Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sapnalaikio sąvokos reikšmė Australijos aborigenų tradicijose

              
                    Bendras vietinių australų religijų bruožas – pradžios laikas, dar vadinamas sapnalaikiu. Šis pavadinimas apibūdina epochą, esančią toli praeityje, kuomet protėviai kūrėjai, Pirmieji Žmonės, keliavo per kontinentą, kurdami matomąją aplinką ir duodami jai pavadinimus.
                    Vis dėlto tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti, nes kartu sapnalaikis gali egzistuoti čia ir dabar, kaip sapnavimo procesas. Sapnalaikis – tai ir religinių bei moralinių normų, perduodamų aborigenų žodinėje tradicijoje, šaltinis. Žinoma, pati sapnalaikio koncepcija šiek tiek skyrėsi įvairiose kultūrose. Kitaip tariant, vienos bendruomenės sapnas galėjo visiškai nesutapti su kitos bendruomenės sapnu, nors pati vyksmo saprata ir buvo panaši.
                  Iš pradžių žemė tebuvo plika lyguma. Viešpatavo tamsa. Nebuvo nei gyvybės, nei mirties. Saulė, mėnulis ir žvaigždės miegojo po žeme. Visi nemirtingieji protėviai irgi ten miegojo, kol galiausiai pakirdo iš savo amžinybės ir išlindo į paviršių.
                 Atsikėlę nemirtingieji protėviai klajojo po žemę, kartais kaip žmonės, kartais pasivertę gyvūnais: kengūromis, emu ar driežais, o kartais pusiau gyvūnais, pusiau žmonėmis arba pusiau žmonėmis, pusiau augalais.
                Dvi tokios būtybės, sukūrusios save iš nieko, buvo ungambikulai. Klajodami po pasaulį, jie rado pusiau padarytus žmones. Sie buvo sukurpti iš gyvūnų ir augalų, tačiau atrodė kaip beformiai ryšuliai, bet kaip sumesti netoli tos vietos, kur galima rasti vandens versmių ir druskos ežerų. Visi žmonės buvo suriesti j kamuoliukus, jiems trūko galūnių, jų bruožai buvo neryškūs ir neužbaigti.
Savo didžiuliais akmeniniais peiliais ungambikulai išskaptavo galvas, kūnus, kojas ir rankas. Išraižė veidus, delnus ir pėdas. Pagaliau žmonės buvo užbaigti.
Kiekvienas vyras ir moteris kilo iš augalo ar gyvūno, ir kiekvienas turi būti ištikimas totemui to gyvūno ar augalo, iš kurio buvo sukurtas: slyvos, žolės sėklos, didelio ar mažo driežo, ilgauodegės papūgos ar žiurkės.
                 Atlikę savo šventą darbą, protėviai vėl nugrimzdo miegan. Vieni grįžo į namus po žeme, kiti virto uolomis ir medžiais.
                 Takai, kuriuos sapnalaikiu išmynė protėviai, yra šventi. Kur tik jie žengė, paliko šventus savo pėdsakus: uolą, vandens versmę ar medį.
                 Sapnalaikis nėra tik tolima praeitis, sapnalaikis - tai amžinoji dabartis. Kiekvieną mirksnį sapnalaikis gali vėl grįžti.
Paimta iš:
http://exlab.lt/node/102
Paveikslas rastas internete

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Monologai ir dialogai

1. Kodėl aš rašau? Nes per rašymą matau kitaip pasaulį, stipriau jį patiriu. Nes tikiu, kad rašydama išpildau save kaip unikalią asmenybę. Nes turiu vilčių pasiekti reikšmingų pasiekimų literatūroje. Manau, kad turiu tam talentą.
2. Kodėl rašau apie šeimą ir tikrus dalykus? Aš rašau apie tai, kas yra mano (mano istorijos, mano praeitis, mano patirtys, mano idealizacijos, mano baimės, mano svajonės). Aš kalbu apie save ir tai nėra melas (Žr. žemiau "melas" aiškinimą). Blogoje literatūroje greit atskiriamas melas - t.y., kada autorius rašydamas siekia iškelti ir sureikšminti savo asmenį, sudaryti neteisingą vaizdą arba, kai autorius iki galo nesuvokia savo patirčių, tad rašo neadekvačiai, pats sau prieštarauja. Melas - t.y., kada meluoji ne kitiems, o sau. Pirmieji autoriau kūriniai dažnai turi autoterapijos bruožų, nes jam rašymas yra lyg psichologo seansas. Pasitaiko, kad dažnai ties tuom rašytojo karjera ir baigiasi. Psichologijoje yra taikoma rašymo terapija. Taip gimė L. B…