Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sapnalaikio sąvokos reikšmė Australijos aborigenų tradicijose

              
                    Bendras vietinių australų religijų bruožas – pradžios laikas, dar vadinamas sapnalaikiu. Šis pavadinimas apibūdina epochą, esančią toli praeityje, kuomet protėviai kūrėjai, Pirmieji Žmonės, keliavo per kontinentą, kurdami matomąją aplinką ir duodami jai pavadinimus.
                    Vis dėlto tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti, nes kartu sapnalaikis gali egzistuoti čia ir dabar, kaip sapnavimo procesas. Sapnalaikis – tai ir religinių bei moralinių normų, perduodamų aborigenų žodinėje tradicijoje, šaltinis. Žinoma, pati sapnalaikio koncepcija šiek tiek skyrėsi įvairiose kultūrose. Kitaip tariant, vienos bendruomenės sapnas galėjo visiškai nesutapti su kitos bendruomenės sapnu, nors pati vyksmo saprata ir buvo panaši.
                  Iš pradžių žemė tebuvo plika lyguma. Viešpatavo tamsa. Nebuvo nei gyvybės, nei mirties. Saulė, mėnulis ir žvaigždės miegojo po žeme. Visi nemirtingieji protėviai irgi ten miegojo, kol galiausiai pakirdo iš savo amžinybės ir išlindo į paviršių.
                 Atsikėlę nemirtingieji protėviai klajojo po žemę, kartais kaip žmonės, kartais pasivertę gyvūnais: kengūromis, emu ar driežais, o kartais pusiau gyvūnais, pusiau žmonėmis arba pusiau žmonėmis, pusiau augalais.
                Dvi tokios būtybės, sukūrusios save iš nieko, buvo ungambikulai. Klajodami po pasaulį, jie rado pusiau padarytus žmones. Sie buvo sukurpti iš gyvūnų ir augalų, tačiau atrodė kaip beformiai ryšuliai, bet kaip sumesti netoli tos vietos, kur galima rasti vandens versmių ir druskos ežerų. Visi žmonės buvo suriesti j kamuoliukus, jiems trūko galūnių, jų bruožai buvo neryškūs ir neužbaigti.
Savo didžiuliais akmeniniais peiliais ungambikulai išskaptavo galvas, kūnus, kojas ir rankas. Išraižė veidus, delnus ir pėdas. Pagaliau žmonės buvo užbaigti.
Kiekvienas vyras ir moteris kilo iš augalo ar gyvūno, ir kiekvienas turi būti ištikimas totemui to gyvūno ar augalo, iš kurio buvo sukurtas: slyvos, žolės sėklos, didelio ar mažo driežo, ilgauodegės papūgos ar žiurkės.
                 Atlikę savo šventą darbą, protėviai vėl nugrimzdo miegan. Vieni grįžo į namus po žeme, kiti virto uolomis ir medžiais.
                 Takai, kuriuos sapnalaikiu išmynė protėviai, yra šventi. Kur tik jie žengė, paliko šventus savo pėdsakus: uolą, vandens versmę ar medį.
                 Sapnalaikis nėra tik tolima praeitis, sapnalaikis - tai amžinoji dabartis. Kiekvieną mirksnį sapnalaikis gali vėl grįžti.
Paimta iš:
http://exlab.lt/node/102
Paveikslas rastas internete

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu