Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Rugpjūčio, 2015

PROCESAS

Kurybos procesas 2 m2 koridoriuje. Ir ten telpa visas pasaulis.*
* - naudotas nelietuviskas raidynas.

SAPNALAIKIO iscios*

Sapnalaiko iscios - Australijos aborigenu menas ir kultura*.
(National Museum of Scotland, Edinburgh)

*- nelietuviskas raidynas.

LANGAS

Vaizdas  pro  langa, verciantis kaskart  permastyti  buties  klausimus 
(pastaba: naudotas nelietuviskas raidynas).

PERMAINOS

Slapyvardžio kilmė

Karvelis neatsirado atsitiktinai ar šiaip sau. Pasirodo, šis žodis mane vijosi nuo 2003 metų, tačiau vėl su juo susidūriau tik po dešimtmečio. O buvo taip...

Vienu metu intensyviai sukau galvą, kad mano pavardė, kurią apdovanojo vyras vestuvių dieną apie mane nieko nepasako. Gal dėl to, kad visada žavėjausi reikšminėmis pavardėmis, jų kilme.

 Universitete dėl to net susiklostė gana komiška situacija, kad grupėje buvęs studentas Karalius išoriškai veido povyza priminė tik išvargusį varguolį ir savo pavardės niekaip nepateisino. Tiesa, po Inžinerinės grafikos egzaminų perlaikymo visi mes toje auditorijoje atrodėme: studentai - varguoliai, klipatos žingsniu besiartinantys prie dėstytojo - auditorijos karaliaus stalo, rankose nešini jau nuo klaidų taisymo pratrintus brėžinius.

Taigi, dėl mažai suprantamų priežasčių nesilioviau savo giminėse ieškojusi gražiai skambančių pavardžių. Radau : Zarambas, Pocius, Jakus, Kavaliauskus, Palekus, Juozaičius, Poškus, Raudonius ir nė vieno Vilko, Lapės…

SAPNALAIKIUI jau metai!!!

 Rugpjūčio pradžioje mano projektui SAPNAILAIKIS suėjo vieni kalendoriniai metai. Per juos buvo visko patirta, visko prirašyta. Įspūdingi metai, jei tai būtų puodelis - jo turinys veržtųsi per kraštus.

Tiesa, čia susikūriau asmeninę savirealizacijos erdvę, nubrėžiau sau priimtinas ribas ir laikui einant jas keičiu, atsižvelgdama į tai, kaip transformuojasi mano pasaulėžiūra ir santykis su savimi. Pradžioje atrodė, kad privalau daryti viena ir žvilgsnį kreipti ten pat, o dabar priešingai - nei žinau, nei privalau.

Džiugu, kad su kiekvienu tekstu krūtinę užplūsta vidinės laisvės pojūtis, kuris tarytum vaistai - gydo.  Paspaudusi pirmuosius kompiuterio klavišus, net neįtariau, kad kūryba yra didžiulis iššūkis ribotam žmogui. Nuo pirmo sakinio iškeliami esminiai klausimai tokie kaip: o kam visa tai darai? Kam to reikia? Kas skaitys? Iš kur čia ištraukei, kad turi gabumų? Gal tau trūksta dėmesio? Kas tave supras? O jei nė vienas? Ir tokių slogių panašių klausimų dar tūkstantis, o ta vi…