Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema.

Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės.

Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nepalankus senstančiam žmogui, prasidėjusios sveikatos problemos gyvenimo epicentre palieka tik vaistų skyrimo, pirkimo ir vartojimo procesą. Esame įpratę girdėti raudančius senukus :"Man net ant vaistų pensijos nepakanka." Reikia pripažinti, kai kurie jų nugyvena įspūdingus gyvenimus, užaugina puikius vaikus, palieka reikšmingą žymę šalies istorijoje, tačiau net tai negarantuoja orios senatvės. Ši socialinė žmonių grupė palieka nepakankamai įvertinta, išlieka pažeidžiama.

Prieš porą dienų matytame filme "Viskas ore" pagrindinis herojus konstatavo faktą, kad vedybinį gyvenimą pasirinkę žmonės jį baigia visiškai taip kaip ir nesusituokę - vieni. Liko nejauki tyla, tai kam tada kasdien grumtis su buitiniais rūpesčiais auginant vaikus, jei nesi tikras, kad jie bus šalia. Štai čia prisimenu seniai girdėtą pasakėčią apie varną ir varniukus.

"Varna po vieną nešė į kitą ežero krantą savo vaikus. Perskridusi pusę kelio virš vandens ji klausia pirmojo varniuko:
-Sūnau, ar kai aš pasensiu, tu mane taip neši kaip aš tave dabar nešu?
-Taip, tėveli, nešiu, -atsako šis, kai staiga varna jį paleidžia iš snapo. Varniukas nuskęsta ežere.
Taip pat pasikartoja su antruoju varniuku. Trečią kartą varnas neša per ežerą trečią savo vaiką ir jo paklausia to paties. Varniukas atsako:
-Ne, tėvai, aš tavęs nenešiu, nes turėsiu savo vaikus nešti. -Ir tėvas saugiai perneša jį."

Tie patys dėsniai galioja ir žmogaus pasaulyje. Užaugę vaikai panyra į savo gyvenimus, todėl tėvai natūraliai palieka nuošalėje. Nepasitenkinimo ir kartėlio upės tada liejasi, kai senoliai tikisi iš vaikų gausiantys daugiau nei patys į juos vaikystėje investavo. Neturime galios sukurti senelių ir tėvų gyvenimo, tačiau vaikai ir anūkai atspindi jau mūsų pasaulio suvokimą, todėl jei lūkesčiai yra didesni nei realybė - akivaizdu padarytas brokas, už kurį kaltinti belieka tik save. Deja, ne visada suvokti savo atsakomybę yra paprasta, visada lengviau kaltinti kitus taip įsisukant į nesibaigiantį kaltų ieškojimo ratą.

Pats liūdniausias scenarijus ištinka tuos, kuriems senatvė pagrobia protą. Man labiausiai suspaudžia širdį matant savo pasaulėlyje paskendusius senjorus, kurie vos pakalbinti ima pasakoti apie save, apie kaip kažkada juos apgavo, kaip dukra kažkur išvykusi, kaip šiąnakt kažkas baladojosi troboje. Skaudu, kad senatvėje, kuri siejama su išmintimi, retai kada gali atsiremti į senolį, įsijautę į savo rūpesčius, toliau savo nosies jie nieko nebemato. Kita vertus, esu tikra, kad egzistuoja ir visiškai priešingi pavyzdžiai inteligentijoje, mokslo ir meno pasaulyje. Dievaži, kaip norėčiau su pastaraisiais susipažinti, juk jie tikri vaikštantys lobynai ir būtų džiugu, jei kažkada būčiau ir aš tokia.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu