Sapnalaikis

      - Kas yra? – Ji klausia. – Vėl kokio konkurso nelaimėjai? – Ir pataiko tiesiai į dešimtuką. - Taip... – Sunkiai atsidūstu. – Šit, ką tik pamačiau leidyklos puslapyje konkurso laimėtojus. Manęs ir vėl nėra. - Ir ką dabar darysi? Bene verksi? – Paklausė lyg turėčiau kažkokių kitokių pasirinkimų. - Tikriausiai... – Bejėgiškai pučiu į telefono ragelį. - Žinok, ne kiekvienas debilas gali rašyti, - pasako pernelyg rimtai, kad galėčiau juoktis. Pasako taip lyg aš ir būčiau tas – nekiekvienas debilas . Pajuntu jos tvirtą tikėjimą. Galbūt, oi ne, tikrų tikriausią tikėjimą, kad aš esu ta ypatinga debilė , išskirta iš kitų debilų minios. Suklūstu ir toliau klausausi. - Mes visi turim kiaurą dieną dirbti, - ji tęsė. – Mes dirbam nemėgstamus darbus, o tu dirbi tai, kas tau miela širdžiai – rašai. Tu negalvok, kad kiekvienas rašo. Aš tai negalėčiau, jei man kas nors dabar lieptų parašyti – nieko neparašyčiau. Aš neturiu gabumų tam. Tylėjau. Kaip čia dabar taip apsivertė, ka

Aš gavau gėlių, nes šiandien mano gimtadienis. Gėlę vazone gavau, nes, matyt, tai turi tęstis ilgiau nei numatyta. Gėlės išsiskleidusios, giliai žalių lapų debesyje žiedai paskendę. Ant ilgo, ilgo koto. Laibo koto, paremto kažkokiu plastmasės įtvaru. Kaip ir aš, nuolatos ieškau į ką atsiremti. Į žmogų noriu atsiremti, į kokį autoritetą, bet šitai trumpai teveža – geriausia atsiremti į idėją. Dėl jos galiu rimtai išprotėti, galiu dėl idėjos išprotėti ilgam. Dėl žmogaus taip nepavyksta. Šiandien mano gimtadienis. Ir aš buvau pavadinta MOTERIMI. Ūsuotas, riebokas kelio darbininkas, panašus į taikingą jūrų vėplį tarė TIK MOTERIS ŠITAIP GALI ĮVAŽIUOTI, TIK MOTERIS ŠITAIP GALI SPAUSTI GAZĄ, kai prie volvo išmetamųjų dujų vamzdžio klampus kelio smėlis nusidažė juodai, išsipyšino nuo bandymo išvažiuoti, nuo bandymo išlipti iš to per daug minkšto smėlio. Taip, taip. Iš ryto įkritau su mašina. Nepanikavau, juk gimtadienis. Išgirdau, kad esu moteris. Šypsojausi, šypsojausi, mintyse tuos bar

Ko tu raudi, mieloji, ko verki? Kam nuoga šalia jo glaudies? Kam iš stingdančio šalčio virpi? Apsimauk pižamą, kailį Storiausią užsiaugink,  Ir nereikės tau vyro naktį, Pačios savęs užteks. Dabar tik "ant sekso", Kartą į savaitę/mėnesį/metus, Reikalinga esi. Nei graži, Nei nuvykus moteris. Nebeverk, nebejuokink savęs. Jis tik/gal tuščia skrynia. Dangtį atvoži ir kaskart tas pats, Tuščia, nieko, Tik ertmė, geriems dalykams susidėt. Nebesistebėk, nebeverk! Negali visko juk turėt, Kaip kokia laiminga , Ir tai gerai... Būt viena dviese. Aš vis galvoju, Ar jis laiko neskaičiuoja? Nes aš tai skaičiuoju. Tik 5 žodžiai per dieną. Tiek jis man šiandie tepasakė, O vis laukiu lietaus iš pliko dangaus. Neverk, moterie, Kai numirsi, laiminga* pabūsi. Ten ir šilta bus. Ir ne dviese. *- Kai dirbau Akropolyje, kai pardavinėjau laikrodžius, kartą pasiskundžiau įmonės vadybininkei, kad esu pavargusi, norėčiau pa

Kai man blogai, įsijungiu Facebook‘ą , tada pasidaro dar blogiau. Vartau švytinčias, nufotoshopintas pažįstamų ir žinomų asmenų profilio nuotraukas ir užpuolu save klausimais: tai kodėl aš nesijaučiu laiminga, kai likęs pasaulis šypsosi baltais, briketų ištiesintais dantimis? Aš nebesišypsau, nes manau, kad šypsotis visai nenatūrali būsena. Išsitempia veido skūra, nosis išplatėja, tempiama į abi puses veido raumenų, raukšlės stoja ties akių kampeliais. Dėl to ir nesišypsau, nes nesišypsodama atrodau kur kas geriau. Neseniai iš labai arti pamačiau moterį. Aukštą, du metrai be kaklo, o jos lūpos buvo pripūstos, antakiai išpiešti. Ji stvėrėsi už ją dar aukštesniam vyrui į ranką, nes nuo aukštakulnių tik stypčiojo, sverdėjo ir tiesiog nepaėjo slidžiu prekybos centro grindiniu. Taigi, įsistebeilijusi į ančiuko lūpas, kurios, rodėsi, pačios savaime, man regint, pučiasi ir didėja, mąsčiau, bene tam vyriškiui ji tokia graži: išdarkyta iki pamatų? Aišku, standartiškai, moteris vil