Autorės darbas „Aš tavęs pasiilgau“ - sakyčiau lyg gyvam žmogui. „Man tavęs tikrai reikia“ - kartočiau, norėdama pasiteisinti. „Norėčiau atsiprašyti“ - suktųsi galvoje lyg zvimbiantis uodas, tas kuris iš šlapio ir šalto rūsio išsiperėjęs per žiemą, dabar pavasarį ieško plyšio išskristi laukan ir, apakintas kompiuterio ekrano šviesos, zvimbia aplink galvą, manydamas, kad čia langas į Saulę. Nerašau. Laiko neturiu, o gal laikas – manęs? Nežinau. Aš klausiu: - Kaip jaustis reikia? Klausiamu žvilgsniu tiriu atsišerpetojusį jo veidą ir mano nuostabai jis nesutrinka. Atsako: - Atsakymas, kurio mes ieškom, yra tarsi kamštis, o klausimas skylė, kurią norim kuo greičiau užkimšti. Rodos, randi atsakymą ir tuo kamščiu užkimšęs skylę, esi ramus. Lygtais viskas nuo tol aišku tampa. Darosi patogu, kai žinai atsakymą, bet vis tik nereikia bijoti nežinoti. Reikia leistis nešamai klausimų... Imu rimti. Kaip visada, tam kartui