Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2018

Stirnos akys

Kai pasuko laikrodį atgalios - anksčiau ėmė tempti. Tamsa direkcijos koridoriuose jau 16 val., ir, rodos, ne dirbt, o miegot reikėtų. Plius dar Vėlinių metas. Toks ilgesys kažko nutolusio paima, žiūrint į vėjo plėšomą klevą už kabineto lango. Vieną vakarą grįžtu namo jau tamsoje. Mano įprastinis kelias eina per 10-11 amžiaus Šarkų kapinyną Šilalės raj. Kai tiesė kelią Šilalė – Kvėdarna, kelininkai „užėjo“ ant kapų. Tada archeologai ištyrinėjo, o kelininkai perkasė visą kalvą ir nutiesė tiesiausią kelią... Kalvos šlaitai vėliau apaugo medžiais. Kapinynas yra aukščiausioje vietoje apylinkėse, šalia dabar jau stovi tele2omnitelio, bitės bokštai. Bet senovėj. Toj senovėj laidodavosi aukščiau dausų, kad arčiau dievo pabūtų. Už medžių manęs laukia stirna. Regos lauke - žvėries akis. Tokia didelė galva ir dar didesnė joje akis. Stirna įpuola į važiuojamąją kelio dalį, bet tuo pat išsigandusi ima iš jos trauktis. Stabdau ir aš, pro akis prabėga kraupus scenarijus, kaip stirna įlekia į saloną.…

Minija suteka į Kuršių marias, marios - į jūrą, jūra - į kitas jūras ir vandenynus. Magiškasis RENATOS Mingės sapnas (Literatų stovykla)

1.Remkis penkiais šaltiniais, kad galėtum sakinį pasakyti. 2.Nėra „aš manau“, yra tik „aš žinau“. 3.Nėra „aš jaučiu“?
Keturi komisijos nariai, doktorantūros komiteto pirmininkas ir darbo vadovas. Grupiokė vienintelė stovi prie pulto, kai pirmininkas kalba apie disertacijos praktinį pritaikomumą. Kad ne dvi, o netgi tris publikacijas per doktorantūros metus spėjo ji parašyti. Kutena grupiokę tie pasiekimai, kartkartėmis šypsosi, patikėjusi.  Ji po to nieko daugiau be mokslų daktaro diplomo nebegaus, nors labai tikėjo. Mudvi siejo milžiniški lūkesčiais. Mano - iš idealizacijos, jos – iš praktinių sumetimų.
Sėdžiu perregima universiteto auditorijoje, kur doktorantūros grupiokė tuoj pavirs mokslų daktare. Kaip nemiela man būti, matyti tuos veidus, kalbas jųjų girdėti. Rodos, dviejų metų tarpo nė nebuvo ir aš ta pati sunkiai situacijoje besigaudanti, beviltiškai atsilikusi doktorantė.
mes žaidžiam tik žaidžiam protingais garbingais paslaptingais lieknais jaunais turtingais laimingais mes žaid…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Nauji moters kūno kvapai arba gidas po 30-tą vasarą

Vasara kvėpuoja į nugarą, taip pirmąkart. Nepamenu tokio karščio ir nepažinti iki tol mano kūno kvapai dabar skleidžiasi. Lyg varteliai į neištirtas miesto teritorijas veriasi naujas žinojimas apie moters kūną. Aš Kaune. Kaunas man irgi naujas.

Valdas Papievis sako, kad atvykęs į naują miestą, pirmiausia mintyse "pasimatuoja" jį, ar galėtų čia gyventi. Įtikinėjau save, kai pirmadienį ankstyvą rytą lagaminu dardėjau Kauno senamiesčio grindiniu, kad šito miesto aš tikrai nesimatuosiu. Ketinau tik džiaugtis, nestrateguoti ir nemąstyti bent trumpai.

Graži ta Laisvės alėja. Tiek erdvės piestiesiems, poilsiautojams, miestiečiams. Medžiai, pastatų architektūra, Soboras, užapvalinti balkonėliai, kad netyčiom tik "neužsigautum". Įsivaizduoju Kauno ponias, čia vaikštinėjusias. Tos moterys žinojo, kas yra klasė. Buvo tokių, net virtuvių neturėjusių... bet, savaime aišku, tai tik gražios išimtys.

Merginos lipa į slemo sceną. Jos už mane jaunesnės, gimusios ne Sovietų laikais …

čiuku čiuku per sapnus

- Ko čia šypsais? Ar pats kojų nusiplauti nemoki? Mano mama Dainiui kojų neplauna, - pasako mergaitė, kuri vieną dieną irgi kokiam nors vyrui greičiausiai plaus kojas.
Ir tikrai, pakeliu akis - o jis šypsosi. Sakyčiau, patenkintas, nes moteris yra savo vietoj. Vyrui po kojų. Marija Magdalietė neturėjo rankšluosčio, tai nusausino Jėzaus kojas savo plaukais. Matydamas tokį atsidavimą jis labai šitai įvertino. Aš savo vyrui plaunu žalias nuo žolės kojas. Prieš tai juokavau, kad jis tampąs Halku. Na, tuo žaliu raumeningu superherojumi, kuriam blaivų žmogaus protą grąžino mylimoji.  
Sukilo įsiūtis, nors pradžioj dėjausi, kad čia bus bajeris. A nei joks čia bajeris, nes man žiauriai nejuokinga. Kas toliau? Daba įsigeis kožną dieną? Tada raminuosi: "Nu, nesusireikšmink. Vaikui plauni kojas, užpakalį, veidą ir burną. Kuo vyro skirias nuo vaiko?" Vyras - tai svetimas, o vaikas mano. Plaunu, tiek to. Kartkartėmis susijuokdama. Svarstau, kokioje vietoje esu šioje hierarchijoje. Aš tri…

suprantu

suprantu tuos, kurie žudo suprantu nužudytuosius suprantu tuos, kurie planuoja suprantu ir tuos be plano į kartuves pakliuvusius suprantu lietų žolę, medį dėl lašo kovojančius suprantu moteris vienas kitos gerkles ėdančias mums rodos kad tik vienai vietos yra suprantu

aut. – renata karvelis 2018 balandis

VampVyrai iš Marso arba SOLO ansamblio koncerte (Klaipėda, 2018-05-04)

Mes atvarėm čia trim valandom per anksti. Jie nerimauja, aš taip pat. Nežinojau, kai pirkau bilietus, kad renginys bus kažkokiam šokių klube. Valdas sako, kad tai kantrybės išbandymas kaip žvejyboje. Sėdim didelėje sandėlį primenančioje patalpoje su šaltų gėrimų baru pasieny, nuo nejudėjimo panagės patekėjo. Renkasi alternatyvi publika. Apžiūrinėju juos vogčiomis. Ne dažnai kur nors ištrūkstame, todėl beveik nuolatos jaučiu kultūros stygių. 23 val. atveriamos grotos ir mes įleidžiami į salę, kur vyks pasirodymas. Jaunesnės už mane merginos veržiasi prie scenos. Odinių striukų gvardija nekantrauja, ima klykauti tarsi taip paskubintų artistus pagaliau pradėti. Nuo įvairiais kampais krentančios šviesos plastikinių manekenų kūnų dalys scenos gelmėje mirga. Pasigirsta: „Uno, dos, tres, quatro.“ Nekantra nuvilnija per minią. Juoda juoda juoda juoda naktis. Blizgančius aštrius kampus šėšėliais uždangstys, Mane tikruoju veidu papuoš. Lieps man šokti šokti šokti šokti šokti šokti šo-okti. Ritminga…

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė: -Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą. Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis. -Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.
Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.
Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti …