Sapnalaikis

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic

Vienais metais (o gal tai vyksta kasmet?) artėjant gruodžio 31 d. vidurnakčiui feisbukas prisipildė įvairių žmonių įrašais apie jų pragyventus metus. Rašydavo, kad buvę be galo puikūs metai ir išvardydavo (dažniausiai ir   pritagindavo ) visus, kuriems jaučiasi dėkingi už pastūmėjimą, paskatinimą, palaikymą ar buvimą tiesiog greta. Tais metais feisbuko draugų sėkmė erzino, nes apie savuosius taip pasakyti tikrai negalėjau - buvo prasti metai. Išoriškai išgyvenau tas mokslų nesėkmes, bet viduje liko vien griuvėsiai, iki pamatų nusiaubta. Reikėjo viską atstatyti šįkart taip, kad perlaikytų audras, kurios gyvenime dar užeis.  2017 metai buvo "statybų metai". Aš kūriau save - Renatą Karvelis . Nauja įvairiapusiška veikla, "popamokinė" saviraiška, naujos pažintys, kvietimai dalyvauti, kvietimai padirbėti, idėjų lavina ir sėkmė, kai jos realizuojasi tarsi savaime be didelių kliūčių. 2017 metais skraidžiau, kur tik galėjau, kur tik sparnai valiojo mane nešti. 

Knygą celofane radau siuntinio dėžutėje.  Suėmė juokas.  Tipo VISADA BŪK SAUGI, KAD NEPASIGAUTUM KEISTŲ IDĖJŲ. Ir... ... sėkmingai pasigavau. Knygos apžvalga publikuota Šiaurės Atėnuose. NUORODA: http://www.satenai.lt/2017/11/17/knyga-celofane/

Ne Vaiduoklis ir ne Undinė, Aš karvelis auksinis. Ne damutė ir be šuniuko, Aš kasdien keičiu kailiuką. Žyla plaukai, Dygsta ragai. Šaknimis į žemę, Šakomis į dangų. Renata Karvelis slepiasi už knygos

I. NeDrąsa Aš nesu drąsi - aš tiesiog neapskaičiuojanti, taip sakyčiau, jei kas stebėtųsi mano spontaniškais poelgiais. Aš nesu drąsi. Daug sumanymų virsta realybe tik dėl to, kad nejaučiu turinti viso pasaulio laiko. Nesu tikra, ar bus vėliau. Dabar juk mano geriausias laikas, kam turėčiau svajones atidėti ateičiai? Prigimtis vis tiek prisiveja ant 30-mečio, 40-mečio ar 50-mečio. Tą rodo svetimos patirtys. O mane mokino mokytis iš kitų... Svetimi persilaužymo metu meta viską kaip nudilginti išminties. Nes tas, kas buvo lig šiolei, ne jų, o kitų į rankas įbrukta už gerą. Gerai yra gerai uždirbti. Gerai yra gerai gyventi. Gerai yra nekelti kitiems bereikalingų klausimų. II. Išpjaustymai Aštuoniese sulindę į klasioko trivietę palapinę atviraujamės. Esam Anykščiuose prie didžiulio ežero.  Vėliau tą vakarą beplaukiodama jame iki kraujo nusibraižysiu blauzdas ir susipjaustysiu pėdas. Kraujuosiu. Gysiu namuose porą dienų. Nelieps eiti prie karvių ir aš baisiai stebėsiuosi, k

Rašyti popierinius atvirukus švenčių proga - tai aristokratiška prabanga, kalbam su Rūta. Tam reikia laiko. Laiko pirkti, o vėliau nešti į pašto skyrių atviruką, laiko jį rašyti, laiko prieš tai pagalvoti apie kiekvieną adresatą individualiai, kad tekstas atviruke būtų asmeniškas ir paliestų.  Prieš didžiąsias šventes jau trečius ar ketvirtus metus artimiems ir mane įkvėpusiems žmonėms, kuriems jaučiu dėkingumą, rašau popierinius sveikinimus. Mėgaujuosi pačiu rašymo procesu ir negalvoju, ką gausiu atgalios. Nesavanaudiškos mintys išlaisvina nuo pragmatiškumo, kuriuo buvau maitinta tris kartus dienoje. Užplūsta ramybės, tvarkos, net kažkoks teisingumo jausmas, kad taip ir turi būti su žmonėmis. Šįmet mano adresatų sąrašas prasiplėtė. Išdrįsau nusiųsti atvirukus tiems, kurių asmeniškai akis į akį net nepažįstu. Atsirado naujų bičiulių, nes užmezgiau daugiau pažinčių su kuriančiais žmonėmis šiais metais. Kaip smagu kalbėti ta pačia kalba, kai pagalvoji. Todėl poetus ir poetes, ra

Poems After Sex* Poems After Sex* Poems After Sex* Poems After Sex* Poems After Sex* Poems After Sex* Poems After Sex* Poems After Sex* Poems After Sex* Romain Gary Romain Gary Poems After Sex* Poems After Sex* Beribystė Viens Įsileidu Rods Vėloka Tašes Pizos Kedų Timbaluos Lady  Grieko Gelia Tvinksniu Žiurknuodžiai Tručus Tručiju Šiandie Šposą Šniūru Biški Maladiec Do Do Sklepą Koncervas Masino Granštą Babą Benkartu Benkartu Sveikamarija Sveikamarija Sveikamarija Benkartu Mauduolė Šviežus Vypteli Pisli Pisli Bepapė Ančiasnapė Snapė Keturakė Queen No Blyn NEprarask NEpamesk NEįklimk parveŠk IŠgyvenau iŠ IŠvadas SumaiŠyti Karvamilžį Bardakas Šiandie Šiandie Bardakas Siaubiakas Šlakbaumo Šlagbaumo Feisbuke Negurmanė Gėjišką Lady Poems After Sex Cigarettes After Sex Woman Sitting In Red Ar

            I.                       Aš noriu įlįsti į tavo galvą, - lygtais taip sakau knygos "Einantis kalnas" autorei Sondrai. Matau, šitai jos neišgąsdina. Sako, lįsk. Vėliau sakau, ar jauti, kaip vakarais kirba tavo smegenų dėžutė, ar jauti kutenimą? Jei taip, žinokis, aš landžioju po galvą, nes skaitau tavo parašytą knygą.             II.                   Knygos viršelyje keramikinė moteris. Tokia didžiulė, lygiašonė, išsiplėtusi į visus kraštus, kaip kalnas. Ta moteris iriasi per miesto miglą, tolumoje švyti išsilieję ilgesingi miesto žiburėliai. Pats knygos viršelis kviečia į šviesą ieškoti asmenybės horizontuose pakraščių, o aš pridurčiau - ieškoti žmogaus seklumų. "Einantis kalnas" - tai knyga apie žmogiškąją seklumą, apie priklausomybę nuo žmonių. Tai istorija apie Joniją, besivaduojančią iš pervertintos draugystės.  Knygą sudaro trys skyriai: Apie Emą tempo rubato , Atstumtoji ir Einantis kalnas.  III.                Pirmajame

Už manęs stovi eilės Akių blizgančių Pirštų ieškančių Šaknis įleidusių Stovi amžinybėje Tamsoje Nuskendę žemėje Prieš mane stovi eilės Dar nepramerktų akių Neištiestų delnų Stovi ant debesies Į žemę žiūri Nekantriai laukia savo eilės Aš stoviu ant žemės Nešu ugnies auką Eilėms prieš mane

Autorė neapgausi manęs, velnie! neapgausi suk uodegą, kaip tik nori baltais dantimis caksėk į akis tiesiai žiūrėk neapgausi žilė galvon velnias uodegon neapgausi skandink mane mariose žodžių sodriu balsu migdyk neapgausi torsas, raumenys iššokę plaukuotos rankos barzda juoda kaip smala ach, neapgausi vos tik eis minsi koją uodega rankas užriši monologais burną užkimši neapgausi, velnie, juk sakiau blakstienos riestos, akys žvitrios blizga rudakiai - melagiai neapgausi, pasakiau velnie, žinau sėklą į kairę, į dešinę išdalinai daug mergelių apgavai lelijėlių sudraskei širdys krauju putojas lopšiuose vaikai nemiega velnie, mačiau daug tu suviliojai verkia per naktis mergelės paliktos, apmautos bet manęs tu neapgausi velnie, aš pati esu ragana