Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Esė - Šokoladas ir balta kava



Stoviu eilėje prie kasos. Nuleidusi galvą skaičiuoju monetas. Turėtų užtekti pienui, šokoladui ir kavai. Su paslėpta pašaipa žvelgiu į kitus. Už manęs stovinčių žmonių pirkinių krepšelyje keturi buteliai nukainuoto alaus, raikytos duonos kepalėlis ir glaistyta spurga. Akivaizdu, kad vaikui jie tegalėjo nupirkti tą bevertę spurgą. Moteris sulysusi, matyt daug nevalgo, veido spalva ir nutriušę plaukai sako, kad ne iš gero gyvenimo. Pirma mintis, kodėl savo vaikui nenuperkate kažko geresnio, kodėl pataikaujate savo silpnybėms, kodėl turėdami tik kelis litus perkat alų. Kita mintis, jūs esate vargšai. Sukatės kaip beprotės pelytės rateliuose. Esat nelaimingi, o jei ir bandot atrasti laimę alaus putoje priešais televizorių – tai ji trumpalaikė, vedanti į gilesnį nepasitenkinimą ir bet kokios vilties praradimą.
Vėl nauja pardavėja darbuojasi kasoje. Eilė netrumpėja. Pora už manęs netekę kantrybės, palieka pirkinių krepšelį ir su arogantiška veido mimika išeina iš parduotuvės:
-          Mes neprivalome laukti, - kumšteli moteris vyrą.
O aš mintyse priduriu: „... nėra laiko šioje eilėje stovėti, juk pavieluosime žiūrėti televizorių.“
                      Nekantrumas paliečia ir mane. Žvilgteliu į priekį. Prie kasos stovi kažkoks statybininkas. Matyt, tiesiai iš darbo, nes purvinus rūbus ir apšiuriusius batus pritrūko laiko pasikeisti. Jis perka porą butelių alaus ir keturis rausvos spalvos loterijos bilietus. Žmonės ne tik neblaivūs, bet ir naivūs. Jie vaikiškai tikisi, kad laimė, menama laisvė nukris jiems iš dangaus, netikėtai. Aišku, taip būna, tačiau, kodėl taip turėtų būti jam. Kodėl jis leidžia pinigus kažkokiems popieriukams. Juk atsirandančios naujos loterijos tik mažina laimėjimo tikimybę, nes potencialių laimėtojų ratas plečiamas. Statybininkas perka bilietą, nes viduje tiki. Tiki geresniu gyvenimu, nes neranda pilnatvės dabartiniame. O kodėl tada žmonės galvoja, kad materialiuose, apčiuopamuose dalykuose bus ta laimė?
                      Ir vėl išsprendus vieną klausimą,į jo vietą stoja dar keli.
                      Nekantrumo jausmas persmelkia visus esančius parduotuvėje. Vargšelės pardavėjos sukasi kaip vijurkai. Vienos skaičiuoja senučiukės pažertus centus, kitos atsakinėja į įkyrius pirkėjų klausimus. Visi jaučiasi neįvertinti ir skriaudžiami.
Prie parduotuvės durų stovi benamis. Laukia eilėje stovinčio draugo. Jo veidas man nekelia jokio pykčio. Jo veidas savotiškai net gražus. Riesta nosis, iš po kepurės kyšantys plaukai ir seniai neskusta barzda duoda žavesio. Benamis panašus į Kalėdų Senelį, kuriam pasitaikė blogesni laikai,o mėlyna dėšinė akis sako, kad to vakaro kolega buvo kairiarankis.
Vieni benamiai būna arogantiški, kupini paniekos aplinkai, o kiti begalo nuolankūs. Žemesni už žolę. Šis regis buvo nuolankusis. Aš viduje truputėlį susijuokiau. Ta mėlynė visam parduotuvės vaizdeliui pridėjo lengvos ironijos. Jei tai būtų paveikslas, tiktų užrašas: Visi einam per gyvenimą, visokiais keliais, kartais labai vingiuotais.
Kasininkė pradėjo skanuoti mano prekes: kavą, pieną ir šokoladą. Kaskart stovint ir laukiant, kada kasos displėjuje sužibės mokėtina suma, aš jaučiu pralaimėjimą. Silpnybės , trūkumai ir netobulumas tada mane nugali. Tada  aš būnu žemesnė už žolę, nes tenka pripažinti, kad ir aš esu savo norų, troškimų vergė. Ir nesvarbu, kad mano silpnybės tokios nekaltos: šokoladas ir balta kava.
Dvasinėje plotmėje visi troškimai, priklausomybės veda į sielos degradavimą, prarandama ir neatrandama prigimtinė sielos laisvė. O mums, žmonėms primesta iliuzija, kad galimybė išpildyti troškimus ir yra ta išsvajotoji laisvė. Taip tikrai nėra. Laisvė – kai man, tau nieko nereikia, kai nesikraustai iš proto, dėl alaus, kavos, šokolado ar cigaretės ir pan.
Greitai į plastikinį maišelį susimetusi prekes, palieku parduotuvę. Praeidama pro dar tebestoviniuojantį benamį, pažvelgiu į jį iš arčiau. Tave ir mane tebeveda troškimai ir norai, abu esam nelaisvi. Nesvarbu, kad išoriškai mudu taip skiriames, bet viduje tas pats chaosas.
Pirštų galiukais uždarau parduotuvės duris, lyg norėdama save apgauti, kad aš su tuo neturiu nieko bendra. Nusipurtau. Iki kito karto.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu