Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Esė - Šokoladas ir balta kava



Stoviu eilėje prie kasos. Nuleidusi galvą skaičiuoju monetas. Turėtų užtekti pienui, šokoladui ir kavai. Su paslėpta pašaipa žvelgiu į kitus. Už manęs stovinčių žmonių pirkinių krepšelyje keturi buteliai nukainuoto alaus, raikytos duonos kepalėlis ir glaistyta spurga. Akivaizdu, kad vaikui jie tegalėjo nupirkti tą bevertę spurgą. Moteris sulysusi, matyt daug nevalgo, veido spalva ir nutriušę plaukai sako, kad ne iš gero gyvenimo. Pirma mintis, kodėl savo vaikui nenuperkate kažko geresnio, kodėl pataikaujate savo silpnybėms, kodėl turėdami tik kelis litus perkat alų. Kita mintis, jūs esate vargšai. Sukatės kaip beprotės pelytės rateliuose. Esat nelaimingi, o jei ir bandot atrasti laimę alaus putoje priešais televizorių – tai ji trumpalaikė, vedanti į gilesnį nepasitenkinimą ir bet kokios vilties praradimą.
Vėl nauja pardavėja darbuojasi kasoje. Eilė netrumpėja. Pora už manęs netekę kantrybės, palieka pirkinių krepšelį ir su arogantiška veido mimika išeina iš parduotuvės:
-          Mes neprivalome laukti, - kumšteli moteris vyrą.
O aš mintyse priduriu: „... nėra laiko šioje eilėje stovėti, juk pavieluosime žiūrėti televizorių.“
                      Nekantrumas paliečia ir mane. Žvilgteliu į priekį. Prie kasos stovi kažkoks statybininkas. Matyt, tiesiai iš darbo, nes purvinus rūbus ir apšiuriusius batus pritrūko laiko pasikeisti. Jis perka porą butelių alaus ir keturis rausvos spalvos loterijos bilietus. Žmonės ne tik neblaivūs, bet ir naivūs. Jie vaikiškai tikisi, kad laimė, menama laisvė nukris jiems iš dangaus, netikėtai. Aišku, taip būna, tačiau, kodėl taip turėtų būti jam. Kodėl jis leidžia pinigus kažkokiems popieriukams. Juk atsirandančios naujos loterijos tik mažina laimėjimo tikimybę, nes potencialių laimėtojų ratas plečiamas. Statybininkas perka bilietą, nes viduje tiki. Tiki geresniu gyvenimu, nes neranda pilnatvės dabartiniame. O kodėl tada žmonės galvoja, kad materialiuose, apčiuopamuose dalykuose bus ta laimė?
                      Ir vėl išsprendus vieną klausimą,į jo vietą stoja dar keli.
                      Nekantrumo jausmas persmelkia visus esančius parduotuvėje. Vargšelės pardavėjos sukasi kaip vijurkai. Vienos skaičiuoja senučiukės pažertus centus, kitos atsakinėja į įkyrius pirkėjų klausimus. Visi jaučiasi neįvertinti ir skriaudžiami.
Prie parduotuvės durų stovi benamis. Laukia eilėje stovinčio draugo. Jo veidas man nekelia jokio pykčio. Jo veidas savotiškai net gražus. Riesta nosis, iš po kepurės kyšantys plaukai ir seniai neskusta barzda duoda žavesio. Benamis panašus į Kalėdų Senelį, kuriam pasitaikė blogesni laikai,o mėlyna dėšinė akis sako, kad to vakaro kolega buvo kairiarankis.
Vieni benamiai būna arogantiški, kupini paniekos aplinkai, o kiti begalo nuolankūs. Žemesni už žolę. Šis regis buvo nuolankusis. Aš viduje truputėlį susijuokiau. Ta mėlynė visam parduotuvės vaizdeliui pridėjo lengvos ironijos. Jei tai būtų paveikslas, tiktų užrašas: Visi einam per gyvenimą, visokiais keliais, kartais labai vingiuotais.
Kasininkė pradėjo skanuoti mano prekes: kavą, pieną ir šokoladą. Kaskart stovint ir laukiant, kada kasos displėjuje sužibės mokėtina suma, aš jaučiu pralaimėjimą. Silpnybės , trūkumai ir netobulumas tada mane nugali. Tada  aš būnu žemesnė už žolę, nes tenka pripažinti, kad ir aš esu savo norų, troškimų vergė. Ir nesvarbu, kad mano silpnybės tokios nekaltos: šokoladas ir balta kava.
Dvasinėje plotmėje visi troškimai, priklausomybės veda į sielos degradavimą, prarandama ir neatrandama prigimtinė sielos laisvė. O mums, žmonėms primesta iliuzija, kad galimybė išpildyti troškimus ir yra ta išsvajotoji laisvė. Taip tikrai nėra. Laisvė – kai man, tau nieko nereikia, kai nesikraustai iš proto, dėl alaus, kavos, šokolado ar cigaretės ir pan.
Greitai į plastikinį maišelį susimetusi prekes, palieku parduotuvę. Praeidama pro dar tebestoviniuojantį benamį, pažvelgiu į jį iš arčiau. Tave ir mane tebeveda troškimai ir norai, abu esam nelaisvi. Nesvarbu, kad išoriškai mudu taip skiriames, bet viduje tas pats chaosas.
Pirštų galiukais uždarau parduotuvės duris, lyg norėdama save apgauti, kad aš su tuo neturiu nieko bendra. Nusipurtau. Iki kito karto.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė: -Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą. Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis. -Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.
Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.
Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti …