2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis

Esė - Šokoladas ir balta kava



Stoviu eilėje prie kasos. Nuleidusi galvą skaičiuoju monetas. Turėtų užtekti pienui, šokoladui ir kavai. Su paslėpta pašaipa žvelgiu į kitus. Už manęs stovinčių žmonių pirkinių krepšelyje keturi buteliai nukainuoto alaus, raikytos duonos kepalėlis ir glaistyta spurga. Akivaizdu, kad vaikui jie tegalėjo nupirkti tą bevertę spurgą. Moteris sulysusi, matyt daug nevalgo, veido spalva ir nutriušę plaukai sako, kad ne iš gero gyvenimo. Pirma mintis, kodėl savo vaikui nenuperkate kažko geresnio, kodėl pataikaujate savo silpnybėms, kodėl turėdami tik kelis litus perkat alų. Kita mintis, jūs esate vargšai. Sukatės kaip beprotės pelytės rateliuose. Esat nelaimingi, o jei ir bandot atrasti laimę alaus putoje priešais televizorių – tai ji trumpalaikė, vedanti į gilesnį nepasitenkinimą ir bet kokios vilties praradimą.
Vėl nauja pardavėja darbuojasi kasoje. Eilė netrumpėja. Pora už manęs netekę kantrybės, palieka pirkinių krepšelį ir su arogantiška veido mimika išeina iš parduotuvės:
-          Mes neprivalome laukti, - kumšteli moteris vyrą.
O aš mintyse priduriu: „... nėra laiko šioje eilėje stovėti, juk pavieluosime žiūrėti televizorių.“
                      Nekantrumas paliečia ir mane. Žvilgteliu į priekį. Prie kasos stovi kažkoks statybininkas. Matyt, tiesiai iš darbo, nes purvinus rūbus ir apšiuriusius batus pritrūko laiko pasikeisti. Jis perka porą butelių alaus ir keturis rausvos spalvos loterijos bilietus. Žmonės ne tik neblaivūs, bet ir naivūs. Jie vaikiškai tikisi, kad laimė, menama laisvė nukris jiems iš dangaus, netikėtai. Aišku, taip būna, tačiau, kodėl taip turėtų būti jam. Kodėl jis leidžia pinigus kažkokiems popieriukams. Juk atsirandančios naujos loterijos tik mažina laimėjimo tikimybę, nes potencialių laimėtojų ratas plečiamas. Statybininkas perka bilietą, nes viduje tiki. Tiki geresniu gyvenimu, nes neranda pilnatvės dabartiniame. O kodėl tada žmonės galvoja, kad materialiuose, apčiuopamuose dalykuose bus ta laimė?
                      Ir vėl išsprendus vieną klausimą,į jo vietą stoja dar keli.
                      Nekantrumo jausmas persmelkia visus esančius parduotuvėje. Vargšelės pardavėjos sukasi kaip vijurkai. Vienos skaičiuoja senučiukės pažertus centus, kitos atsakinėja į įkyrius pirkėjų klausimus. Visi jaučiasi neįvertinti ir skriaudžiami.
Prie parduotuvės durų stovi benamis. Laukia eilėje stovinčio draugo. Jo veidas man nekelia jokio pykčio. Jo veidas savotiškai net gražus. Riesta nosis, iš po kepurės kyšantys plaukai ir seniai neskusta barzda duoda žavesio. Benamis panašus į Kalėdų Senelį, kuriam pasitaikė blogesni laikai,o mėlyna dėšinė akis sako, kad to vakaro kolega buvo kairiarankis.
Vieni benamiai būna arogantiški, kupini paniekos aplinkai, o kiti begalo nuolankūs. Žemesni už žolę. Šis regis buvo nuolankusis. Aš viduje truputėlį susijuokiau. Ta mėlynė visam parduotuvės vaizdeliui pridėjo lengvos ironijos. Jei tai būtų paveikslas, tiktų užrašas: Visi einam per gyvenimą, visokiais keliais, kartais labai vingiuotais.
Kasininkė pradėjo skanuoti mano prekes: kavą, pieną ir šokoladą. Kaskart stovint ir laukiant, kada kasos displėjuje sužibės mokėtina suma, aš jaučiu pralaimėjimą. Silpnybės , trūkumai ir netobulumas tada mane nugali. Tada  aš būnu žemesnė už žolę, nes tenka pripažinti, kad ir aš esu savo norų, troškimų vergė. Ir nesvarbu, kad mano silpnybės tokios nekaltos: šokoladas ir balta kava.
Dvasinėje plotmėje visi troškimai, priklausomybės veda į sielos degradavimą, prarandama ir neatrandama prigimtinė sielos laisvė. O mums, žmonėms primesta iliuzija, kad galimybė išpildyti troškimus ir yra ta išsvajotoji laisvė. Taip tikrai nėra. Laisvė – kai man, tau nieko nereikia, kai nesikraustai iš proto, dėl alaus, kavos, šokolado ar cigaretės ir pan.
Greitai į plastikinį maišelį susimetusi prekes, palieku parduotuvę. Praeidama pro dar tebestoviniuojantį benamį, pažvelgiu į jį iš arčiau. Tave ir mane tebeveda troškimai ir norai, abu esam nelaisvi. Nesvarbu, kad išoriškai mudu taip skiriames, bet viduje tas pats chaosas.
Pirštų galiukais uždarau parduotuvės duris, lyg norėdama save apgauti, kad aš su tuo neturiu nieko bendra. Nusipurtau. Iki kito karto.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą