Preambulė
Knygos,
pamenu, nuo mažumės mane tuo ir kerėjo, kad versdavo pajusti paralelinį pasaulį
esant greta. Kad leisdavo stačia galva pulti į tuos popieriaus lapus be
būtinybės atsikvošėti, pakelti akis ir apsižvalgyti, prisiminti, kad mano
realybė nėra tokia miela, įtraukianti, begalinė ir neišsemiama. Man patiko
knygos, nes galėdavau jose apsigyventi. Nors ir laikinai. Iki paskutinio
puslapio. Ir iki kitos knygos.
Vėliau,
mano nesuvoktam nusivylimui, kuriam laikui knygos prarado galimybę tapti
namais. Ėmiau jomis abejoti. Galvodavau, tai tik trūkumų užkišimui, tik
kompleksuotiems, sužalotiems ir nelankstiems tos knygos. Kam prasmegti
žodžiuose, apsilaižyti, jei tik skaitai apie saldainį, bet rankose jo neturi.
Tuomet daug ko neturėjau ir šitai man pačiai badė akis. Teko pripažinti, kad
neskaitantys irgi gana laimingi žmonės. Na ir kas, kad jie nesužino, ką aš
perskaitau, kad nepagyvena kažkieno susimuliuotame pasaulyje, kad nesvajoja
taip kaip aš. Nebūtinai reikia skaityti, kad būtum laimingas. Nusivyliau,
knygos nebuvo tokios galingos, kaip aš buvau įtikėjusi.
Pamenu,
kaip kartą apėmė kūną mažne tirtulys, sėdint automobilyje neišvaizdžiausioje
mašinų stovėjimų aikštelėje prie prekybos centro kažkur uostamiesčio
miegamajame rajone. Visas mintis pasiglemžė siaubas suvokus, kad galbūt mano
slaptingi potyriai, kuriuos nuolatos išgyvenau, nėra tokie reikšmingi, kad
patirtis ir knyga apskritai nėra viską keičianti. Aš sėdėjau mašinoje, žmonės
aplink mane kažkur skubėjo. Jie gyveno savo svarbius gyvenimus, o maniškis
greta jų plaukė kaip debesys viršum galvų, pynėsi tarp kojų kaip priklydus
benamė katė. Patirties pamokos, kaip ir perskaitytos knygos, pasimiršta.
Yra tik
dabar...
...atvirai
tariant, man vis tiek gera apmirti knygose kaip ši. Tikresnių namų nei knygos
kaži, ar besurasiu.
Jaučiu,
kaip rašydama persiėmiau paskutinės skaitytos knygos herojaus kalbėjimo
manierą. Juk tai stipriai paveikusio kūrinio simptomas. Šįkart aš - Paulius iš
VIENATVĖ DVIEMS.
Apie knygą
Autorius
– menkai žinomas – Dovis Pa. Gal tai trumpinys nuo Dovydas, o gal iš angliško Dove
(liet. balandis) žodžio. Neaišku. Autorius slepia ne tik savo tapatybę, bet
ir išorę. Jei laikytumėme romaną autobiografiniu, tai apie jį tiek težinoma.
Paulius yra pagrindinis romano „Vienatvė dviems“ herojus. Jis jaunas teatrą
studijuojantis studentas, atsidūręs sostinėje, apsigyvenęs su savo meile, su
Deividu. Iškart skubu paaiškinti, „Vienatvė dviems“ žydrasis grožinės
literatūros kūrinys. Sąvoką žydroji literatūra pasigavau kažkur facebook
platybėse. Beveik esu tikra, kad ją užtikau Romo Zabarausko (lietuvių kilmės kino
režisierius) postuose. Iš tiesų pirmiau
domėjausi „Nemune“ aprašyta kita tuoj išeisiančia knyga apie vyrų meilę
„Nesibaigianti vasara“ (autorius - Artūras Tereškinas). „Kitos knygos“
elektroninėje svetainėje po „Nesibaigianti vasara“ aprašymu buvo pakomentuota „Pirmasis
erotinis romanas apie Vyrų meilę vadinasi "Dangus strazdui" arba
"Vienatvė dviems" by Dovis Pa“. Būtent šitas sakinys ir privedė mane
prie knygos „Vienatvė dviems“. Kur
kvepia paslaptimis, avantiūromis, kur kviečiama užsukti į užkulisius, ten neša
mane kažkas manyje.
Kažkur
po keturių dienų „Vienatvė dviems“ atklydo į mano namus. Jergau, pirmieji puslapiai masino. Nukandžiotos lūpos ir vyno
dėmės, praleistos paskaitos ir „už Lietuvą vyrai“ žadėjo, kad romanas nuves
kažkur, kur aš, menka tikimybė, kad pabuvosiu. Tik tai, greičiausiai, ir buvo
pačios stipriausios romano eilutės. Nes staiga skaitytojas numetamas į Pauliaus
jausmų uragano epicentrą: jis laimingas, jis nelaimingas, jis myli, jis
nekenčia, jis galvoja apie save, save, save... Istorija papasakota stebėtinai
labai lokaliam lygmenyje. Kur būtų galima iškelti problemą ir ją tekste
nagrinėti (o Lietuvoje seksualinės mažumos jų turi), rašytojas nueina
pasieniais. Nei ką analizuoja, nei ką siūlo, nei ko ieško, pagrindinis herojus
Paulius tiesiog visąlaik reaguoja. Tas rėksmas apšaldo jo paties sąmonę, kad
būtų galima narplioti kažkokius dėsningumus herojaus gyvenime. Skaitant vis piršosi
stereotipai apie perdėm aikštingus homoseksualius vyrus, „drama queen“ vadinamus.
Tiesa, taip Paulių „dramų karaliumi“ romane pavadina bičiulė, bet anas menkai
ją teklauso, pabėga iš kavinės, nes nori pabūti vienas, o būdamas vienas, nori
draugijos. Istorija baigiasi, kai Paulius susiranda kitą mylimąjį. Aš taip ir
nesupratau, kodėl jų (turiu galvoje Pauliaus ir jo mylimojo, Deivido) meilė
nutrūko. Toks įspūdis, kad pasibaigė šokis ir pasikeičiama poromis.
Bet
pats romanas, kaip reiškinys, traukiantis visa savo esybe. Tekstą galėtumei
palaikyti lengvu rašiniu (manykime, autorius jaunas ir menkai patyręs
literatūroje). Pribėgom, prabėgom parašytu. Tai kas jame gero? Aplinkybės. Tik
įsivaizduok, kažkas tai išgyveno (labai tikiu, kad romanas vis tik yra autobiografinis)
kažkur čia, visai šalia. Jam skaudėjo, jis širdį liejo taip, kaip tuomet išėjo.
Džiugu. Pirmoji mano mintis buvo vos ėmus skaityti romaną: „Ačiū, Dievui,
žmonės rašo, kai skauda, kai išgyventi reikia. Ačiū, Dievui!“ Aplinkybės.
Pasirašoma slapyvardžiu. Tik įsivaizduok, publikuoji savo kūrinį ir tu vienas
težinai jo autorystę. Eini pro šalį, pro knygomis nukrautas lentynas, susirandi
viršelį, palieti pirštų pagalvėlėmis, iš pažiūros visi pirkėjai taip daro, bet
tik tu vienas žinai kiekvieną žodį tarp viršelių, kiekvienas žodis pulsuoja
gyvybe ir prabyla į tave. Primena stebuklingą pasaką. Būtent tai mane ir keri. Nes išleisti knygą yra gana sudėtingas procesas. Vargti tiek daug, kad žodžiai
taptų kūnu, kad būtų knyga – ne kiekvienas gali, ne kiekvienam ir reikia.
Reiškinys
„Vienatvė dviems“, apie jį negalėjau neparašyti. Nes šis tekstas ta
pačia uragano jėga tėškė mane į Dovio Pa
sutvertą pasaulį ir trumpiau nei 24 valandoms jame apsigyvenau. Knyga tapo
namais. Dar kartą.
Iki kitos knygos.
