Sapnalaikis

neapgausi manęs, velnie! neapgausi suk uodegą, kaip tik nori baltais dantimis caksėk į akis tiesiai žiūrėk neapgausi žilė galvon velnias uodegon neapgausi skandink mane mariose žodžių sodriu balsu migdyk neapgausi torsas, raumenys iššokę plaukuotos rankos barzda juoda kaip smala ach, neapgausi vos tik eis minsi koją uodega rankas užriši monologais burną užkimši neapgausi, velnie, juk sakiau blakstienos riestos, akys žvitrios blizga rudakiai - melagiai neapgausi, pasakiau velnie, žinau sėklą į kairę, į dešinę išdalinai daug mergelių apgavai lelijėlių sudraskei širdys krauju putojas lopšiuose vaikai nemiega velnie, mačiau daug tu suviliojai verkia per naktis mergelės paliktos, apmautos bet manęs tu neapgausi
velnie, aš pati esu ragana

Žinai, kodėl lėktuvai taip sunkiai kyla nuo žemės?
Taip sunkiai atsiplėšia? Lėktuvai sunkūs ne nuo žmoniu, daiktų, lagaminų... nes daugiausia lėktuvai skraidina vilties. Kiek ten daug vilties.
Žiūrėk, sakau savo vaikui, Žiūrėk į dangų, a lėktuvą matai? Tas šypsos, sutinka. Su tokiu mes skrisim į Škotiją,- sakiau savo vaikui. Su tokiu lėktuvu mes ir parskridom.

Nes tu ateini pas mane taip staiga, neįspėjęs. Aš, susivokti nespėjus, turiu tave priimti. Nes antrąkart progos nepasikartoja. Kūnas praranda svorį. Kylu į palubę, sklendžiu. Plečiuosi, apimu visą pasaulį. Beribystė. Sprogstu. Eilėrašti, ačiū, kad mane ištikai.
„Dvigalvė“ V. Jančiausko nuotr., R. Karvelis montažas

Preambulė Knygos, pamenu, nuo mažumės mane tuo ir kerėjo, kad versdavo pajusti paralelinį pasaulį esant greta. Kad leisdavo stačia galva pulti į tuos popieriaus lapus be būtinybės atsikvošėti, pakelti akis ir apsižvalgyti, prisiminti, kad mano realybė nėra tokia miela, įtraukianti, begalinė ir neišsemiama. Man patiko knygos, nes galėdavau jose apsigyventi. Nors ir laikinai. Iki paskutinio puslapio. Ir iki kitos knygos.
Vėliau, mano nesuvoktam nusivylimui, kuriam laikui knygos prarado galimybę tapti namais. Ėmiau jomis abejoti. Galvodavau, tai tik trūkumų užkišimui, tik kompleksuotiems, sužalotiems ir nelankstiems tos knygos. Kam prasmegti žodžiuose, apsilaižyti, jei tik skaitai apie saldainį, bet rankose jo neturi. Tuomet daug ko neturėjau ir šitai man pačiai badė akis. Teko pripažinti, kad neskaitantys irgi gana laimingi žmonės. Na ir kas, kad jie nesužino, ką aš perskaitau, kad nepagyvena kažkieno susimuliuotame pasaulyje, kad nesvajoja taip kaip aš. Nebūtinai reikia skaityti, kad būt…