Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2016

Sandra Bernotaitė DIONISO BARZDA (interpretacija)

Kartą man atsakė: -Tu tik sakai, mane mylinti, - šyptelėjo. - Taip kalbi, tik dėl to, kad tu efekto būsenoje.
Galbūt tokia ir buvau, nežinau, apsalusi iš aistros turėti kitą, patikėjusi, kad esu vienvaldė jo savininkė. Pykau, ko jis taip viską su-logina, netgi šitą akimirką, kai mudviem taip gera. Jis išnarpliojo, išsprendė mane kaip paprasčiausią lygtį. Buvo patenkintas ir ramus. Su manimi jam viskas aišku, beveik nuo pat pradžių, kaip supratau. Širdau, kaip galima steriliai visame kame išlaikyti tą šaltą protą, neapkrėtus jo svajonėmis, saldžiais vaizdiniais...
Perskaičiau Sandros Bernotaitės „Dioniso barzdą“.
Ir, kol dar karšta, kol dar esu apkvaitus, turiu parašyti. Neina kitaip.
ROMANAS SUDĖTINGAS AR KITONIŠKAS?
Labai ilgai svarsčiau skirtumą ir šių žodžių reikšmę Renatos Karvelis kontekste. Sudėtingas – kalbėtų mano tingulys ir baimė įsileisti naujoves, priimti kito savitą kalbėjimą. Kaip rašo Zadie Smith „Romanas yra dviejų krypčių gatvė, kuri veikia tik dviejų lygiaverčių pusių pa…

Intro į Sandros Bernotaitės „Dionizo barzdą“

Apsimuturiavęs pūkine ryškiai raudona žiemine striuke Benas Tarkeris žingsniavo H. Manto gatve. Kažkodėl prieš pasirenkant, kur po kelionės iš provincijos į Klaipėdą, nubėgau į tą kavinukę, pro kurią jis tą pavakarę ir praėjo, dingtelėjo galvon, gal ką iš grupės netyčiom taip ir sutiksiu. Įsitaikiusi prie lango stebėjau mašinų cirkuliaciją priešais šviesoforą, sankryžą. Po lėto ant Latte kavos putų trupinau cukrų. „Pasisaldinti nori, - nusijuokė kažkas  mano pačios balsu. – Ar tau gyvenimas ne pakankamai saldus! - Pridūrė tas pats.“
Visi taip skuba, rodėsi, ir pėstieji, ir ratuotieji. Dabar tamsus metas ir tiesiogine prasme šviečiam, blizgindami mašinų lempomis, elektros lemputėmis.
Benas Tarkeris slėpėsi po žiemine kepure. Tiesa, rašydamas jis taip pat slepiasi. Benas Tarkeris yra slapyvardis. Galbūt mus tai kažkiek jungia. Mes abu naudojam slapyvardžius. Ant dokumentų, aš ne Renata Karvelis.
Jį pastebėjusi, pirštais pakalenau į kavinukės vitrininį langą. Nuskambėjo grakščiai ir elega…

Gruzdai

Kiek žinau, Ostapenko, netikėtai pakliuvęs į mano miestą, nežinojo šito tarmiško pavadinimo. -A nori apkirpsam tavi gruzdai? Vėliau istorija atskleidžia, dainininkas pasidavė šitai avantiūrai ir lengvabūdiškai atsidavė to vakaro kolegoms į rankas, sumaniusiems su ekrano žvaigžde papokštauti. Ryte pabudo, išsiblaivė, dairėsi... Nežinomas kraštas, nežinomi draugai ir tas „gruzdai“ pasirodo yra tik paprasčiausiai plikai. Manau, kad nuo to laiko Šilalė jam asocijuojasi tik su prarastais plaukais.
-          - Ką tu sau pasidarei?! Pusiau isteriškai sušaukiau, kai išvydau šį rytą jį šviesioje virtuvėje. -          - Kas nutiko? – atsakė. -        -  Kaip tai kas? Kur tavo plaukai? -          -O kas yra? -         - Kur tavo plaukai? Kodėl nusiskutai gruzdai? -         - Šiaip norėjau. -         - Ne, ne...- abejojau. - Nesąmonė, taip negali būti. Šiaip ėmei ir nusiskutai visiškai plikai. Šiaip sau! -         -  Nu, ar negaliu?
Beliko tylėti, sėdint prie virtuvės stalo. Bandžiau priprasti prie naujo …

"Aš žinau, žinau" (audio įrašas)

Novelė buvo skaityta 2016-10-19 Klaipėdoje greta I. Simonaitytės bibliotekos kavinukėje "Pauzė". Čia vyko literatūriniai skaitymai "Miesto keistieji".

(Vis dar) Nepripažinto rašytojo veblenimai

- Kas yra? – Ji klausia. – Vėl kokio konkurso nelaimėjai? – Ir pataiko tiesiai į dešimtuką. - Taip... – Sunkiai atsidūstu. – Šit, ką tik pamačiau leidyklos puslapyje konkurso laimėtojus. Manęs ir vėl nėra. - Ir ką dabar darysi? Bene verksi? – Paklausė lyg turėčiau kažkokių kitokių pasirinkimų. - Tikriausiai... – Bejėgiškai pučiu į telefono ragelį. - Žinok, ne kiekvienas debilas gali rašyti, - pasako pernelyg rimtai, kad galėčiau juoktis. Pasako taip lyg aš ir būčiau tas – nekiekvienas debilas. Pajuntu jos tvirtą tikėjimą. Galbūt, oi ne, tikrų tikriausią tikėjimą, kad aš esu ta ypatinga debilė, išskirta iš kitų debilų minios. Suklūstu ir toliau klausausi. - Mes visi turim kiaurą dieną dirbti, - ji tęsė. – Mes dirbam nemėgstamus darbus, o tu dirbi tai, kas tau miela širdžiai – rašai. Tu negalvok, kad kiekvienas rašo. Aš tai negalėčiau, jei man kas nors dabar lieptų parašyti – nieko neparašyčiau. Aš neturiu gabumų tam. Tylėjau. Kaip čia dabar taip apsivertė, kad neturi žodžių ta, kuri jais svai…

Gimtadienis

Aš gavau gėlių, nes šiandien mano gimtadienis. Gėlę vazone gavau, nes, matyt, tai turi tęstis ilgiau nei numatyta. Gėlės išsiskleidusios, giliai žalių lapų debesyje žiedai paskendę. Ant ilgo, ilgo koto. Laibo koto, paremto kažkokiu plastmasės įtvaru. Kaip ir aš, nuolatos ieškau į ką atsiremti. Į žmogų noriu atsiremti, į kokį autoritetą, bet šitai trumpai teveža – geriausia atsiremti į idėją. Dėl jos galiu rimtai išprotėti, galiu dėl idėjos išprotėti ilgam. Dėl žmogaus taip nepavyksta.
Šiandien mano gimtadienis. Ir aš buvau pavadinta MOTERIMI. Ūsuotas, riebokas kelio darbininkas, panašus į taikingą jūrų vėplį tarė TIK MOTERIS ŠITAIP GALI ĮVAŽIUOTI, TIK MOTERIS ŠITAIP GALI SPAUSTI GAZĄ, kai prie volvo išmetamųjų dujų vamzdžio klampus kelio smėlis nusidažė juodai, išsipyšino nuo bandymo išvažiuoti, nuo bandymo išlipti iš to per daug minkšto smėlio. Taip, taip. Iš ryto įkritau su mašina. Nepanikavau, juk gimtadienis. Išgirdau, kad esu moteris. Šypsojausi, šypsojausi, mintyse tuos barzdotu…

Eilėraštis "Viena dviese"

Ko tu raudi, mieloji, ko verki? Kam nuoga šalia jo glaudies? Kam iš stingdančio šalčio virpi?
Apsimauk pižamą, kailį
Storiausią užsiaugink,  Ir nereikės tau vyro naktį,
Pačios savęs užteks.
Dabar tik "ant sekso",
Kartą į savaitę/mėnesį/metus, Reikalinga esi. Nei graži,
Nei nuvykus moteris.
Nebeverk, nebejuokink savęs. Jis tik/gal tuščia skrynia. Dangtį atvoži ir kaskart tas pats, Tuščia, nieko,
Tik ertmė, geriems dalykams susidėt.
Nebesistebėk, nebeverk! Negali visko juk turėt, Kaip kokia laiminga, Ir tai gerai...
Būt viena dviese.
Aš vis galvoju, Ar jis laiko neskaičiuoja? Nes aš tai skaičiuoju.
Tik 5 žodžiai per dieną. Tiek jis man šiandie tepasakė, O vis laukiu lietaus iš pliko dangaus.
Neverk, moterie, Kai numirsi, laiminga* pabūsi. Ten ir šilta bus. Ir ne dviese.
*- Kai dirbau Akropolyje, kai pardavinėjau laikrodžius, kartą pasiskundžiau įmonės vadybininkei, kad esu pavargusi, norėčiau pailsėti - baisiai daug tų pamainų buvo susidėję. Tik ji, užuot mane paguodus, sma…

Kai man blogai...

Kai man blogai, įsijungiu Facebook‘ą, tada pasidaro dar blogiau. Vartau švytinčias, nufotoshopintas pažįstamų ir žinomų asmenų profilio nuotraukas ir užpuolu save klausimais: tai kodėl aš nesijaučiu laiminga, kai likęs pasaulis šypsosi baltais, briketų ištiesintais dantimis?
Aš nebesišypsau, nes manau, kad šypsotis visai nenatūrali būsena. Išsitempia veido skūra, nosis išplatėja, tempiama į abi puses veido raumenų, raukšlės stoja ties akių kampeliais. Dėl to ir nesišypsau, nes nesišypsodama atrodau kur kas geriau.
Neseniai iš labai arti pamačiau moterį. Aukštą, du metrai be kaklo, o jos lūpos buvo pripūstos, antakiai išpiešti. Ji stvėrėsi už ją dar aukštesniam vyrui į ranką, nes nuo aukštakulnių tik stypčiojo, sverdėjo ir tiesiog nepaėjo slidžiu prekybos centro grindiniu.
Taigi, įsistebeilijusi į ančiuko lūpas, kurios, rodėsi, pačios savaime, man regint, pučiasi ir didėja, mąsčiau, bene tam vyriškiui ji tokia graži: išdarkyta iki pamatų? Aišku, standartiškai, moteris vilkėjo suknele, de…