Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Portugalija. Lisabona. Penišė I dalis



- Kelionės ir yra mano darbas...- viename savo interviu sakė Jurga Ivanauskaitė.
Šį rašytojos sakinį atsimenu dažnai. Tuomet buvau nedidelė mergaitė, kai niekaip neatsistebėjau kokia įdomia veikla užsiima J. Ivanauskaitė. Keliauja. „Matyt darbdaviai nesupranta, kad darbas jai yra malonumas.“ – vaikiškai mąsčiau ir žvelgdama į mažą gaublį svajojau kada nors pakeliauti ir aš.
Viskas vyko labai paskubomis. Netikėtas skelbimas iš IPL. Dokumentų tvarkymas ieškant finansų ir gegužės 31 d. beveik nesuvokdama realybės nusileidau didžiuliame Lisabonos oro uoste.
Su bendru keleivių srautu pasukau link išėjimo. Skubėjau. Daug nesidairiau, tačiau viskas oro uoste pasirodė sudėtinga. Tik sekiau užrašą SAIDA....SAIDA...SAIDA.
Vietoj vieno autobuso bilieto nusipirkau tris. Portugalas bilietų pardavėjas pataisė klaidą ir su vienu bilietu rankose autobusu lėkiau į Lisabonos autobusų stotį „Sete Rios“. Vaizdai už lango manęs nė kiek nedžiugino. Nesupratau, kodėl Lisabonoje pakelės žolė nenupjauta, kodėl gatvėse mėtėsi šiukšlės, kodėl jų buvo dar daugiau prie apkrautų šiukšlių konteinerių. Galvoje sukosi bauginanti mintis : „Kur aš patekau? Ir dar esu viena.“
„Sete Rios“ autobusų parkas nuliūdino visai. Visur pasigedau švaros ir tvarkos. Matyt „Akropolio“ kartai estetika tapo natūraliu reiškiniu. Nusipirkau bilietą į Peniche miestelį. Informacijos punkte dirbanti moteris mane pamokė:
-          Pirmiausia ne Peničė, o Penišė, - atsakė angliškai ir davė nuorodas kur laukt, kada įsėst ir t.t.
Žmonės stotyje buvo keisti. Garsiai kalbėjo, mosikavo rankomis, nesigėdydami spoksojo. Visų portugalų akys rudos, per kelionę pamačiau vos kelis vietinius su šviesiomis akimis. Manosios išdavė, kad nesu sava. Periferiniu žiūrėjimu pastebėdavau aplinkinių žvilgsnius ir pasijutau taip keistai lyg bučiau juodukė kokioje Gargždų „Maksimoj“.
Netoliese sėdėjo keista ketveriukė. Nebesiorientuojanti senutė, riebiais antakiais senelis, aukštas liesas vaikinas šviesiu kostiumu (išryškinančiu tamsų gymį, netvarkingus garbanotus juodus plaukus) ir mažutė, akiniuota, truputį stora mergina, kuri be pertraukų su juo mylavosi. Tie keisti žmonės tiesiog prikaustė mano dėmesį, erzino ir trikdė. Mergina kažkur ėjo, kažko ieškojo, vaikinas garsiai kalbėjo, sukinėjosi ir kažką aiškino besišypsančiai senutei. Mergina ir vaikinas pykosi, taikėsi ir bučiavosi. Ji bandė eiti, jis ją laikyti – vienu žodžiu serialas be televizoriaus.  
Ir man pasisekė...erzintojai įsėdo į tą patį autobusą. Tada sau pasakiau griežtai : „Nesidomėk kitais. Tu esi Lisabonoje. Tu esi tinkamame autobuse. Dabar dvi valandas žvalgykis ir džiaukis, džiaukis, džiaukis...“
Besileidžiančiame lėktuve Lisabona atrodė kaip rojus. Daug mėlyno vandens, baltos saulės apšviestos pakrantės, apžėlę kalnai. O dabar, autobusu toldama nuo sostinės mačiau ant kalnų stovinčių vėjo jėgainių, kitokią augaliją, sunkius raudonų čerpių stogus. Kelias vingiavo, nėjo suprasti kur baigiasi ir kur prasideda naujas miestelis. Vietinė architektūra paskatino mamai parašyti sms : „Čia kaip ispanų serialuose...“ Priemiesčiai žavėjo. Namukai puošnūs, vyrauja akmuo, plytos, plytelės, tinkas ir betonas.




Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Renatos KARVELIS 2017 metų skraidymo žemėlapis (su NUOTRAUKOMIS)

Vienais metais (o gal tai vyksta kasmet?) artėjant gruodžio 31 d. vidurnakčiui feisbukas prisipildė įvairių žmonių įrašais apie jų pragyventus metus. Rašydavo, kad buvę be galo puikūs metai ir išvardydavo (dažniausiai irpritagindavo) visus, kuriems jaučiasi dėkingi už pastūmėjimą, paskatinimą, palaikymą ar buvimą tiesiog greta.

Tais metais feisbuko draugų sėkmė erzino, nes apie savuosius taip pasakyti tikrai negalėjau - buvo prasti metai. Išoriškai išgyvenau tas mokslų nesėkmes, bet viduje liko vien griuvėsiai, iki pamatų nusiaubta. Reikėjo viską atstatyti šįkart taip, kad perlaikytų audras, kurios gyvenime dar užeis. 
2017 metai buvo "statybų metai". Aš kūriau save - Renatą Karvelis. Nauja įvairiapusiška veikla, "popamokinė" saviraiška, naujos pažintys, kvietimai dalyvauti, kvietimai padirbėti, idėjų lavina ir sėkmė, kai jos realizuojasi tarsi savaime be didelių kliūčių. 2017 metais skraidžiau, kur tik galėjau, kur tik sparnai valiojo mane nešti. 
VASARIS Skaityma…