2018 m. balandžio 8 d., sekmadienis

(pa)leidimai

Paisley, Škotija. 2015 metai.

smaliną delną aš paleidžiu
pagaliau imu paleisti
nagai dreskia dar odą
kabinasi it vanagas į auką
į savo pietus pusryčiams ir vakarienei
sėdėk savo soste, prie dausų prilipus
apsikarsčius diplomais ir padėkos raštais
aš tavo smaliną ranką imu paleisti
nereikia, nebereikia manęs vesti

aut. - renata karvelis (2018 balandis)

2018 m. kovo 27 d., antradienis

Vilnius ir trisdešimtmečio krizės krustelėjimai


Šv. Ignoto gatvėj visko pilna: restoranai, kavinės su knygynais, viešbutis, kino teatras, apleisto namo griuvėsiai ir net fekalijų kvapas. Tas paskutinysis vertė jausti, kad šita vieta draugiškai kviečia bendrauti. Miesto vazdiniai svetimi, galvoju. Šis miestas man yra kaip svečias, kurį noriu pažinti, bet truputį varžausi to.

Prisimenu planetariumo stogą, iškilusį viršum visų pastatų Paisley miestelyje. Kaip matydavau jo linkį net tada, kai miesto šviesos jau būdavo užgesintos. Tada galvodavau, kankinama nemigos ar jaudulio sumišusio su pergyvenimu, kad va, čia yra tas pasaulio kraštas, apie kurį vis pasvajodavau, va, čia yra pasaulio kraštas ir aš girdžiu pasaulio jūrą ošiant. Man būdavo ramu. Pasiekiau jį. Sėdžiu ant pasaulio krašto ir tabaluoju kojomis. Kas toliau?

Šitas miestas – Vilnius, pagaliau pasiektas. Ir kuo arčiau esu jo, tuo labiau savimi abejoju. Juk iki tol galvodavau, kad reikia nuvykti, paliesti ir patirti. Tačiau kartą dingtelėjo tokia nugązdinusi mintis, kai vartydama mėgstamiausią sūnaus žurnalą pamačiau žveją žydroje įlankoje, apsuptoje fiordų, kad nesvarbu kur aš bebūčiau, nepatirsiu išorinių kismų, jei neįvyks vidinis poslinkis. Todėl dabar vaištau tomis Vilniaus senamiesčio gatvėmis ir negera nuojauta krebžda, kaip pelė dar nepakliuvusi į spąstus, kad nieko nebus. Iš tikro esu soti nuo visko. Norisi tylos, kai aplink kyla triukšmas, ir – triukšmo, kai aplink mirtina tyla. Iki šiol manyje per daug triušmo, vis pagaunu save taip mąstant.

Su merginomis sugalvojome papokštauti. Ką norėtumetė gyvai pamatyti gatvėje?
-          Jankavičių, - sako pirmoji.
-          Džordžą Klūnį, - antroji prasitaria.

O aš nežinau, ką norėčiau dabar sutikti. Mamontovą esu mačiusi. Mačiau ir tą pačią Jagelavičiūtę kartą knygų mugėj. Ir Sabaliauskaitę. Daug rašytojų jau esu mačiusi. Kai tik čia atvykau, aikščiodama šnabždėdavau joms:
-          Žiūrėkit, čia poetė! Čia seimūnas! Čia dizainerė! Čia kažkoks literatūrologas!

Niekaip nesugebėjau sugalvoti, ką norėčiau dar sutikti. Gal dėl to, kad visi jie tapo kažkokie labiau pasiekiami. Gal per fesibuką. Ir gal dėl to man jie tokie žmogiški. Ir gal dėl to turiu mažiau idealizacijų žmonių atžvilgiu. Tas liūdina, nes man patinka gyventi iliuzijoje. Jos sienos išmuštos ružavom pagalvėm. Tokioj vietoj tikrai gera, mielieji.

Kaukšiu senamiesčio grindiniu ir galėčiau užsigalvoti, kad po juo slepiasi tūkstančio žmonių mirtis, gimimas ir meilė, bet aš tiesiog einu ir negalvoju. Šala rankos ir tas blaivo dar labiau. Iki šiol siekiau gyventi kitų žmonių sukurtame pasaulyje, tapusiame praeities mauzoliejumi. Kurį laiką savanoriškai gyvenau mauzoliejuje tarp senų daiktų, tipo giminės relikvijų. Kartą sudaužėm kinivarpų suvarpytą spintą, nes taip reikėjo. Dar abejojau, ar tai geras sprendimas, juk žadėjau atrestauruoti tą baldą. Tačiau, pakilo pjuvenų debesis, mums darėsi sunku kviepuoti, medžio dalelės, kaip koks paskutinis spintos atodūsis, tvyrojo po visas patalpas tartum gyvas arba dar norintis pagyventi nors akimirką mano šnervėse ir skaudžiai spustelti ten, kur sąžinė: „Kodėl užmušai praeitį?“

Kai spinta sugriuvo ant grindų ir iš jos didybės beliko tik prakura pečiui, aš atsidusau. Man taip palengvėjo, kad ta būsena jautėsi net fiziškai. Abejonė išsiskaidė greičiau nei tas pjuvenų debesis. Sprendimas buvo geras. Užmušau praeitį, kad turėčiau ateitį. Užmušau kitų sukurtą, kad galėčiau pati kurti. Praeities garbinimo mauzoliejus pakeitė paskirtį. Atsivėrė erdvė.

Tie, į ekspozicijas sudėti, ant kryžių prikalti per toli ir per svarbūs. Jie nėturėtų būti tokie reikšmingi man. Kai istorija gali būti visaip interpretuojama. Kai už tą patį tave gali garbinti ir nuteisti. Kai atributais tapę žmonės tėra tik skaičius feisbuke ir gyvenime. Kai autoritetai vis dėl to kasryt kakoja ir kai mylimieji sysioja kažkur už sienos, o tu girdi klozetan krentančią čiurkšlę. Kai atvažiuoji į svetimą miestą ir vis dėl to už visko visko, už pastatų, istorijų, žmonių ir eksponatų, už visko visko – matai pirmiausia tik save.

Jaučiu, kad imu save pažinti.

Laimingo trisdešimtečio!

2018 m. kovo 16 d., penktadienis

kaip gimsta rašytojai?

po lėto
vasaros dieną
kai saulė šviečia
o debesys primena
laivus ateivių
kai taip karšta
kad reikia slėptis
vėsioj troboj
žiūri pro langą
ant užuolaidos mato
juodą mažą kryžiuką
- kas čia pažymėjo?
lyg nusitaikė iš anksto
susirado auką
taikiklyje - juodas kryžiukas
ant baltos užuolaidos kampučio
rašytojo vaizduotė veikia
sukas
jam nepasakė niekas
kad čia - šūdukas 
kad 
tik musės

aut. renata karvelis 2018 kovas, valgykloje žiūrint pro langą

2018 m. vasario 23 d., penktadienis

Monologai ir dialogai

Autorės, įkvėpusios mane, ir aš
1. Kodėl aš rašau?
Nes per rašymą matau kitaip pasaulį, stipriau jį patiriu. Nes tikiu, kad rašydama išpildau save kaip unikalią asmenybę. Nes turiu vilčių pasiekti reikšmingų pasiekimų literatūroje. Manau, kad turiu tam talentą.

2. Kodėl rašau apie šeimą ir tikrus dalykus?
Aš rašau apie tai, kas yra mano (mano istorijos, mano praeitis, mano patirtys, mano idealizacijos, mano baimės, mano svajonės). Aš kalbu apie save ir tai nėra melas (Žr. žemiau "melas" aiškinimą). Blogoje literatūroje greit atskiriamas melas - t.y., kada autorius rašydamas siekia iškelti ir sureikšminti savo asmenį, sudaryti neteisingą vaizdą arba, kai autorius iki galo nesuvokia savo patirčių, tad rašo neadekvačiai, pats sau prieštarauja. Melas - t.y., kada meluoji ne kitiems, o sau.
Pirmieji autoriau kūriniai dažnai turi autoterapijos bruožų, nes jam rašymas yra lyg psichologo seansas. Pasitaiko, kad dažnai ties tuom rašytojo karjera ir baigiasi. Psichologijoje yra taikoma rašymo terapija. Taip gimė L. Buividavičiūtės eilėraščių rinkinys "Helsinkio sindromas".

3. Kodėl tau nerodžiau ir nesakiau?
Prieš keletų metų parodžiau mažą novelę, kur išgalvoti veikėjai buvo pavadinti tavo ir jo vardais. Tada sulaukiau ugningos reakcijos iš tavęs. Po to karto supratau, kad kūrybos klausimais į tave negaliu kreiptis - tu negali man teisingai patarti. Valdas mano kūrybos nevertina. Iš šeimos ir artimųjų nelaukiu, kad mano kūryba jiems patiks. Aš tesitikiu nesikišimo, netrukdymo, tolerancijos. Šitai mane augina kaip kūrėja, kuria apsisprendžiau būti. 

4. Kodėl aš renkuosi atvirumą?
Nes šventai tikiu, kad didesnė nuodėmė yra apgauti save nei svetimus. Kaip ir savižudybė yra didesnė nuodėmė nei žmogžudystė. Atvirumas yra svetimas žmonėms, augusiems sovietmetyje, kai nebuvo saugu sakyti tai, ką galvoji, kritikuoti autoritetų. Šičia atsiranda kartų skirtumas, nes mano karta jau augo laisvoje Lietuvoje, už kurią jūs ir kovojote. 


Kartą vaikystėje aš panorau gražios aksominės blizgančios suknelės su gėlytėmis ir karoliukais. Visos mergaitės tokias jau nešiojo, netgi ta iš vaikų namų tokią turėjo. Nuėjau pas tave ir pasakiau. Tu atkirtai:
- Kam tau tokia suknelė, kur visi nešioja? Geriau būk tokia, kuri ne kitiems iš paskos seka, o kurią iš paskos seka.

Aš tokia ir esu. Tie pirmieji sulaukia daug klausimų.

2017 m. gruodžio 25 d., pirmadienis

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas


Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save.

„mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas.

Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar.

Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)oficialią eilėraščių knygutę - čiabuką. Tai pribėgdama, tai prisėsdama ilgėliau, tai praleisdama šeimyninį filmą, vėl nesuplaudama indų po vakarienės. Kaip krišnaitai pasakytų: „Tais vakarais tavo virtuvėje pasieniais vaikščiojo dvasios, nes jas traukia neigiama energetika.“ Monstras moteris.  Monstrėju prie kompiuterio ekrano - nes aš staiga ŽINAU, kaip turi atrodyti rinkinys, kaip turi skambėti žodžiai knygos puslapiuose. Jausmas, kai pati nuo pradžių iki pabaigos viską sprendi ir viską lemi, pripažįstu, svaigina. Renatos tvarinija, Karvelis viešpatavimas. Control freak būsena persismelkia netgi žilti ėmę plaukų galiukai ant poetės galvos.

Nebesvarstau - būti ar nebūti?

Aš esu.

Prisimenu, kartu su savimi į gydytojo apžiūrą vežuosi visus savo eilėraščius. Kol laukiu eilėje, rūšiuoju juos, aplink save išsiskleidusi. Skaitau ir skaitau, perrikiuoju, kol pagaliau pajuntu „skamba, nes suderinta.“  Žinau bus trys skyriai. Žinau jų pavadinimus: Preliudija, Suartėjimas, Baigiamosios glamonės. Tampa aiški rinkinio koncepcija. Gal per atvira? Saviterapija? Visada taip su pirmaisiais kūriniais, sako knygos apie rašymą. Tose pačiose knygose rašoma, kad pirmuose knygose autorius yra tikriausias, nuogiausias, nekalčiausias ir mažiausiai jose meluoja.

Viršelio paieškos. Bus moters siluetas, maniau. Minimalistinis ir stilizuotas. Ką išryškinti? Rankas ar kojas? O gal figūros linkį? Prisimenu, kad man patinka Pablo Picasso tapytos kampuotos ir aiškiais kontūrais moterys. Eglė Konagis sako, kad "manyje" daug geometrijos, todėl rantu moterį, ji ne Dora vardu. Moteris sėdi raudoname fotelyje nuoga ir tokia nutolusi... Word'o programa ieškau "teisingiausio" atspalvio. Redagavimai ir redagavimai, pakol viršelio spalva tampa tokia, kokios reikia. Truputi rizikuoju: bijau būti neskoningai ryški.
Viršelis Nr:1
Viršelis Nr: 2
Viršelis Nr: 4
Galutinis viršelis (viršelis Nr: 11)

Tuo pačiu metu parašau tris naujus eilėraščius: "tėvui", "gaublys" ir "buteliais". Žinau, jie tarsi "mano tėvo" tąsa. Žinau, jie tiktų greta pirmojo. Bet ne - aš neketinu jų dėti - viskas ir taip gražiai suriktuota jau iš anksčiau... Tie trys su manimi "kalba". Neduoda ramybės dieną, dvi, o gal ir daugiau, kol pajuntu, paskutiniai trys eilėraščiai turi atsidurti rinkinyje. Spyriuojuosi kurį laiką, nes nenoriu, nes bijau, nes noriu būti graži, nes noriu būti "saugi", nes nenoriu kelti klausimų, nes nenoriu būti dar viena su liūdna istorija, nes nenoriu pateisinti Kristinos Sabaliauskaitės žodžių... Drąsi ar neapskaičiuojanti? Nežinau. Aš juos įdedu ir staiga užplūsta tvarkos, teisingumo ir ramybės pojūtis. Kažkur palengvėja. Kažkur baisiai nusistebi, nejaugi "aš taip turiu kalbėti?". Kodėl? Į tą "kodėl" nerandu atsakymo.

Spaustuvininko paieškos ir paskutiniai knygelės - čiabuko parametrų suderinimai. Lapkričio viduryje parkeliauja siuntinys su 30 vnt. knygučių. Aikteliu, atplėšusi apysunkę dėželę. Ant viršelio geidulinga, bet nutolusi moteris, Renatos Karvelis pavardė ir pavadinimas „Poems After Sex*“. Ar tai aš? Pagaliau aš?
Siuntinys su knygelėmis - čiabukais POEMS AFTER SEX*

Pabaigtas kūrinys – tai parodytas kūrinys, sako S. Bernotaitė. Geidžiu kuo greičiau visiems parodyti čiabuką, pasidalinti džiaugsmu. Labai laukiu Kalėdų. Šiemet man jos išskirtinai šventiškos, nes vietoj kalėdinių atvirukų dovanoju POEMS AFTER SEX*. 
Kalėdų proga dovanoju savo kūrybą
Į pašto dėžutes krenta sunkūs vokai su iki raudonumo įkaitinta moterimi...

2017 m. gruodžio 20 d., trečiadienis

Renatos KARVELIS 2017 metų skraidymo žemėlapis (su NUOTRAUKOMIS)

Vienais metais (o gal tai vyksta kasmet?) artėjant gruodžio 31 d. vidurnakčiui feisbukas prisipildė įvairių žmonių įrašais apie jų pragyventus metus. Rašydavo, kad buvę be galo puikūs metai ir išvardydavo (dažniausiai ir pritagindavo) visus, kuriems jaučiasi dėkingi už pastūmėjimą, paskatinimą, palaikymą ar buvimą tiesiog greta.

Tais metais feisbuko draugų sėkmė erzino, nes apie savuosius taip pasakyti tikrai negalėjau - buvo prasti metai. Išoriškai išgyvenau tas mokslų nesėkmes, bet viduje liko vien griuvėsiai, iki pamatų nusiaubta. Reikėjo viską atstatyti šįkart taip, kad perlaikytų audras, kurios gyvenime dar užeis. 

2017 metai buvo "statybų metai". Aš kūriau save - Renatą Karvelis. Nauja įvairiapusiška veikla, "popamokinė" saviraiška, naujos pažintys, kvietimai dalyvauti, kvietimai padirbėti, idėjų lavina ir sėkmė, kai jos realizuojasi tarsi savaime be didelių kliūčių. 2017 metais skraidžiau, kur tik galėjau, kur tik sparnai valiojo mane nešti. 

VASARIS
Skaitymai "Diena po Valentino" I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje, kavinėje Pauzė. Kartu su Kūrybinio rašymo dirbtuvių bendraminčiais skaitome ir klausome vienas kito. Čia pristatau novelę "Paskutinis puodelis kavos".
Nuot. aut. kažkas iš auditorijos

BALANDIS
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute per N. Vėliaus 10-tuosius skaitymus pristatau pranešimą "Profesoriaus Norberto Vėliaus gimtinės turtai". Prakalbu tarmiškai, tap kap mama, baba, kūma muoki, papasakuoju mitololini sakmi api kauka.

GEGUŽĖ
I. 
Su rašytojais iš uostamiesčio keliaujame po Žemaitijos aukštumas. Viskas tobula - oras, žmonės, aplinkybės. Jaučiamės tarsi ne po žygio, o po bendros visus paveikusios hipnozės. Po to ištisą savaitę "vibruoju". Tiek polėkio patirta.
Nuotr. aut. Sondra Simana
II.
"Poetinis pavasaris" ant Meat Lovers stogo Klaipėdoje. Laivai kursuoja mariomis pirmyn-atgal ir aš save pirmąkart pristatau kaip poetę. Tuo pačiu pabūnu ir Nijolės Kepenienės kurtos suknelės modelis.
Paimta iš: https://klrasytojai.wordpress.com/

III.
Nes pro duris įeiti reikia... Kultūros ir meno žurnale "Durys" pasirodo mano pirmoji novelė PASKUTINIS PUODELIS KAVOS. Kūrinio prototipas ir toliau pardavinėja bandeles.
Nuoroda į novelę:

BIRŽELIS
Pirmasis Klaipėdos SLEMAS. Išeinu iš Pauzės su ritmais skambančiais ausyse. Užsikabinu, nes slemas atveria platesnes galimybes komunikuoti su auditorija čia ir dabar.
Nuotr. aut. (manrods) Augenijus Zabitis

LIEPA
I.
Dalyvauju "Dpoezijos šaltinis 2017" festivalyje Raseiniuose. Vakarinių poezijos skaitymu metu pristatau savo eilėraščius apie MOTERĮ. Rūta manęs paklausia, kas man yra poezija ir aš neturiu ką jai pasakyti. Nesusimąsčiau. Nežinau. Poezija vyksta manyje ir aš tiesiog nežinau, ką pasakyti...
Nuotr. aut. Valdas Jančiauskas
II.
Smiltynėje rašytojai vėlei susitinka. Švenčiam Eglės Konagis gimtadienį. Smagiai praleidžiame laiką ir, rodos, nebekartojam, o "rašom" kažką nauja. Tuo metu iš Australijos grįžusi Sandra Bernotaitė papasakoja apie knygų savilaidą ir padovanoja savo čiabuką "Laisvė nuoga krūtine".
Nuotr. aut. kažkas iš rašytojų

RUGPJŪTIS
Michailas Denisenko pasikviečia į "Vasaros palydėtuves ant Kalniškės piliakalnio" Gargžduose. Man žiauriai nesiseka, nes nuvažiuoju į Klaipėdą per Vėžaičius ar Veiviržėnus. Imu panikuoti. Nebesigaudau kelyje, bet Michailo balsas ramina... ir aš randu tą piliakalnį, ir tą žmogų. Po renginio mudu geriam kavą, mėgaujuosi ne tik perskaitytais kūriniais, kurie išėjo gyventi savo gyvenimą, bet ir nauja pažintimi su Michailu. Jis mane ilgam įkvepia.
Paimta iš: kažkur

RUGSĖJIS
I.
Tauragė. B. Baltrušaitytės viešojoji biblioteka. Per "Poezijos medžiotojų" koncertą skaitau savo itin slemiškėjančias eiles. Michailas, kaip visad optimistiškas, bet vyresnieji, matau, nesupranta mano meilės eilėraščio. Kas blogai? "Žiuknuodžiai"! Taip, taip, čia eilėraštis apie meilę, taip tik Renata Karvelis moka mylėti!
Nuotr. aut. BRONIUKSFOTO
II.
Esu kviestinis svečias Šilalėje. Manęs paprašo pirmąkart pabūti VAKARO STAIGMENA. Na, būnu! 
Aš ta per vidurį raudona suknele


SPALIS
I.
Spalio Klaipėdos SLEMAS II, kurį rengia Darius Rekis. Laimiu to vakaro varžytuves. Be pieštukinės su septyniais eurais į namus parsivežu kažką šilto ir jaukaus savo širdyje. Tai pasitikėjimas savo kūryba jausmas. Neina ilgai užmigti tą vakarą... galvoje užsimezga eilėraščių knygos idėja.
Nuotr. aut. Sondra Simana
II.
Darius Rekis atvyksta į Šilalės biblioteką su poezijos rinkite "Pražydusios klumpės". Bibliotekoje anšlagas. Vedu knygos pristatymo renginį, Darius skaito savo eiles, o Michailas groja gitara, dainuoja. Pasijaučiu savo rogėse esanti. Sukirba auksinikės prigimtis. Kažkam kažkur reikia knygą pristatyti? Tuoj surasiu vietą, tuoj patarpininkausiu tarp autoriaus ir skaitytojo!
Paimta iš bibliotekos feisbuko profilio

LAPKRITIS
I.
"Miesto keistieji" lapkričio 8 d. Klaipėdoje Pauzėje (I. Simonaitytės bibliotekos kieme). Kuomet maniškiai klausės, o gitaristas Martynas džiazavo, aš skaičiau "Zuikį". Kažkas sako, Benas Šarka turėtų dabar žagsėti, o gal tik prisigalvojau. TINDI RINDI RIUŠKA teskambėjo galvoje ir kažkur kažkur buvau tas erekcijos gyvenimui apimtas juodas drugelis
Nuotr. aut. Sondra Simana

II.
Antri metai iš eilės pakliūnu tarp skaitovų. Antri metai iš eilės fiziškai manęs tenais nėra. Antri metai iš eilės vietoj manęs yra tik žodžiai. Vilniuje vyksta "Filologijos ruduo 2017" skaitymai. Eilėraštis "mano tėvas" iš rinkinio POEMS AFTER SEX* atrenkamas į finalinį skaitymų vakarą

III.
"Šiaurės Atėnuose" pasirodo mano parašyta Artūro Tereškino knygos "Nesibaigianti vasara" apžvalga KNYGA CELOFANE.
Nuoroda į knygos apžvalgą:

METAMS BAIGIANTIS...
...tampu slemo ir lyriškosios poezijos skaitymų vedėja bardų festivalyje prie Danės krantinės, kur renkas vaiduokliai ir praplaukia undinės. Čia girgžda įvairūs kūriniai, nes poetai ir poetės skirtingi, bet tuo ir žavingi. Deduosi zuikio ausis, lipinu Village People stiliaus ūsus. O sparnai... dar yra sparnai. Man ima dygti sparnai!



S T A I G M E N A !

Renatos KARVELIS pirmoji (ne)oficiali 
poezijos rinktinė POEMS AFTER SEX*



Apie POEMS AFTER SEX* jau rašo Sandra Bernotaitė  elektroninėje svetainėje Grafomanija.
Nuoroda į publikaciją:

2017 m. gruodžio 19 d., antradienis

A. Tereškino knygos "Nesibaigianti vasara" apžvalga KNYGA CELOFANE

Knygą celofane radau siuntinio dėžutėje. 
Suėmė juokas. 
Tipo VISADA BŪK SAUGI, KAD NEPASIGAUTUM KEISTŲ IDĖJŲ.
Ir...
... sėkmingai pasigavau. Knygos apžvalga publikuota Šiaurės Atėnuose.

NUORODA: