2018 m. gegužės 28 d., pirmadienis

čiuku čiuku per sapnus

- Ko čia šypsais? Ar pats kojų nusiplauti nemoki? Mano mama Dainiui kojų neplauna, - pasako mergaitė, kuri vieną dieną irgi kokiam nors vyrui greičiausiai plaus kojas.

Ir tikrai, pakeliu akis - o jis šypsosi. Sakyčiau, patenkintas, nes moteris yra savo vietoj. Vyrui po kojų. Marija Magdalietė neturėjo rankšluosčio, tai nusausino Jėzaus kojas savo plaukais. Matydamas tokį atsidavimą jis labai šitai įvertino. Aš savo vyrui plaunu žalias nuo žolės kojas. Prieš tai juokavau, kad jis tampąs Halku. Na, tuo žaliu raumeningu superherojumi, kuriam blaivų žmogaus protą grąžino mylimoji.  

Sukilo įsiūtis, nors pradžioj dėjausi, kad čia bus bajeris. A nei joks čia bajeris, nes man žiauriai nejuokinga. Kas toliau? Daba įsigeis kožną dieną? Tada raminuosi: "Nu, nesusireikšmink. Vaikui plauni kojas, užpakalį, veidą ir burną. Kuo vyro skirias nuo vaiko?" Vyras - tai svetimas, o vaikas mano. Plaunu, tiek to. Kartkartėmis susijuokdama. Svarstau, kokioje vietoje esu šioje hierarchijoje. Aš trinu kojas muilu, šviečiu padus ir žaliai rudos muilo putos ritasi per jo kulnis į kanalizaciją. Vonia - jo, vanduo - jo, muilas - jo, rankšluostis - jo, ir aš, rodos, esu jo rūpestis. Aš, baiminga moteris ziukio drąsos ir šarkos pasipūtimo, esu jo didelis rūpestis, nes namai pastoviai apversti, stogas nepakeistas, žiemą šalta, reikia malkų, bakui degalų, rytai ir vakarai tokie trumpi, kad tik darbai, tik paskubomis čiuku čiuku per sapnus ir mes/jis pasitenkinę. 

Jis visąlaik šypsosi ir jau uodžiu, kad bus man vėliau dėkingas. Gal čia kažkokia meilės išraiška jo akiai? Nežinau, bet vardan ramybės plausiu aš jam tas kojas. Nes, kas iš to, kad savo viduje - aš karalienė, aristokratė, baltarankė, mėlynkraujė. Kas iš to? Nes išorėje, tame realiame pasaulyje aš tesu mažai uždirbanti trisdešimtmetė, per cezarį pagimdžiusi sūnų, gavusi palikimo medinę trobą, daug siekusi, laksčiusi, drąskiusis ir išsitaškiusi į visas puses. Galvoju, ar kitas vyras mane labiau suprastų? Su kitu vyru irgi būčiau apsivertusi ir turėčiau mažai piningų? Kas nori amžinųjų mergaičių, vepenančių apie sūrelio glaistą ir ryto nuotaiką? Kas nori mergaičių?

Vyrai nori moterų.

2018 m. gegužės 23 d., trečiadienis

suprantu


suprantu tuos, kurie žudo
suprantu nužudytuosius
suprantu tuos, kurie planuoja
suprantu ir tuos be plano
į kartuves pakliuvusius
suprantu lietų
žolę, medį dėl lašo
kovojančius
suprantu moteris
vienas kitos gerkles
ėdančias
mums rodos
kad tik vienai
vietos yra
suprantu


aut. – renata karvelis
                   2018 balandis

2018 m. gegužės 6 d., sekmadienis

VampVyrai iš Marso arba SOLO ansamblio koncerte (Klaipėda, 2018-05-04)


Mes atvarėm čia trim valandom per anksti. Jie nerimauja, aš taip pat. Nežinojau, kai pirkau bilietus, kad renginys bus kažkokiam šokių klube. Valdas sako, kad tai kantrybės išbandymas kaip žvejyboje. Sėdim didelėje sandėlį primenančioje patalpoje su šaltų gėrimų baru pasieny, nuo nejudėjimo panagės patekėjo. Renkasi alternatyvi publika. Apžiūrinėju juos vogčiomis. Ne dažnai kur nors ištrūkstame, todėl beveik nuolatos jaučiu kultūros stygių.
23 val. atveriamos grotos ir mes įleidžiami į salę, kur vyks pasirodymas. Jaunesnės už mane merginos veržiasi prie scenos. Odinių striukų gvardija nekantrauja, ima klykauti tarsi taip paskubintų artistus pagaliau pradėti. Nuo įvairiais kampais krentančios šviesos plastikinių manekenų kūnų dalys scenos gelmėje mirga. Pasigirsta: „Uno, dos, tres, quatro.“ Nekantra nuvilnija per minią.
Juoda juoda juoda juoda naktis.
Blizgančius aštrius kampus šėšėliais uždangstys,
Mane tikruoju veidu papuoš.
Lieps man šokti šokti šokti šokti šokti šokti šo-okti.
Ritmingai judančioje minioje manęs niekas nemato. Net pačių Solo ansamblio grupės narių niekas dorai nemato. Paskendę dūmuose jie. O visos scenos lempos kaip tyčia atsargiai praslenka neužgriebdamos nė vieno jų veido. Man rodosi, aš suprantu kodėl šitaip. Čia labai tamsu. Tamsa yra gerai. Ko nematai, tą susikuri.
Aplink mane vien judantys jaunų, negimdžiusių merginų kūnai. Jėzau, truputį pavydu ir jokie „mano kūnas, menantis praeities kovą ant gimdymo stalo“ dabar nė kiek neguodžia. Nors kai į jų gretą įsibrauna du neblaivūs vaikinukai, o merginos tarpusavyje subruzda, sužybčioja šypsenos jų nublizgintuose veiduose, nuoširdžiai pagailsta. Žinau, tiksliai žinau, kad tų moterų kelias nebus nė kiek lengvesnis nei maniškis. Nebus stebuklo. Aš šitą iš savo beveik trisdešimties metų gyvenimo žinau. Ateities lūkesčiai ir viltys priekyje manęs šokančios merginos besiblaškančiuose plaukuose išsmuks po kojom, kaip slenka plaukai kiekvieną pavasarį, kaip išslenka išleidus gyvybę į pasaulį.
Nemokam kalbėt apie buitį,
nes tylą bučiuot mums svarbiau.
Pasiduodu šiai keistai muzikai, ji veža. Merginos šoka ir aš šoku. Tie keturi vyrai kuria muzikos naujadarą ant scenos, o mes juos peralkę „ėdam“. Mano judesiai niekuo nesiskiria nuo kitų, atėjusių į koncertą. Mano aprėdas irgi. Mano plaukai, kaip visų moterų, palaidi šį vakarą. Net mano mintys. Galiu mažiau norėti materialių dalykų, gyva būti įsivaizduojamais. Žvilgsnį įremiu į linguojančią, baltomis kelnėmis apvilktą merginos sėdynę priešais mane. Kažin ar būčiau geresnė savo pačios versija, jei būčiau vyru gimus. Stebiu tuos vyrus ant scenos. Kai jie kalba, jie kalba kažkaip kitaip ir, kai sako, pasako kažką tokio, kas smelkiasi kiaurai. Kai galop prakalba moterys, tai mes teisinamės, verkšlenam, ginamės, puolam arba mokome. Gera nuo tos muzikos – ji atradimas ir bloga nuo jutimo, kad vis tiek esu kaip visi, dar labiau kaip visos.

2018 m. balandžio 28 d., šeštadienis

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė:
-          Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą.
Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis.
-          Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.

Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.

Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti ramus ir atsipalaidavęs, kai, rodos, niekas čia tam nedavė leidimo. Mus skyrė kėdės (ji autorė, aš klausytoja), amžius (gal kokia dešimt metų) ir statusas (ji gyvena Briuselyje, visą laiką gali skirti rašymui, ji pripažinta rašytoja). Kur aš esu - ten yra ir kalėjimai, ir prievolės, ir dar lažas, galvojau. Tebegalvoju vis.

II.
Sėdėjo poetė priešais mane ir po lėto valgė savo sriubą. Sakė, šiandien čia jos pirmasis maistas, kad daug ko paprasčiausiai nespėja. Laisvės alėjoje mes radome puikią vietelę pavakarieniauti. Tik iš meniu, kaip visada, aš išsirenku saugiai atrodantį varškės pyragą. Eksperimentuoti neturiu ūpo. Dieve, vien jau važiuoti šiandien mašina iš Šilalės į Kauną ir taip gana didelis eksperimentas. Man tik du kartus pypino, bandau juokauti, bet Agnė, mudviejų skaitymų organizatorė, sėdinti greta, matau, nepagauna kampo.

Protarpiais gaudau poetės akinių langeliuose ramiai, kaip žuvis akvariume plaukiojančias, jos akis. Jos tokios gilios, kad net baugina kartais. Kas ten dar galėtų slėptis? Atrodo, kad nesu sutikus, bent iš taip arti, tokio nurimusio žmogaus. Labai norėčiau daugiau pabendrauti ir artimiau susipažinti, bet mudvi išsiskiriame. Jai į Vilnių, man į Šilalę dar reikia grįžti šį vakarą. Jai - pas tris vaikus, man - pas vieną. Skaitysiu jos eilėraščius vėlei ir taip pažindinsiuos su susikurtu poetės vaizdiniu.

Iki šiol patraukliausi susikurti žmonių vaizdiniai. Mano mintyse mes daug laiko praleidžiame kartu, realybėje taip neitų. Ten jie nevalgo, neina šlapintis, nesikeikia, negeria, nevažinėja mašinomis. Mano galvoje jie stovi migloje ir jau iš tolo man šypsosi. Tebegalvoju vis, kad tokie žmonės pateisina lūkesčius.

III.
-          Žinai, kokį pirmąjį atsakymą gavo Styvenas Kingas, kai pagaliau išsiuntė romaną?
-          Kokį?
-          Jo knygas leidyklos atmesdavo.
-          Ką jam atsakė?
-          Pirmasis atsakymas buvo: „Tekstą reikia susegti sąvaržėle.“
Apsisukęs jis nulekia į Danės pusę. Pagalvok apie tai, dar šūkteli, nors tamsoje jo jau nebeįžiūriu. Stoviu apstulbusi. Išėjimas efektingas. Čia kaip suprasti? Jis toks išmintingas? Nerealus? Nuostabus? Nepakartojamas ar tiesiog mane, moterį, žemina, žiūri iš aukšto ir pervertina savo gabumus? Čia kaip suprasti?

Ta skrybėlė ir šalikas, palto skvernai, besitrinantys tarp šlaunų, tikrai daro bohemiško menininko įspūdį. Bet, kaip čia suprast? Ar jis pats savęs iš šono nemato? Kodėl jam atrodo, kad kažkas davė šiam per visą galvą aukštesniam vyrui teisę mane, svetimą jam žmogų, mokyti, kaip galvoti, ko siekti, kaip rašyti, kaip leisti savo knygas ir kaip jų neleisti. Taigi, esu suaugus ir puikiai suprantu, ko aš siekiu. Mano troškimai - žmogiški, normalūs. Kartais suplazdena intuicija, kad skrendu į ugnį, kad užmojai (ap)degins... bet skaudės tik man, o ne jam.

Kankinuosi su menininko vaizdiniu mintyse kokią savaitę. Ten jis nestovi migloje ir man nesišypso. Atminty jis nubėga tolyn į tamsą, vos taręs savo žodžius: „Pagalvok apie tai!“. Iš tikro iš jo net gavau elektroninį laišką. Menininkas įsismarkavo. Sako, kad reikia skirti paprastumą nuo prastumo, kaip formalumą nuo familiarumo. Palinki nebūti prasta ir familiaria su juo. Čia kaip suprasti? Mokino, kaip gyventi toje centrinėje Klaipėdos gatvėje, mokino mano atmintyje ir dabar net raštu mane menininkas vis tebemokina.

Jis serga šizofrenija, man pasakoja literatūrologas. A... nu, tai tada suprantu. Tebegalvoju vis, kad suprantu. 

IV.
Literatūrologas pakviečia susitikti, kol viešiu Vilniuje. Negaliu atsistebėti ir net susitikusi atvirai to paklausiu, kodėl jis šito panoro. Atsakymas logiškas. Visi, kuriems virš keturiasdešimt metų man aiškins, kad žmonės su žmonėmis nesusitinka, kad tinkasi vyrai ir moterys. Nejaugi? Nenoriu tuo tikėti, bet man dar ne keturiasdešimt. Tik trisdešimt bus.

Labiausiai bijau, kad jis greit pamatys mano seklumas, kad greit „ištirs“ ir išsiaiškins mano veikimo principą. Labiausiai bijau būti, kaip visi, dar labiau kaip visos. Būti kaip visi yra nuodėmė. Rodos, žmogus (o gal tik aš) neturi teisės nieko naujo neįnešti į pasaulį. Astrologė yra aiškinusi, kad preitam gyvenime buvau mokslininkė – išradėja, kad kažkas revoliucionieriško plačiąja prasme slepiasi mano esybėje, kad kitiems žmonėms įjungiu pokyčius. Man patinka tikėti jos pasakomis. Visad buvau linkus į grožinę literatūrą, todėl, kai sulaukiu pasiūlymo rašyti publicistinius straipsnius, savimi abejoju. Galiu rašyti tik apie tai, kas mane žiauriai vežtų. Kartais pasinešu ant tokių dalykų. Keistų idėjų visokiausių.

Iš tikro, vien rašančio žmogaus figūra kelia nuobodulį. Juk reikia šiais paviršiais (išoriniais ir vidiniais) pirmiau pajusti, o tada rašyti. Reiktų pajusti gyvenimą, kad apie jį galėtum nesumeluotai rašyti. Reikia patirti, o tada rašyti. Bet aš jau kaip tie visi seni rašytojai, manantys, kad jų tiesa yra tiesa visiems. Tokie kelia man juoką.

SAKO, per daug nekokybiško turinio kultūros leidiniuose, bet pats rašo kultūriniam leidiniui. RAŠO knygas apie rašytojus, bet jau jaučiamas puslapiuose senizmas, pervystytas protingumas, kaip tie keturiasdešimtmečiai, pasigimdę vėlyvą vaiką. Toks vaikas praranda galimybę patirti, nes tėvai skubinasi savo brandą sukišti į jo maža galvelę. SAKO, kad be pigu aprašinėti įvykusias istorijas. Sugalvok svetimą ir tada parašyk – štai, kur masterpiece!

Neskaitau. Kada nors gal skaitysiu. Ir iš viso, bliamba, kaip nėra laiko knygas skaityti. Kažką reik mesti? Darbą, šeimą? Chi chi chi.

V.
Pietaujam Vilniaus gatvėje. Man darosi šiek tiek liūdna, nes su ja apie rašytojo gyvenimo kuriozus nepakalbėsiu. Ji ką tik žiūrėjo tiesioginę transliaciją iš seimo. Apie tai rašys straipsnį, todėl dabar apie darbą jos žodžiai ir jos mintys.

Pamenu preitais kartais, kai susitikdavome, ji tokia užtikrinta, tiesi buvo. Kartą stovėjo greta manęs, kai aš pasakojau sau nutikusią keistą istoriją. Kaip vieno renginio metu man susirodė, kad mane paskelbia konkurso nugalėtoja. Stebėjausi, kad mano vaizduotė sugebėjo mane šitaip apgauti. Juk buvau blaiva.

VI.
Sėdžiu priešais jį ir mano kapučino kava kažkaip per greitai baigiasi. Darosi neramu.
-          Žinai, visi jie ten geria.
Jis ima pasakoti apie pašėlusį literatų gyvenimą sostinėje. Galiu tik įsivaizduoti, nes nesu to dalis. Vardina garsias vyrų poetų pavardes ir moterų poečių pavardes, mįslingais vakarais nusėdusius į vienas kito glėbį. Sumaištis kyla mano galvoje. Darosi truputį liūdna. Sakau:
-          Kam gerti? Juk mes (t.y. rašytojai, poetai) ir taip esame emociškai neblaivūs.
Prapliumpam juoku.   

VII.
Kai salotos baigiasi, ji pasakoja, kad šis gyvenimo periodas jai sunkus, kad dabar kabinasi dantimis ir nagais. Matau, kad šitai tiesa. Atrodo, kad būtų išgėrusi penkis puodelius kavos, kad jos kraujo spaudimas pakilęs iki begalybės. Ji mostaguoja rankomis, varto dideles savo akis, o antakiai iš to susiraukimo į vieną Fridos brūkšnelį sulipę. Tokia tatai mano rašytoja bičiulė, kurią šiandien pasikviečiau susitikti. Atnešiau gėlių. Tai buvo vaškuolė. Keistas augalas su spygliukais ir mažais rausvais storais žiedeliais.

Matau, kad gėlės nelabai daro jai įspūdį. Tada prakalba(m) apie darbą.

VIII.
Važiuoju namo. Jau tamsu. Kaunas naktį mažiau triukšmingesnis nei dieną. Kai įsuku į autostradą, mašinoje jaučiuosi saugiai. Dabar visąlaik tiesiai, pagalvoju ir palengvėja. Tiesiai, tiesiai, tiesiai, tiesiai. Taip daugiau nei 150 km. Bus beveik dvi valandos kelionės.

Matau tolumoje mano kelio pusėje kažkas žybsi. Iš toli regėti visai faina tą diskoteką, bet kai prisiveju, žybsėjimas trukdo. Furos šonuose įtaisytos dvi didžiulės geltonos lempos. Iš po jos ratų kyla dulksna, sėda ant mano mašinos priekinio stiklo. Dulksna ir žybčiojimas tiesiogine prasmei išmuša mane iš vėžių.

Nieko nebus, neaplenksiu tos furos, dingteli galvon. Nieko nebus, Renata, tau reiks taip ir važiuoti iš paskos, nes lenkti pavojinga.

IX.
-          Mama, kaip čia tą petį pjaustyti? A plonai? A storai?
Mano mama griebia peilį iš vyro rankų ir rodo kokiais gabaliukais reikia susipjaustyti mėsą, kad elektrinė malimo mašina „paimtų“. Dviems pjaustyti čia vietos nėra, aš matau. Jis imasi iniciatyvos. Tegu, aš nesiveržiu.

Gailėk kiaulės, juk tai šiuolaikiška, - šnabžda galvoje plonas prisitaikėliškas balselis. Žiūriu į tą kiaulės petį, peilį, kurį mano dėdė šįryt, beskersdamas myriop pasmerktą gyvulį, sulaužė. Ans pasakė, kad šitoji buvus europietiška.

Kodėl? Todėl, kad dantys jai net neišsivystė nuo kombikormos. Nuo gero gyvenimo, kiaulei dantys net neišdygo.
-          Turėdavau tą kiaulę tris kartus dienoj šerti, - pasakojo mama. – Vos tik įeinu į tvartą, ka pradėdavo ana žvygti. Neišeidavo pro šalį ramiai praeiti. Imdavau i pašerdavau. Taip šešių mėnesių paršelis jau 90 kg. svėrė.

Kai pirmąkart pamačiau tą paršelį, pagalvojau, kad mama jį pamils ir nutiks gal koks stebuklas, kurios kartais matau internete. Vyliausi, kad mama sumanys nebepjauti kiaulės. Paršelis ne tik tris kartus dienoj būdavo šeriamas europietišku maistu, jį ir pakasyti dar reikėdavo... bet gražūs, kol maži. Visi tokie gražūs.

Kiek tų kiaulių sudorota šioje verandoje, galvoju, kol vyras pjausto mėsą, o aš neturėdama ką veikti stoviu šalia. Visą vaikystę mama čia, vėsioje verandoje, tvarkydavo kiaules. Įsistebeiliju į kaulinėjamą kiaulės petį ant stalo. Mano tėvas liepdavo perjungti televizorių, kai ekrane rodydavo operuojamą žmogų. Jį supykindavo. Manęs kol kas nepykina, bet jei labiau įjungčiau vaizduotę, jei įsitapatinčiau į kiaulės petį, galėčiau pravirkti ir tą dieną nevalgyti nieko iš mėsos.


Malti mėsos man irgi netenka. Belieka tik faršą į plastikinius maišelius sudėti. O faršas – tai ne kiaulės petys. Čia niekas nesimato, nei kauleliai, nei gyslelės, nei odos raukšlelės. Farše dingsta visa kiaulės istorija. 

aut. Renata Karvelis, 2018 balandis


2018 m. balandžio 8 d., sekmadienis

(pa)leidimai

Paisley, Škotija. 2015 metai.

smaliną delną aš paleidžiu
pagaliau imu paleisti
nagai dreskia dar odą
kabinasi it vanagas į auką
į savo pietus pusryčiams ir vakarienei
sėdėk savo soste, prie dausų prilipus
apsikarsčius diplomais ir padėkos raštais
aš tavo smaliną ranką imu paleisti
nereikia, nebereikia manęs vesti

aut. - renata karvelis (2018 balandis)

2018 m. kovo 27 d., antradienis

Vilnius ir trisdešimtmečio krizės krustelėjimai


Šv. Ignoto gatvėj visko pilna: restoranai, kavinės su knygynais, viešbutis, kino teatras, apleisto namo griuvėsiai ir net fekalijų kvapas. Tas paskutinysis vertė jausti, kad šita vieta draugiškai kviečia bendrauti. Miesto vazdiniai svetimi, galvoju. Šis miestas man yra kaip svečias, kurį noriu pažinti, bet truputį varžausi to.

Prisimenu planetariumo stogą, iškilusį viršum visų pastatų Paisley miestelyje. Kaip matydavau jo linkį net tada, kai miesto šviesos jau būdavo užgesintos. Tada galvodavau, kankinama nemigos ar jaudulio sumišusio su pergyvenimu, kad va, čia yra tas pasaulio kraštas, apie kurį vis pasvajodavau, va, čia yra pasaulio kraštas ir aš girdžiu pasaulio jūrą ošiant. Man būdavo ramu. Pasiekiau jį. Sėdžiu ant pasaulio krašto ir tabaluoju kojomis. Kas toliau?

Šitas miestas – Vilnius, pagaliau pasiektas. Ir kuo arčiau esu jo, tuo labiau savimi abejoju. Juk iki tol galvodavau, kad reikia nuvykti, paliesti ir patirti. Tačiau kartą dingtelėjo tokia nugązdinusi mintis, kai vartydama mėgstamiausią sūnaus žurnalą pamačiau žveją žydroje įlankoje, apsuptoje fiordų, kad nesvarbu kur aš bebūčiau, nepatirsiu išorinių kismų, jei neįvyks vidinis poslinkis. Todėl dabar vaištau tomis Vilniaus senamiesčio gatvėmis ir negera nuojauta krebžda, kaip pelė dar nepakliuvusi į spąstus, kad nieko nebus. Iš tikro esu soti nuo visko. Norisi tylos, kai aplink kyla triukšmas, ir – triukšmo, kai aplink mirtina tyla. Iki šiol manyje per daug triušmo, vis pagaunu save taip mąstant.

Su merginomis sugalvojome papokštauti. Ką norėtumetė gyvai pamatyti gatvėje?
-          Jankavičių, - sako pirmoji.
-          Džordžą Klūnį, - antroji prasitaria.

O aš nežinau, ką norėčiau dabar sutikti. Mamontovą esu mačiusi. Mačiau ir tą pačią Jagelavičiūtę kartą knygų mugėj. Ir Sabaliauskaitę. Daug rašytojų jau esu mačiusi. Kai tik čia atvykau, aikščiodama šnabždėdavau joms:
-          Žiūrėkit, čia poetė! Čia seimūnas! Čia dizainerė! Čia kažkoks literatūrologas!

Niekaip nesugebėjau sugalvoti, ką norėčiau dar sutikti. Gal dėl to, kad visi jie tapo kažkokie labiau pasiekiami. Gal per fesibuką. Ir gal dėl to man jie tokie žmogiški. Ir gal dėl to turiu mažiau idealizacijų žmonių atžvilgiu. Tas liūdina, nes man patinka gyventi iliuzijoje. Jos sienos išmuštos ružavom pagalvėm. Tokioj vietoj tikrai gera, mielieji.

Kaukšiu senamiesčio grindiniu ir galėčiau užsigalvoti, kad po juo slepiasi tūkstančio žmonių mirtis, gimimas ir meilė, bet aš tiesiog einu ir negalvoju. Šala rankos ir tas blaivo dar labiau. Iki šiol siekiau gyventi kitų žmonių sukurtame pasaulyje, tapusiame praeities mauzoliejumi. Kurį laiką savanoriškai gyvenau mauzoliejuje tarp senų daiktų, tipo giminės relikvijų. Kartą sudaužėm kinivarpų suvarpytą spintą, nes taip reikėjo. Dar abejojau, ar tai geras sprendimas, juk žadėjau atrestauruoti tą baldą. Tačiau, pakilo pjuvenų debesis, mums darėsi sunku kviepuoti, medžio dalelės, kaip koks paskutinis spintos atodūsis, tvyrojo po visas patalpas tartum gyvas arba dar norintis pagyventi nors akimirką mano šnervėse ir skaudžiai spustelti ten, kur sąžinė: „Kodėl užmušai praeitį?“

Kai spinta sugriuvo ant grindų ir iš jos didybės beliko tik prakura pečiui, aš atsidusau. Man taip palengvėjo, kad ta būsena jautėsi net fiziškai. Abejonė išsiskaidė greičiau nei tas pjuvenų debesis. Sprendimas buvo geras. Užmušau praeitį, kad turėčiau ateitį. Užmušau kitų sukurtą, kad galėčiau pati kurti. Praeities garbinimo mauzoliejus pakeitė paskirtį. Atsivėrė erdvė.

Tie, į ekspozicijas sudėti, ant kryžių prikalti per toli ir per svarbūs. Jie nėturėtų būti tokie reikšmingi man. Kai istorija gali būti visaip interpretuojama. Kai už tą patį tave gali garbinti ir nuteisti. Kai atributais tapę žmonės tėra tik skaičius feisbuke ir gyvenime. Kai autoritetai vis dėl to kasryt kakoja ir kai mylimieji sysioja kažkur už sienos, o tu girdi klozetan krentančią čiurkšlę. Kai atvažiuoji į svetimą miestą ir vis dėl to už visko visko, už pastatų, istorijų, žmonių ir eksponatų, už visko visko – matai pirmiausia tik save.

Jaučiu, kad imu save pažinti.

Laimingo trisdešimtečio!

2018 m. kovo 16 d., penktadienis

kaip gimsta rašytojai?

po lėto
vasaros dieną
kai saulė šviečia
o debesys primena
laivus ateivių
kai taip karšta
kad reikia slėptis
vėsioj troboj
žiūri pro langą
ant užuolaidos mato
juodą mažą kryžiuką
- kas čia pažymėjo?
lyg nusitaikė iš anksto
susirado auką
taikiklyje - juodas kryžiukas
ant baltos užuolaidos kampučio
rašytojo vaizduotė veikia
sukas
jam nepasakė niekas
kad čia - šūdukas 
kad 
tik musės

aut. renata karvelis 2018 kovas, valgykloje žiūrint pro langą