2018 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija
Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!

2. Kryžkalnis - Raseiniai
Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas.
- Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum.
Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 

3. Prieš veiksmą
Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatrašo, bet atsiranda Viktoras, vietinis slemeris. Slemo vakaras prasidės vienuoliktą vakaro, kai liks tik suaugusi festivalio auditorija. Nuo pat pradžių toks sumanymas ir buvo: slemas tik dideliems. Suolai sustatomi, kad būdų suformuotas tarpas lyg koks podiumas Drag karalienei vaikščioti šou metu. Jau vienuolikta. Turim pradėti.

4. Veiksmas 
Žaislininkai sako N-3
Holivudas rašo N-7
Filme sako N-13
Konstitucija sako N-16
Žanytis galima N-18
Veryga sako N-20
Jėzus Kristus N-33
Vidutinė amžiaus krizė N-40
Moterims chana N-50
Vyrams basta N-63
Lietuva sakė N-100

Pasirodymo dieną tekste pakeičiu tik vieną skaičių, intuityviai. Pasirodo, efektingai, nes sulauksiu trijų būtybių komentarų dėl moters amžiaus. Jos priplaukia prie manęs, vejasi ant kaklo ir šnara ausin:  "man penkiasdešimt ir aš dar nesena, bajerius suprantu."

5. Barzdotasis ekperimentas
Iš salės, kur susėdo atėję pasiklausyti slemo, susigraibau tris barzdotus vyrukus. Viešai timpteliu jiems barzdas, tikrinu, ar jos tikros. Vyrai kenčia kaip priklauso. Aš tempiu ir truputį persistengiu, nes noriu, kad jie artistiškai klykteltų į mikrofoną, bet jie laikosi, bliamba. Vyriškai. Apipešioti ir be jokių pretenzijų barzdočiai grįžta į savo vietas. Vienas jų vėliau man pasakos, kad aš žiauriai rizikavau tada, nes baltaodžiai barzdylos yra ypač pažeidžiama socialinė žmonių grupė ir nuo šiol jis jausis dar nesaugiau šioje visuomenėje, kur yra toks pastebimas.

Ūsus nupaišo Regany Sparks
Ačiū Dievui, persirengimo kambaryje 
Patikau aukštą blondynką.
Papasakosu, kap jin atruoda:
Baisę graži... Du metrą be kakla,
batą-žudiką, kap priklausa.
Turieja dolči gabana
Bajavą čemodaną,
Gerą, firminią
Špakliaus pilną.
Klausu cekava, kiek kainava?
Nevaliuosu skaičiuoti, jin saka
Skaudėt pradėtų mun galva.
Davaj ūstus nupiešk, prašau.
Blondynka saka: tokių nepaišau,
Pati iš vakarą tik nusiskutau.
Ei, maliavok ūsus kap išen
Ne kap Hitleria, je tik en!
Da nemadoj, i pry veida netynka.
Paprašau i blondynka sutynka.
Ji staigę čemodaną pakrata,
I gražę ūsus munį pripaiša.
Beproto protinga ta blondynka.
Saka, nešiuokis ūsus į sveikatą.
Ty dažą, žinokis, laika žiaurę ilgą.

6. Slemaliežuviai
Pirmasis prie mikrofono kviečiamas Viktoras Gulbinas. Aštrūs žodžiai jojo. Gulbinas yra vietinis, bet supranta, kas yra slemas ir ką juo galima pasakyti. Tekstu jis iškelia aibę klausimų, į kuriuos kiekvienas sau tylomis ieškos atsakymų.

Mindaugas Laurinaitis - Aguonėlė į sceną lipa basas, pasiruošęs sąvaržėlėmis. Jis filologas, todėl pristatant Mindaugą man super lengva. Žodžiai poeto lyriški, nors angliški intarpai vietomis suskamba stipriai. Slemo metu daug kalbėjau apie pirmus kartus (plačiąja prasme), o šitas slemas Mindaugui buvo pirmasis. Dažnai tie pirmi kartai būna kaip šaltas dušas. Pasirodo, Mindaugas tai ir jutos - liko išblaivintas slemo.

Kai ant scenos "nusileido" slemo dievas, Martynas Bertašius, į ten pat atsibeldė ir Dpoezijos dievas, Jonas Baltokas. Gimsta improvizuota (ir menkai valdoma) dievų kova dėl to, kaip geriau paleisti Martyno telefone esančią muziką: ar per mikrofoną, ar per kolonkes. Dievai aiškinasi. Auditorija sužino, kad vienas yra fizikas, o kitas pagal profesiją - chemikas. Martynas rašo tekstus pagal Keygen melodijas (reiškinys vertas atskiro dėmesio). Jonas per Martyno pasirodymus šoka, įtariu, iš to pasiutimo...

"Jos vardas - Gotika. Ir ji ką tik tavyje baigė." Tai paskutiniai Augusto Lapinsko ekspresyvaus pasirodymo žodžiai. Tą vakarą vaikinas groja gitara, o vėliau ant scenos lipa kaip slemeris. Žiūriu į Augustą su pagarbia baime. Multitalentas. Pabaigia tekstą tiesiog prieš pat pasirodymą ir stoja ant scenos su dar džiūstančiu rašalu (perkeltine prasme, nes tekstą rašė pieštuku) ant popieriaus.

Po Vaiskus dangus slapyvardžiu plungiškė, rašanti slemą savo gimtąja kalba - žemaitiškai. Apsivilkusi tamsų platų rūbą su baltomis linijomis rankogaliuose, pasileidusi garbanotus plaukus, įsivėrusi auskarus ji primina gyvą antikos laikų deivę iš skulptūrų. Plungiškės tekstuose daug jausmo, vidinės tylios moters dramos, brandos. Vaiskus dangus kelia į dangų rankas, iš jos burnos liejasi žodžiai-burtažodžiai, kaip upės per potvynius, nušluoja viską po savęs. Auditorija nuščiuvusi, netekusi amo. Tik vienas smalsus vyriškis iš pasienio teiraujasi Vaiskaus dangaus: ar ieškai Dilano (žemaitiškai dyl anuos - lietuviškai dėl jos)?

Dovilės Karpiūtės gali visko prašyti, nes ji viską gali. Ji bardė, daug koncertuoja, nors žinant kiek jai metų, nepatikėtum. Ant scenos Dovilė pademonstruoja čia ir dabar gimstantį slemą. Tekstai neužrašyti (ne visi) byra. Kaip mikštakailė katytė vaikšto ant scenos ir švelniai erzina klausytojus. Sukiojas ant kulno, maunas rūbus. Merginos pasirodyme daug judesio. Drąsi.

Samantą užmačiau pavasarį feisbuko jūroje. Supratau, kad ji rimtosios poezijos atstovė. Taip ir yra, nes Samantos Kietytės tekstas tarsi intelektualinė slemo dozė šiandien. Viskas savo vietoje. Raseiniškiai, festivalio svečiai pamatė slemą visokį, koks jis būti gali.

Tada aš. Mano eilė ateina. Susirandu "auką", pirmoje eilėje sėdintį ir kaip tyčia plačiai besišypsantį vyruką raudonais it obuoliukas žandukais. Pasilenkiu ir įremiu akis į jo "sielos veidrodžius". Klausiu (taip prasideda mano slemo tekstas "Dedikuoju mergaitėms"):
- Ko čia šypsais? Ar pats kojų nusiplauti nemoki?
Vyrukas išsišiepia kaip tik išmanydamas. Atrodo, surandam bendrą kalbą.

7. Finalinis pasirodymas
Visai nesubtiliai visiems auditorijoje sėdintiems, surežisuoto Drag šou pasirodymo dalyviams, duodu signalą: "finalinis tekstas!". Mirkteliu Nojui, filmuotojui. Mirkteliu, Jonui, garsistui. Mirkteliu merginoms gale (Rusnei ir Klaudijai), kurios turės išauti konfeti šou pabaigoje. Tada pradedu skaityti:

Nes ji ne drama queen,
O tikrų tikiausia Drag queen.
Draudžiama būti moterimi.
Rekomenduojama tapti moterimi.

Pasigirsta muzika (Jonas duoda garso), kai pro duris išeina "beveik du metrai be kaklo" blondinė. Kas nespėjo iki tol, tas dabar praranda amą. Ryškus makiažas, mirguliuojanti graži suknelė, kablai. Aš įsitempiu, nes už 30 sekundžių pagal scenarijų turėsiu paliesti Regany plaukus. Plaukai praeina, viskas ok. Tačiau staiga Drag karalienės sijono viršutinė dalis nukrenta anksčiau laiko "nei palei scenarijų" yra numatyta (bet shou must go on!). Žiūriu į Regany šokį, pakol suvokiu, kad tos aplink kojas besiveliančios sijono padelkos dabar yra kuo tikriausia grėsmė žmogaus gyvybei. Mane apima siaubas, todėl traukiu tą sijoną, kol "nenukrito žvaigždė ant žemės". Sijonas patrauktas, viskas ok. Tačiau pastebiu, kaip susvyravo Regany kulniukas, o ji daug vaikšto ir juda. Kažkur tuo laiku nuskrenda dešinėn ir vienas jos nagas, bet tai palyginti niekis. Auditorija ploja ir šypsosi. Regany su aukštakulniais išdarinėja tokius dalykus, kurių net ir moteris, net ir blaiva nesugebėtų. Pokšteli konfeti ir visa salė prisipildo spalvotų popierėlių. Tie sėda ant žmonių galvų, grindų. Šou įvyko!

8. Ieškau žvaigždės
Pasibaigus renginiui, slemeriai kviešiami arbatos ir tinginio. Truputį pakalbam, pasikeičiame emocijomis ir džiaugiamės bendrai pasiektu rezultatu, nes slemo pasirodymai buvo efektingi. Apsidairau, o ta Drag karalienė kažkur ėmė ir pradingo. Kaip seklys Morka (to filmuko nemačiau, bet mano mama šį priežodį dažnai vartoja) atrandu Regany in labai slaptame VIP kambarėlyje. Primenu, kad už pusvalandžio mums reiktų važiuoti į autobusų stotį, tačiau...
Su Drag karaliene Regany Sparks neverta varžytis dėl vietos po saule.

9. Raseiniai - Kryžkalnis
...tačiau išvykstame iš Daugodų tik paryčiais. Susirenku personažus: mašinoje Drag karalienė, filmuotojas ir slemo dievas, Martynas. Slemeris pasakoja apie visokiausius visatos dėsnius, keliones laiku, vibracijas, vizualizacijas, šamanizmus, sapnus, haliucinacijas. Įdomu. Juokas juokais, bet jis mintinai (kaip bebūtų keista, blaivas) padalija vieną skaičių iš kito ir pasako atsakymą net aštuoni skaičiai po kablelio. Įspūdinga. Pareikalauju, kad tas slemo dievas pasiaiškintų (tuo tarpu net pradedu patikėti, kad jis moka nuspėti ateitį ir galbūt, o dieve, skaito žmonių mintis. Ir mane čia suskaitys kaip kokį katekizmą). Jis sakosi, kad yra šamanas.

- Iki centro 11 ir dar kažkur 6. Iš viso gaunasi apie 25 kilometrai, - Regany sako.
Laukiam autobuso ir su Drag karaliene skaičiuojam, kiek jai kilometrų yra nuo forto iki namų. Truputį pamąstau, bet filmuotojas pertraukia mus skardžiu juoku.
- Vienas pasako aštuonis skaičius po kalbelio, o antras nė dviejų skaičių sudėti negali.
Kai pagalvoji, penktą valandą ryto mes visi turėtumėm būti nepakaltinami.
Kreipiuosi į Regany:
- Žinai, tau visos aplinkybės klojosi nepalankiai, o tu vistiek nepasidavei. Kaip tikra scenos karalienė!

10. Lova
Surandu lovą tarp 6-7 val. ryto. Krentu į patalus ūsuota šalia barzdoto.

Renata Karvelis

2018 m. liepos 24 d., antradienis

Nauji moters kūno kvapai arba gidas po 30-tą vasarą

Soboras ir autorė

Vasara kvėpuoja į nugarą, taip pirmąkart. Nepamenu tokio karščio ir nepažinti iki tol mano kūno kvapai dabar skleidžiasi. Lyg varteliai į neištirtas miesto teritorijas veriasi naujas žinojimas apie moters kūną. Aš Kaune. Kaunas man irgi naujas.

Valdas Papievis sako, kad atvykęs į naują miestą, pirmiausia mintyse "pasimatuoja" jį, ar galėtų čia gyventi. Įtikinėjau save, kai pirmadienį ankstyvą rytą lagaminu dardėjau Kauno senamiesčio grindiniu, kad šito miesto aš tikrai nesimatuosiu. Ketinau tik džiaugtis, nestrateguoti ir nemąstyti bent trumpai.

Graži ta Laisvės alėja. Tiek erdvės piestiesiems, poilsiautojams, miestiečiams. Medžiai, pastatų architektūra, Soboras, užapvalinti balkonėliai, kad netyčiom tik "neužsigautum". Įsivaizduoju Kauno ponias, čia vaikštinėjusias. Tos moterys žinojo, kas yra klasė. Buvo tokių, net virtuvių neturėjusių... bet, savaime aišku, tai tik gražios išimtys.

Merginos lipa į slemo sceną. Jos už mane jaunesnės, gimusios ne Sovietų laikais ir gal net trečiam tūkstantmetyje. Baugina tokios moterys, aš nežinau, kuo save laikyti teta ar vyresniąją seserimi greta jų. Mano slemo tekstuose jau yra patirties, o jųjų daug iliuzijų arba naivios romantikos. Mano tekstas nepraeina per pirmą turą Kauno sleme, bet dėl to nesikremtu. Juokinti auditorijos, kol kas neturiu poreikio - laimi komikai. Nusprendžiu, kad aš esu labiau už turinį nei už formą.

Šiame mieste labai daug formų. Tik vėlyvojo baroko, t.y. rokoko kol kas niekur nemačiau. Dailės lektorius sako, kad pasibaigus baroko amžiui, visi pribumbasai buvo be gailesčio plėšiami lauk. Dėl mados. Taip daug architektūros elementų buvo sunaikinta. Matau, kad dailėtyrininkui barokas visai ne prie širdies. Sako, žmogaus atradimai baigės dar renesanso laikais, o visa kita - tame tarpe ir barokas - tėra menininkų išsidirbinėjimas. Jis sako, kad krikščioniška bažnyčia" davė užsakymą" kurti kuo įspūdingesnio fasado ir interjero šventyklas. Kam? Tam, kad suvarytų visus kaimiečius į bažnyčią sekmadieniais. Iš laukų atėjus bažnyčia priminė nerealią fantaziją. Pastato atmosfera, giesmės, skambėjusios jame, lenkė sielą priimti kitatikystę. Viskas šitaip primityvu, kai tik pasigilini.

Už užuolaidos tarsi už širmos gatvės šviestuvo šviesos lauke skraido naktiniai vabzdžiai. Mano šios nakties kambariokas į šešiavietį kambarį įsirovė po triusikais, plius jis dar knarkia. Kambaryje su šešiomis lovomis miega du vyrai ir dvi moterys, vienas kitų iki šiol nepažįstantys. Mes vienas kito net vardų neklausėm. Pasakėm "Hello". Standartiškai mandagu. Šiais laikais žmonės nesipažindina. Nežinau, gal nebėr laiko? Nežinau. Aš tiesiog plaukiu pasroviui, nemąstau ir nestrateguoju. Nors duše kilo tokia mintis, kad gyventi hostelyje šiaip jau yra iššūkis. Bandžiau įsivaizduoti, kiek mano pažįstamų apsigyventų hostelyje su dviem vyrais. Bet vyrai irgi žmonės! Be to čia - Europa! Be to Kaunas 2022 metais bus Europos kultūros sostinė! (Laisvės alėja iškuista lyg po karo. Tvarkosi, ruošiasi, puošiasi 2022-tiems. Turėtų spėti.)

Kuomet, einant Laisvės alėja, nauji batai nutrina visa kulnį, o aš nelabai sureikšminu, susišviečia, kad pasiekiau žiauriai aukštą dvasinio brandumo lygį. Man skauda, o aš susitaikau, nedramatizuoju. Iš Iki parduotuvės nusiperku pliaženkes, o jei kas eisiu basom - bliamba, juk vasara. Trisdešimta vasara ir nauji moters kūno kvapai skleidžiasi.

2018 m. gegužės 28 d., pirmadienis

čiuku čiuku per sapnus

- Ko čia šypsais? Ar pats kojų nusiplauti nemoki? Mano mama Dainiui kojų neplauna, - pasako mergaitė, kuri vieną dieną irgi kokiam nors vyrui greičiausiai plaus kojas.

Ir tikrai, pakeliu akis - o jis šypsosi. Sakyčiau, patenkintas, nes moteris yra savo vietoj. Vyrui po kojų. Marija Magdalietė neturėjo rankšluosčio, tai nusausino Jėzaus kojas savo plaukais. Matydamas tokį atsidavimą jis labai šitai įvertino. Aš savo vyrui plaunu žalias nuo žolės kojas. Prieš tai juokavau, kad jis tampąs Halku. Na, tuo žaliu raumeningu superherojumi, kuriam blaivų žmogaus protą grąžino mylimoji.  

Sukilo įsiūtis, nors pradžioj dėjausi, kad čia bus bajeris. A nei joks čia bajeris, nes man žiauriai nejuokinga. Kas toliau? Daba įsigeis kožną dieną? Tada raminuosi: "Nu, nesusireikšmink. Vaikui plauni kojas, užpakalį, veidą ir burną. Kuo vyro skirias nuo vaiko?" Vyras - tai svetimas, o vaikas mano. Plaunu, tiek to. Kartkartėmis susijuokdama. Svarstau, kokioje vietoje esu šioje hierarchijoje. Aš trinu kojas muilu, šviečiu padus ir žaliai rudos muilo putos ritasi per jo kulnis į kanalizaciją. Vonia - jo, vanduo - jo, muilas - jo, rankšluostis - jo, ir aš, rodos, esu jo rūpestis. Aš, baiminga moteris ziukio drąsos ir šarkos pasipūtimo, esu jo didelis rūpestis, nes namai pastoviai apversti, stogas nepakeistas, žiemą šalta, reikia malkų, bakui degalų, rytai ir vakarai tokie trumpi, kad tik darbai, tik paskubomis čiuku čiuku per sapnus ir mes/jis pasitenkinę. 

Jis visąlaik šypsosi ir jau uodžiu, kad bus man vėliau dėkingas. Gal čia kažkokia meilės išraiška jo akiai? Nežinau, bet vardan ramybės plausiu aš jam tas kojas. Nes, kas iš to, kad savo viduje - aš karalienė, aristokratė, baltarankė, mėlynkraujė. Kas iš to? Nes išorėje, tame realiame pasaulyje aš tesu mažai uždirbanti trisdešimtmetė, per cezarį pagimdžiusi sūnų, gavusi palikimo medinę trobą, daug siekusi, laksčiusi, drąskiusis ir išsitaškiusi į visas puses. Galvoju, ar kitas vyras mane labiau suprastų? Su kitu vyru irgi būčiau apsivertusi ir turėčiau mažai piningų? Kas nori amžinųjų mergaičių, vepenančių apie sūrelio glaistą ir ryto nuotaiką? Kas nori mergaičių?

Vyrai nori moterų.

2018 m. gegužės 23 d., trečiadienis

suprantu


suprantu tuos, kurie žudo
suprantu nužudytuosius
suprantu tuos, kurie planuoja
suprantu ir tuos be plano
į kartuves pakliuvusius
suprantu lietų
žolę, medį dėl lašo
kovojančius
suprantu moteris
vienas kitos gerkles
ėdančias
mums rodos
kad tik vienai
vietos yra
suprantu


aut. – renata karvelis
                   2018 balandis

2018 m. gegužės 6 d., sekmadienis

VampVyrai iš Marso arba SOLO ansamblio koncerte (Klaipėda, 2018-05-04)


Mes atvarėm čia trim valandom per anksti. Jie nerimauja, aš taip pat. Nežinojau, kai pirkau bilietus, kad renginys bus kažkokiam šokių klube. Valdas sako, kad tai kantrybės išbandymas kaip žvejyboje. Sėdim didelėje sandėlį primenančioje patalpoje su šaltų gėrimų baru pasieny, nuo nejudėjimo panagės patekėjo. Renkasi alternatyvi publika. Apžiūrinėju juos vogčiomis. Ne dažnai kur nors ištrūkstame, todėl beveik nuolatos jaučiu kultūros stygių.
23 val. atveriamos grotos ir mes įleidžiami į salę, kur vyks pasirodymas. Jaunesnės už mane merginos veržiasi prie scenos. Odinių striukų gvardija nekantrauja, ima klykauti tarsi taip paskubintų artistus pagaliau pradėti. Nuo įvairiais kampais krentančios šviesos plastikinių manekenų kūnų dalys scenos gelmėje mirga. Pasigirsta: „Uno, dos, tres, quatro.“ Nekantra nuvilnija per minią.
Juoda juoda juoda juoda naktis.
Blizgančius aštrius kampus šėšėliais uždangstys,
Mane tikruoju veidu papuoš.
Lieps man šokti šokti šokti šokti šokti šokti šo-okti.
Ritmingai judančioje minioje manęs niekas nemato. Net pačių Solo ansamblio grupės narių niekas dorai nemato. Paskendę dūmuose jie. O visos scenos lempos kaip tyčia atsargiai praslenka neužgriebdamos nė vieno jų veido. Man rodosi, aš suprantu kodėl šitaip. Čia labai tamsu. Tamsa yra gerai. Ko nematai, tą susikuri.
Aplink mane vien judantys jaunų, negimdžiusių merginų kūnai. Jėzau, truputį pavydu ir jokie „mano kūnas, menantis praeities kovą ant gimdymo stalo“ dabar nė kiek neguodžia. Nors kai į jų gretą įsibrauna du neblaivūs vaikinukai, o merginos tarpusavyje subruzda, sužybčioja šypsenos jų nublizgintuose veiduose, nuoširdžiai pagailsta. Žinau, tiksliai žinau, kad tų moterų kelias nebus nė kiek lengvesnis nei maniškis. Nebus stebuklo. Aš šitą iš savo beveik trisdešimties metų gyvenimo žinau. Ateities lūkesčiai ir viltys priekyje manęs šokančios merginos besiblaškančiuose plaukuose išsmuks po kojom, kaip slenka plaukai kiekvieną pavasarį, kaip išslenka išleidus gyvybę į pasaulį.
Nemokam kalbėt apie buitį,
nes tylą bučiuot mums svarbiau.
Pasiduodu šiai keistai muzikai, ji veža. Merginos šoka ir aš šoku. Tie keturi vyrai kuria muzikos naujadarą ant scenos, o mes juos peralkę „ėdam“. Mano judesiai niekuo nesiskiria nuo kitų, atėjusių į koncertą. Mano aprėdas irgi. Mano plaukai, kaip visų moterų, palaidi šį vakarą. Net mano mintys. Galiu mažiau norėti materialių dalykų, gyva būti įsivaizduojamais. Žvilgsnį įremiu į linguojančią, baltomis kelnėmis apvilktą merginos sėdynę priešais mane. Kažin ar būčiau geresnė savo pačios versija, jei būčiau vyru gimus. Stebiu tuos vyrus ant scenos. Kai jie kalba, jie kalba kažkaip kitaip ir, kai sako, pasako kažką tokio, kas smelkiasi kiaurai. Kai galop prakalba moterys, tai mes teisinamės, verkšlenam, ginamės, puolam arba mokome. Gera nuo tos muzikos – ji atradimas ir bloga nuo jutimo, kad vis tiek esu kaip visi, dar labiau kaip visos.

2018 m. balandžio 28 d., šeštadienis

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė:
-          Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą.
Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis.
-          Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.

Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.

Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti ramus ir atsipalaidavęs, kai, rodos, niekas čia tam nedavė leidimo. Mus skyrė kėdės (ji autorė, aš klausytoja), amžius (gal kokia dešimt metų) ir statusas (ji gyvena Briuselyje, visą laiką gali skirti rašymui, ji pripažinta rašytoja). Kur aš esu - ten yra ir kalėjimai, ir prievolės, ir dar lažas, galvojau. Tebegalvoju vis.

II.
Sėdėjo poetė priešais mane ir po lėto valgė savo sriubą. Sakė, šiandien čia jos pirmasis maistas, kad daug ko paprasčiausiai nespėja. Laisvės alėjoje mes radome puikią vietelę pavakarieniauti. Tik iš meniu, kaip visada, aš išsirenku saugiai atrodantį varškės pyragą. Eksperimentuoti neturiu ūpo. Dieve, vien jau važiuoti šiandien mašina iš Šilalės į Kauną ir taip gana didelis eksperimentas. Man tik du kartus pypino, bandau juokauti, bet Agnė, mudviejų skaitymų organizatorė, sėdinti greta, matau, nepagauna kampo.

Protarpiais gaudau poetės akinių langeliuose ramiai, kaip žuvis akvariume plaukiojančias, jos akis. Jos tokios gilios, kad net baugina kartais. Kas ten dar galėtų slėptis? Atrodo, kad nesu sutikus, bent iš taip arti, tokio nurimusio žmogaus. Labai norėčiau daugiau pabendrauti ir artimiau susipažinti, bet mudvi išsiskiriame. Jai į Vilnių, man į Šilalę dar reikia grįžti šį vakarą. Jai - pas tris vaikus, man - pas vieną. Skaitysiu jos eilėraščius vėlei ir taip pažindinsiuos su susikurtu poetės vaizdiniu.

Iki šiol patraukliausi susikurti žmonių vaizdiniai. Mano mintyse mes daug laiko praleidžiame kartu, realybėje taip neitų. Ten jie nevalgo, neina šlapintis, nesikeikia, negeria, nevažinėja mašinomis. Mano galvoje jie stovi migloje ir jau iš tolo man šypsosi. Tebegalvoju vis, kad tokie žmonės pateisina lūkesčius.

III.
-          Žinai, kokį pirmąjį atsakymą gavo Styvenas Kingas, kai pagaliau išsiuntė romaną?
-          Kokį?
-          Jo knygas leidyklos atmesdavo.
-          Ką jam atsakė?
-          Pirmasis atsakymas buvo: „Tekstą reikia susegti sąvaržėle.“
Apsisukęs jis nulekia į Danės pusę. Pagalvok apie tai, dar šūkteli, nors tamsoje jo jau nebeįžiūriu. Stoviu apstulbusi. Išėjimas efektingas. Čia kaip suprasti? Jis toks išmintingas? Nerealus? Nuostabus? Nepakartojamas ar tiesiog mane, moterį, žemina, žiūri iš aukšto ir pervertina savo gabumus? Čia kaip suprasti?

Ta skrybėlė ir šalikas, palto skvernai, besitrinantys tarp šlaunų, tikrai daro bohemiško menininko įspūdį. Bet, kaip čia suprast? Ar jis pats savęs iš šono nemato? Kodėl jam atrodo, kad kažkas davė šiam per visą galvą aukštesniam vyrui teisę mane, svetimą jam žmogų, mokyti, kaip galvoti, ko siekti, kaip rašyti, kaip leisti savo knygas ir kaip jų neleisti. Taigi, esu suaugus ir puikiai suprantu, ko aš siekiu. Mano troškimai - žmogiški, normalūs. Kartais suplazdena intuicija, kad skrendu į ugnį, kad užmojai (ap)degins... bet skaudės tik man, o ne jam.

Kankinuosi su menininko vaizdiniu mintyse kokią savaitę. Ten jis nestovi migloje ir man nesišypso. Atminty jis nubėga tolyn į tamsą, vos taręs savo žodžius: „Pagalvok apie tai!“. Iš tikro iš jo net gavau elektroninį laišką. Menininkas įsismarkavo. Sako, kad reikia skirti paprastumą nuo prastumo, kaip formalumą nuo familiarumo. Palinki nebūti prasta ir familiaria su juo. Čia kaip suprasti? Mokino, kaip gyventi toje centrinėje Klaipėdos gatvėje, mokino mano atmintyje ir dabar net raštu mane menininkas vis tebemokina.

Jis serga šizofrenija, man pasakoja literatūrologas. A... nu, tai tada suprantu. Tebegalvoju vis, kad suprantu. 

IV.
Literatūrologas pakviečia susitikti, kol viešiu Vilniuje. Negaliu atsistebėti ir net susitikusi atvirai to paklausiu, kodėl jis šito panoro. Atsakymas logiškas. Visi, kuriems virš keturiasdešimt metų man aiškins, kad žmonės su žmonėmis nesusitinka, kad tinkasi vyrai ir moterys. Nejaugi? Nenoriu tuo tikėti, bet man dar ne keturiasdešimt. Tik trisdešimt bus.

Labiausiai bijau, kad jis greit pamatys mano seklumas, kad greit „ištirs“ ir išsiaiškins mano veikimo principą. Labiausiai bijau būti, kaip visi, dar labiau kaip visos. Būti kaip visi yra nuodėmė. Rodos, žmogus (o gal tik aš) neturi teisės nieko naujo neįnešti į pasaulį. Astrologė yra aiškinusi, kad preitam gyvenime buvau mokslininkė – išradėja, kad kažkas revoliucionieriško plačiąja prasme slepiasi mano esybėje, kad kitiems žmonėms įjungiu pokyčius. Man patinka tikėti jos pasakomis. Visad buvau linkus į grožinę literatūrą, todėl, kai sulaukiu pasiūlymo rašyti publicistinius straipsnius, savimi abejoju. Galiu rašyti tik apie tai, kas mane žiauriai vežtų. Kartais pasinešu ant tokių dalykų. Keistų idėjų visokiausių.

Iš tikro, vien rašančio žmogaus figūra kelia nuobodulį. Juk reikia šiais paviršiais (išoriniais ir vidiniais) pirmiau pajusti, o tada rašyti. Reiktų pajusti gyvenimą, kad apie jį galėtum nesumeluotai rašyti. Reikia patirti, o tada rašyti. Bet aš jau kaip tie visi seni rašytojai, manantys, kad jų tiesa yra tiesa visiems. Tokie kelia man juoką.

SAKO, per daug nekokybiško turinio kultūros leidiniuose, bet pats rašo kultūriniam leidiniui. RAŠO knygas apie rašytojus, bet jau jaučiamas puslapiuose senizmas, pervystytas protingumas, kaip tie keturiasdešimtmečiai, pasigimdę vėlyvą vaiką. Toks vaikas praranda galimybę patirti, nes tėvai skubinasi savo brandą sukišti į jo maža galvelę. SAKO, kad be pigu aprašinėti įvykusias istorijas. Sugalvok svetimą ir tada parašyk – štai, kur masterpiece!

Neskaitau. Kada nors gal skaitysiu. Ir iš viso, bliamba, kaip nėra laiko knygas skaityti. Kažką reik mesti? Darbą, šeimą? Chi chi chi.

V.
Pietaujam Vilniaus gatvėje. Man darosi šiek tiek liūdna, nes su ja apie rašytojo gyvenimo kuriozus nepakalbėsiu. Ji ką tik žiūrėjo tiesioginę transliaciją iš seimo. Apie tai rašys straipsnį, todėl dabar apie darbą jos žodžiai ir jos mintys.

Pamenu preitais kartais, kai susitikdavome, ji tokia užtikrinta, tiesi buvo. Kartą stovėjo greta manęs, kai aš pasakojau sau nutikusią keistą istoriją. Kaip vieno renginio metu man susirodė, kad mane paskelbia konkurso nugalėtoja. Stebėjausi, kad mano vaizduotė sugebėjo mane šitaip apgauti. Juk buvau blaiva.

VI.
Sėdžiu priešais jį ir mano kapučino kava kažkaip per greitai baigiasi. Darosi neramu.
-          Žinai, visi jie ten geria.
Jis ima pasakoti apie pašėlusį literatų gyvenimą sostinėje. Galiu tik įsivaizduoti, nes nesu to dalis. Vardina garsias vyrų poetų pavardes ir moterų poečių pavardes, mįslingais vakarais nusėdusius į vienas kito glėbį. Sumaištis kyla mano galvoje. Darosi truputį liūdna. Sakau:
-          Kam gerti? Juk mes (t.y. rašytojai, poetai) ir taip esame emociškai neblaivūs.
Prapliumpam juoku.   

VII.
Kai salotos baigiasi, ji pasakoja, kad šis gyvenimo periodas jai sunkus, kad dabar kabinasi dantimis ir nagais. Matau, kad šitai tiesa. Atrodo, kad būtų išgėrusi penkis puodelius kavos, kad jos kraujo spaudimas pakilęs iki begalybės. Ji mostaguoja rankomis, varto dideles savo akis, o antakiai iš to susiraukimo į vieną Fridos brūkšnelį sulipę. Tokia tatai mano rašytoja bičiulė, kurią šiandien pasikviečiau susitikti. Atnešiau gėlių. Tai buvo vaškuolė. Keistas augalas su spygliukais ir mažais rausvais storais žiedeliais.

Matau, kad gėlės nelabai daro jai įspūdį. Tada prakalba(m) apie darbą.

VIII.
Važiuoju namo. Jau tamsu. Kaunas naktį mažiau triukšmingesnis nei dieną. Kai įsuku į autostradą, mašinoje jaučiuosi saugiai. Dabar visąlaik tiesiai, pagalvoju ir palengvėja. Tiesiai, tiesiai, tiesiai, tiesiai. Taip daugiau nei 150 km. Bus beveik dvi valandos kelionės.

Matau tolumoje mano kelio pusėje kažkas žybsi. Iš toli regėti visai faina tą diskoteką, bet kai prisiveju, žybsėjimas trukdo. Furos šonuose įtaisytos dvi didžiulės geltonos lempos. Iš po jos ratų kyla dulksna, sėda ant mano mašinos priekinio stiklo. Dulksna ir žybčiojimas tiesiogine prasmei išmuša mane iš vėžių.

Nieko nebus, neaplenksiu tos furos, dingteli galvon. Nieko nebus, Renata, tau reiks taip ir važiuoti iš paskos, nes lenkti pavojinga.

IX.
-          Mama, kaip čia tą petį pjaustyti? A plonai? A storai?
Mano mama griebia peilį iš vyro rankų ir rodo kokiais gabaliukais reikia susipjaustyti mėsą, kad elektrinė malimo mašina „paimtų“. Dviems pjaustyti čia vietos nėra, aš matau. Jis imasi iniciatyvos. Tegu, aš nesiveržiu.

Gailėk kiaulės, juk tai šiuolaikiška, - šnabžda galvoje plonas prisitaikėliškas balselis. Žiūriu į tą kiaulės petį, peilį, kurį mano dėdė šįryt, beskersdamas myriop pasmerktą gyvulį, sulaužė. Ans pasakė, kad šitoji buvus europietiška.

Kodėl? Todėl, kad dantys jai net neišsivystė nuo kombikormos. Nuo gero gyvenimo, kiaulei dantys net neišdygo.
-          Turėdavau tą kiaulę tris kartus dienoj šerti, - pasakojo mama. – Vos tik įeinu į tvartą, ka pradėdavo ana žvygti. Neišeidavo pro šalį ramiai praeiti. Imdavau i pašerdavau. Taip šešių mėnesių paršelis jau 90 kg. svėrė.

Kai pirmąkart pamačiau tą paršelį, pagalvojau, kad mama jį pamils ir nutiks gal koks stebuklas, kurios kartais matau internete. Vyliausi, kad mama sumanys nebepjauti kiaulės. Paršelis ne tik tris kartus dienoj būdavo šeriamas europietišku maistu, jį ir pakasyti dar reikėdavo... bet gražūs, kol maži. Visi tokie gražūs.

Kiek tų kiaulių sudorota šioje verandoje, galvoju, kol vyras pjausto mėsą, o aš neturėdama ką veikti stoviu šalia. Visą vaikystę mama čia, vėsioje verandoje, tvarkydavo kiaules. Įsistebeiliju į kaulinėjamą kiaulės petį ant stalo. Mano tėvas liepdavo perjungti televizorių, kai ekrane rodydavo operuojamą žmogų. Jį supykindavo. Manęs kol kas nepykina, bet jei labiau įjungčiau vaizduotę, jei įsitapatinčiau į kiaulės petį, galėčiau pravirkti ir tą dieną nevalgyti nieko iš mėsos.


Malti mėsos man irgi netenka. Belieka tik faršą į plastikinius maišelius sudėti. O faršas – tai ne kiaulės petys. Čia niekas nesimato, nei kauleliai, nei gyslelės, nei odos raukšlelės. Farše dingsta visa kiaulės istorija. 

aut. Renata Karvelis, 2018 balandis


2018 m. balandžio 8 d., sekmadienis

(pa)leidimai

Paisley, Škotija. 2015 metai.

smaliną delną aš paleidžiu
pagaliau imu paleisti
nagai dreskia dar odą
kabinasi it vanagas į auką
į savo pietus pusryčiams ir vakarienei
sėdėk savo soste, prie dausų prilipus
apsikarsčius diplomais ir padėkos raštais
aš tavo smaliną ranką imu paleisti
nereikia, nebereikia manęs vesti

aut. - renata karvelis (2018 balandis)