2018 m. spalio 15 d., pirmadienis

Minija suteka į Kuršių marias, marios - į jūrą, jūra - į kitas jūras ir vandenynus. Magiškasis RENATOS Mingės sapnas (Literatų stovykla)

Nuotr. Sondra Simana

1.       Remkis penkiais šaltiniais, kad galėtum sakinį pasakyti.
2.       Nėra „aš manau“, yra tik „aš žinau“.
3.       Nėra „aš jaučiu“?

Keturi komisijos nariai, doktorantūros komiteto pirmininkas ir darbo vadovas. Grupiokė vienintelė stovi prie pulto, kai pirmininkas kalba apie disertacijos praktinį pritaikomumą. Kad ne dvi, o netgi tris publikacijas per doktorantūros metus spėjo ji parašyti. Kutena grupiokę tie pasiekimai, kartkartėmis šypsosi, patikėjusi.  Ji po to nieko daugiau be mokslų daktaro diplomo nebegaus, nors labai tikėjo. Mudvi siejo milžiniški lūkesčiais. Mano - iš idealizacijos, jos – iš praktinių sumetimų.

Sėdžiu perregima universiteto auditorijoje, kur doktorantūros grupiokė tuoj pavirs mokslų daktare. Kaip nemiela man būti, matyti tuos veidus, kalbas jųjų girdėti. Rodos, dviejų metų tarpo nė nebuvo ir aš ta pati sunkiai situacijoje besigaudanti, beviltiškai atsilikusi doktorantė.

mes žaidžiam tik žaidžiam protingais garbingais paslaptingais lieknais 
jaunais turtingais laimingais mes žaidžiam pažaiskim? mes esam 
nueinantys ateinantys mes esam tik vyrai ir moterys su burnom plačiom 
tuščiais skrandžiais mes esam tik čia ir dabar skaičiuojantys

Esu vietoj, pasakau Sondrai. Ji padeda ragelį, tada dingteli, kad vieta jai – tai Vėtrungės aikštelė, o vieta man – tai ta vieta, Mingės kaimas, Lietuvos Venecija. Turiu laiko tad vaikštau pylimu palei upę, palydžiu saulę ir susidraugauju su šuneliais. Tie sekioja paskui mane lyg būčiau juos auginęs ir maitinęs šeimininkas. Naivumo sutvėrimai kaip ir aš.

Magiškasis realizmas vakare sudygsta mano sąmonėje. Šaltas protas nuo šildytuvo lydosi, varva ant grindų, susirango po kojom, po suolų, prie storiapadžių Valerijono batų. Angelui dar reiks laukti, kol vyskupas aukščiausiasis išaiškins jo kaip sakralios būtybės vertę. Paplovomis maitinta gyvatė šią naktį išgelbės. Mylisi savaitę? Turi būti siaubinga, komiška ir seksualu. Budo, buto, pablūdo. Kas iki antros valandos nakties gali kalbėti apie knygų leidybą?

Kas pirmas pabunda? Gal Sandra? Avižinė košė neprisvyla, nes aš čia esu drausminga realybės dalyvė. Verdu pusę pakelio, mano pilvui po vakarykščių kokakolinių šėlionių reikia užtikrintos skaidulų ramybės. Viktorija dirsteli į puodo gilumą ir pasidomi mano pusryčiais. Truputi susigėstu, nes apie kitus tai nepagalvojau. Galvojau, kaip reikia būti normalia. Normaliai kalbėti, normaliai klausinėti, normaliai parašyti, būti šios dviems dienoms sukurtos literatūrinės ekosistemos dalimi. Kur aš? Aš vartotojas ar maistas kitam?

Ir taip, ir taip.

Miego trūkumas ryte ir aš konkreti introvertė. Kampais, kampais ir į mažąją Sacharos dykumą – šviesiausią šio namo kambarėlį, kuriuo dalinuosi su garbane Lina. Tekstas vakarui sunkiai klojasi ant popieriaus, tiksliau kompiuterio ekrane. Pelytė užstringa ir galvoje perbėga nekalta mintis, pasiteisinimas: „Ai, neberašysiu - užteks.“ Sondros klegėjimas vilioja nusileisti į apačią. Pasirodo, ten Beno pietūs kvepia. Stora, trumpa dešra guli ant juodo puodo dugno. Dar karšta. 

Kol vieni ilsisi, kol kiti rašo arba simuliuoja, kol treti plauko laivu, neišleidę juodųjų burių, aš pakviečiu Egidijų pasivaikščioti Mingės pylimu. Minija suteka į Kuršių marias, marios – į Baltijos jūrą, jūra – į didesnes jūras, o tie – į vandenynus. Egidijus pažada man atsiųsti elektroninę knygą apie žmonių žaidimus, o vakare sako, kad jo „duodu žodį“ yra tvirčiau už bet kokias rašytines sutartis. Leidėjo žodis!

Tiek žvejų žuviagaudžių dar neteko vienoje vietoje matyti. Sugulę kitoje pusėje ant Minijos kranto, sakytum, deginasi, o gal saulėkaitoje užsnūdo, belaukdami savo didžiosios gyvenimo žuvies. Mes rašytojai, poetai, literatai, žodžiažmogiai būriuojamės vakarienei. Mes žvejojam istorijas. Žuvienės laukimą paįvairina sodybos sargas. Cigarietais kvepiantis senukas sako, kad lankytojai jam tik 46 metus dažniausiai duoda, tereikia tik švariai nusiskusti. Va, kaip jis jaunai atrodo ir koks jaunas jaučiasi! Pažiūriu į jo didžiulius, kaip valtis, batus. Kažko tokiam „sprindžiui“ pėdas neproporcingai dideles Dievas davė. Atplukdomas sriubos bliūdas iškilmingai – laivu. Susižavėjimo atodūsis. Kolekcionuoju tokias aristokratiškas akimirkas, nes dvasioje aš mažų mažiausiai grafienė.

Tuščios supynės supasi vien dėl nusiraminimo. Begalinė danų kapitono čiurkšlė paskandina. Prisirpę ant kapinių pomidorai veikiami gravitacijos nukrenta žemėn. Slogutis neleidžia pabusti iš miego paralyžiaus. Persekiojantis feisbukas ir pavojingi like‘ai. Šokėjos nugaros strypą nešiojanti Sandra. Rombo formos ausies spenelis. Susirūpinęs senovės graikas banguotais plaukais ir primerktomis akimis kartais iškyla kaip krokodilas į vandens paviršių. Žolininkė – laumė trūkčiojančiu tarpuantakiu hipnotizuoja sapnui. Iš vieno kambario naktį šaukia: „Aš - genijus“. Iš kito atsišaukia: „Ne! Tai aš – genijus.“

Su Lina užmiegam.
-          Renata!
Ir aš atsibundu, bet iš patalo kilti dar neketinu. Girdžiu Sondrą ateinant, kaip mama pagalvoju ir savo vaiką prisimenu, šešių metų sūnų, likusį šį savaitgalį be mamos. Šeima, karjera, bendravimas su žmonėmis – mano vertybės.

Vonios kambario grindys nusėtos drėgnomis žuvų akimis. Mažytės juodos tokios gličios, kažko visai nenoriu ant jų lipti šįryt. Jeigu būčiau apsiavusi batus, bet basomis pėdomis – vis tik nelabai malonu. Jos nemirksi, bet aišku, kad akių grindinys yra gyvas. Senovėje vyrai žuvų akimis plūkdavo aslą. Mingėje tiek daug žuvų kasdien vis dar sugaudoma, todėl dabartiniai namo šeimininkai ir norėjo atkurti autentišką interjerą su gyvomis žuvų akimis. Stovėdama koridoriuje, atsargiai nusiprausiu veidą vonios kriauklėje. Viršutinė kūno dalis palinkusi vonioje, apatinė tebėra koridoriuje. Keli lašai nukrenta ant vonios grindų. Žuvų akys nieko pasakyti negali, bet pajuntu kažkokį dėkingumą už tuos atsitiktinius lašus.

Paskutinė pabudau šį rytą, todėl apačioje valgomajame manęs jau spėjo pasigesti. Nusileidžiu į virtuvę. Kai pakeliu varinio dangtį ir pamatau man paliktos grikių košės su tirpintais spirgais, murkteliu į kisielišką universalią rožinę meilę.

„Mirtinai per vieną mirksnį pasigersiu...“


Renata Karvelis
2018 spalio 14 d.
Po Magiškojo realizmo literatų stovyklos Mingėje, Šilutės raj.

2018 m. spalio 11 d., ketvirtadienis

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.

Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.

Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję investuoti savo asmeninius pinigus, nors darbo perspektyvų nesimatė visai, o akademinių variantas man netiko, bet būtų tikęs doktorantūros komiteto pirmininkui. Visas doktorantūros darbas buvo pastatytas "ant idėjos", o ne praktiškai pagrįstas. Analizavau, kas dėl šito kaltas, nes doktorantūros žaidime žaidžia: universitetas, doktorantūros komitetas su pirmininku priešakyje, darbo vadovas ir studentas.

Kai manęs psichologė paklausė, ties kuria vieta jums reikėtų sugrįžti, kad galėtumėte pabaigti studijas, pasakiau: "Man net nereikėjo stoti. Nuo pirmos dienos buvo aišku, kad toks darbas pernelyg rizikingas." 

O tai kas kaltas? 
Reikėtų žinoti dar ir tai, kad universitetas su kiekvienu naujai priimtu doktorantūros studentu gauna nemenką studento krepšelį "už šiukšles ir elektrą apsimokėti" (prodekanės žodžiais tariant). Doktorantūros komitetas skelbia konkursus darbų vadovams, tada skelbia konkursą doktorantams. Trumpai tariant, uostamiesčio universitetui reikia doktorantų kaip oro. Ne kartą girdėjau, kaip komiteto pirmininkas "verbuoja" magistrantus. Pačiai teko matyti doktorantą-pensininką! 

Doktorantės darbotvarkė:
Išsilaikyti 4 egzaminus, parašyti keletą publikacijų į tarptautinius žurnalus su geru citavimo indeksu, atidirbti 120 pedagoginės praktikos valandų, dalyvauti mokslinėse konferencijose, parašyti disertaciją. 

Ką dariau aš? 
Laikiau egzus, organizavausi tyrimus, ieškojau finansavimo, pildžiau begalės dokumentų (net viešo pirkimo popierius kažkokius, kuriuos realiai turėjo pildyti administratorės) ataskaitos doktorantūros komitetui kas pusę metų, nuolatiniai atsiskaitymai darbo vadovui, mėginių ėmimai, tyrimai laboratorijoje, konsultacijos, literatūros analizė, tyrimų planavimai ir t.t 

Kada aš nusprendžiau mesti studijas?
Kai darbo vadovė pasiūlė man emociškai paveikti mokslinį konsultantą airį ir jo akivaizdoje apsiverkti, mat šis mano tyrimams skyrė nepakankamai dėmesio, o laikas, ypač, pinigai, pas jį viešint, baigėsi. Ar moterys 21 a. dar turi verkti?

Ar aš apsiverkiau?
Ne.

Ką man pasakė airis mokslinis konsultantas?
Tavo universitetas ir darbo vadovė įsivaizduoja, kad aš už juos dirbsiu for free. 

Ką jis dar sakė?
Tavo vadovė per 6 mėnesius su manimi nė karto nesusisiekė ir apie tavo darbą nė nesiteiravo. Vakar mudu kalbėjomės per skype ir, atvirai tariant, ji nesigaudo realybėje. 

Kaip tai?
Ekologijos ir aplinkotyros disertacijai vadovavo LOR gydytoja.

Kaip tai?!!!!!!!!
Doktorantūros komiteto konkursą ji laimėjo. Komiteto keliamus reikalavimus praėjo.

Ką doktorantūros pirmininkas?
Mano galutinėje ataskaitoje taisė gramatines klaidas.

Kaip tu jauteisi, kai pagaliau galėjai, parašyti prašymą nutraukti doktorantūros studijas?
Tai buvo viena laimingiausių gyvenimo dienų. Net dokumento kopijos paprašiau.

Ar norėjai kerštauti?
Žadėjau rašyti romaną...

Paskutinis sutiktas žmogus universitete...
...po trijų savaičių mirė. 

2018 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija
Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!

2. Kryžkalnis - Raseiniai
Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas.
- Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum.
Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 

3. Prieš veiksmą
Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatrašo, bet atsiranda Viktoras, vietinis slemeris. Slemo vakaras prasidės vienuoliktą vakaro, kai liks tik suaugusi festivalio auditorija. Nuo pat pradžių toks sumanymas ir buvo: slemas tik dideliems. Suolai sustatomi, kad būdų suformuotas tarpas lyg koks podiumas Drag karalienei vaikščioti šou metu. Jau vienuolikta. Turim pradėti.

4. Veiksmas 
Žaislininkai sako N-3
Holivudas rašo N-7
Filme sako N-13
Konstitucija sako N-16
Žanytis galima N-18
Veryga sako N-20
Jėzus Kristus N-33
Vidutinė amžiaus krizė N-40
Moterims chana N-50
Vyrams basta N-63
Lietuva sakė N-100

Pasirodymo dieną tekste pakeičiu tik vieną skaičių, intuityviai. Pasirodo, efektingai, nes sulauksiu trijų būtybių komentarų dėl moters amžiaus. Jos priplaukia prie manęs, vejasi ant kaklo ir šnara ausin:  "man penkiasdešimt ir aš dar nesena, bajerius suprantu."

5. Barzdotasis ekperimentas
Iš salės, kur susėdo atėję pasiklausyti slemo, susigraibau tris barzdotus vyrukus. Viešai timpteliu jiems barzdas, tikrinu, ar jos tikros. Vyrai kenčia kaip priklauso. Aš tempiu ir truputį persistengiu, nes noriu, kad jie artistiškai klykteltų į mikrofoną, bet jie laikosi, bliamba. Vyriškai. Apipešioti ir be jokių pretenzijų barzdočiai grįžta į savo vietas. Vienas jų vėliau man pasakos, kad aš žiauriai rizikavau tada, nes baltaodžiai barzdylos yra ypač pažeidžiama socialinė žmonių grupė ir nuo šiol jis jausis dar nesaugiau šioje visuomenėje, kur yra toks pastebimas.

Ūsus nupaišo Regany Sparks
Ačiū Dievui, persirengimo kambaryje 
Patikau aukštą blondynką.
Papasakosu, kap jin atruoda:
Baisę graži... Du metrą be kakla,
batą-žudiką, kap priklausa.
Turieja dolči gabana
Bajavą čemodaną,
Gerą, firminią
Špakliaus pilną.
Klausu cekava, kiek kainava?
Nevaliuosu skaičiuoti, jin saka
Skaudėt pradėtų mun galva.
Davaj ūstus nupiešk, prašau.
Blondynka saka: tokių nepaišau,
Pati iš vakarą tik nusiskutau.
Ei, maliavok ūsus kap išen
Ne kap Hitleria, je tik en!
Da nemadoj, i pry veida netynka.
Paprašau i blondynka sutynka.
Ji staigę čemodaną pakrata,
I gražę ūsus munį pripaiša.
Beproto protinga ta blondynka.
Saka, nešiuokis ūsus į sveikatą.
Ty dažą, žinokis, laika žiaurę ilgą.

6. Slemaliežuviai
Pirmasis prie mikrofono kviečiamas Viktoras Gulbinas. Aštrūs žodžiai jojo. Gulbinas yra vietinis, bet supranta, kas yra slemas ir ką juo galima pasakyti. Tekstu jis iškelia aibę klausimų, į kuriuos kiekvienas sau tylomis ieškos atsakymų.

Mindaugas Laurinaitis - Aguonėlė į sceną lipa basas, pasiruošęs sąvaržėlėmis. Jis filologas, todėl pristatant Mindaugą man super lengva. Žodžiai poeto lyriški, nors angliški intarpai vietomis suskamba stipriai. Slemo metu daug kalbėjau apie pirmus kartus (plačiąja prasme), o šitas slemas Mindaugui buvo pirmasis. Dažnai tie pirmi kartai būna kaip šaltas dušas. Pasirodo, Mindaugas tai ir jutos - liko išblaivintas slemo.

Kai ant scenos "nusileido" slemo dievas, Martynas Bertašius, į ten pat atsibeldė ir Dpoezijos dievas, Jonas Baltokas. Gimsta improvizuota (ir menkai valdoma) dievų kova dėl to, kaip geriau paleisti Martyno telefone esančią muziką: ar per mikrofoną, ar per kolonkes. Dievai aiškinasi. Auditorija sužino, kad vienas yra fizikas, o kitas pagal profesiją - chemikas. Martynas rašo tekstus pagal Keygen melodijas (reiškinys vertas atskiro dėmesio). Jonas per Martyno pasirodymus šoka, įtariu, iš to pasiutimo...

"Jos vardas - Gotika. Ir ji ką tik tavyje baigė." Tai paskutiniai Augusto Lapinsko ekspresyvaus pasirodymo žodžiai. Tą vakarą vaikinas groja gitara, o vėliau ant scenos lipa kaip slemeris. Žiūriu į Augustą su pagarbia baime. Multitalentas. Pabaigia tekstą tiesiog prieš pat pasirodymą ir stoja ant scenos su dar džiūstančiu rašalu (perkeltine prasme, nes tekstą rašė pieštuku) ant popieriaus.

Po Vaiskus dangus slapyvardžiu plungiškė, rašanti slemą savo gimtąja kalba - žemaitiškai. Apsivilkusi tamsų platų rūbą su baltomis linijomis rankogaliuose, pasileidusi garbanotus plaukus, įsivėrusi auskarus ji primina gyvą antikos laikų deivę iš skulptūrų. Plungiškės tekstuose daug jausmo, vidinės tylios moters dramos, brandos. Vaiskus dangus kelia į dangų rankas, iš jos burnos liejasi žodžiai-burtažodžiai, kaip upės per potvynius, nušluoja viską po savęs. Auditorija nuščiuvusi, netekusi amo. Tik vienas smalsus vyriškis iš pasienio teiraujasi Vaiskaus dangaus: ar ieškai Dilano (žemaitiškai dyl anuos - lietuviškai dėl jos)?

Dovilės Karpiūtės gali visko prašyti, nes ji viską gali. Ji bardė, daug koncertuoja, nors žinant kiek jai metų, nepatikėtum. Ant scenos Dovilė pademonstruoja čia ir dabar gimstantį slemą. Tekstai neužrašyti (ne visi) byra. Kaip mikštakailė katytė vaikšto ant scenos ir švelniai erzina klausytojus. Sukiojas ant kulno, maunas rūbus. Merginos pasirodyme daug judesio. Drąsi.

Samantą užmačiau pavasarį feisbuko jūroje. Supratau, kad ji rimtosios poezijos atstovė. Taip ir yra, nes Samantos Kietytės tekstas tarsi intelektualinė slemo dozė šiandien. Viskas savo vietoje. Raseiniškiai, festivalio svečiai pamatė slemą visokį, koks jis būti gali.

Tada aš. Mano eilė ateina. Susirandu "auką", pirmoje eilėje sėdintį ir kaip tyčia plačiai besišypsantį vyruką raudonais it obuoliukas žandukais. Pasilenkiu ir įremiu akis į jo "sielos veidrodžius". Klausiu (taip prasideda mano slemo tekstas "Dedikuoju mergaitėms"):
- Ko čia šypsais? Ar pats kojų nusiplauti nemoki?
Vyrukas išsišiepia kaip tik išmanydamas. Atrodo, surandam bendrą kalbą.

7. Finalinis pasirodymas
Visai nesubtiliai visiems auditorijoje sėdintiems, surežisuoto Drag šou pasirodymo dalyviams, duodu signalą: "finalinis tekstas!". Mirkteliu Nojui, filmuotojui. Mirkteliu, Jonui, garsistui. Mirkteliu merginoms gale (Rusnei ir Klaudijai), kurios turės išauti konfeti šou pabaigoje. Tada pradedu skaityti:

Nes ji ne drama queen,
O tikrų tikiausia Drag queen.
Draudžiama būti moterimi.
Rekomenduojama tapti moterimi.

Pasigirsta muzika (Jonas duoda garso), kai pro duris išeina "beveik du metrai be kaklo" blondinė. Kas nespėjo iki tol, tas dabar praranda amą. Ryškus makiažas, mirguliuojanti graži suknelė, kablai. Aš įsitempiu, nes už 30 sekundžių pagal scenarijų turėsiu paliesti Regany plaukus. Plaukai praeina, viskas ok. Tačiau staiga Drag karalienės sijono viršutinė dalis nukrenta anksčiau laiko "nei palei scenarijų" yra numatyta (bet shou must go on!). Žiūriu į Regany šokį, pakol suvokiu, kad tos aplink kojas besiveliančios sijono padelkos dabar yra kuo tikriausia grėsmė žmogaus gyvybei. Mane apima siaubas, todėl traukiu tą sijoną, kol "nenukrito žvaigždė ant žemės". Sijonas patrauktas, viskas ok. Tačiau pastebiu, kaip susvyravo Regany kulniukas, o ji daug vaikšto ir juda. Kažkur tuo laiku nuskrenda dešinėn ir vienas jos nagas, bet tai palyginti niekis. Auditorija ploja ir šypsosi. Regany su aukštakulniais išdarinėja tokius dalykus, kurių net ir moteris, net ir blaiva nesugebėtų. Pokšteli konfeti ir visa salė prisipildo spalvotų popierėlių. Tie sėda ant žmonių galvų, grindų. Šou įvyko!

8. Ieškau žvaigždės
Pasibaigus renginiui, slemeriai kviešiami arbatos ir tinginio. Truputį pakalbam, pasikeičiame emocijomis ir džiaugiamės bendrai pasiektu rezultatu, nes slemo pasirodymai buvo efektingi. Apsidairau, o ta Drag karalienė kažkur ėmė ir pradingo. Kaip seklys Morka (to filmuko nemačiau, bet mano mama šį priežodį dažnai vartoja) atrandu Regany in labai slaptame VIP kambarėlyje. Primenu, kad už pusvalandžio mums reiktų važiuoti į autobusų stotį, tačiau...
Su Drag karaliene Regany Sparks neverta varžytis dėl vietos po saule.

9. Raseiniai - Kryžkalnis
...tačiau išvykstame iš Daugodų tik paryčiais. Susirenku personažus: mašinoje Drag karalienė, filmuotojas ir slemo dievas, Martynas. Slemeris pasakoja apie visokiausius visatos dėsnius, keliones laiku, vibracijas, vizualizacijas, šamanizmus, sapnus, haliucinacijas. Įdomu. Juokas juokais, bet jis mintinai (kaip bebūtų keista, blaivas) padalija vieną skaičių iš kito ir pasako atsakymą net aštuoni skaičiai po kablelio. Įspūdinga. Pareikalauju, kad tas slemo dievas pasiaiškintų (tuo tarpu net pradedu patikėti, kad jis moka nuspėti ateitį ir galbūt, o dieve, skaito žmonių mintis. Ir mane čia suskaitys kaip kokį katekizmą). Jis sakosi, kad yra šamanas.

- Iki centro 11 ir dar kažkur 6. Iš viso gaunasi apie 25 kilometrai, - Regany sako.
Laukiam autobuso ir su Drag karaliene skaičiuojam, kiek jai kilometrų yra nuo forto iki namų. Truputį pamąstau, bet filmuotojas pertraukia mus skardžiu juoku.
- Vienas pasako aštuonis skaičius po kalbelio, o antras nė dviejų skaičių sudėti negali.
Kai pagalvoji, penktą valandą ryto mes visi turėtumėm būti nepakaltinami.
Kreipiuosi į Regany:
- Žinai, tau visos aplinkybės klojosi nepalankiai, o tu vistiek nepasidavei. Kaip tikra scenos karalienė!

10. Lova
Surandu lovą tarp 6-7 val. ryto. Krentu į patalus ūsuota šalia barzdoto.

Renata Karvelis

2018 m. liepos 24 d., antradienis

Nauji moters kūno kvapai arba gidas po 30-tą vasarą

Soboras ir autorė

Vasara kvėpuoja į nugarą, taip pirmąkart. Nepamenu tokio karščio ir nepažinti iki tol mano kūno kvapai dabar skleidžiasi. Lyg varteliai į neištirtas miesto teritorijas veriasi naujas žinojimas apie moters kūną. Aš Kaune. Kaunas man irgi naujas.

Valdas Papievis sako, kad atvykęs į naują miestą, pirmiausia mintyse "pasimatuoja" jį, ar galėtų čia gyventi. Įtikinėjau save, kai pirmadienį ankstyvą rytą lagaminu dardėjau Kauno senamiesčio grindiniu, kad šito miesto aš tikrai nesimatuosiu. Ketinau tik džiaugtis, nestrateguoti ir nemąstyti bent trumpai.

Graži ta Laisvės alėja. Tiek erdvės piestiesiems, poilsiautojams, miestiečiams. Medžiai, pastatų architektūra, Soboras, užapvalinti balkonėliai, kad netyčiom tik "neužsigautum". Įsivaizduoju Kauno ponias, čia vaikštinėjusias. Tos moterys žinojo, kas yra klasė. Buvo tokių, net virtuvių neturėjusių... bet, savaime aišku, tai tik gražios išimtys.

Merginos lipa į slemo sceną. Jos už mane jaunesnės, gimusios ne Sovietų laikais ir gal net trečiam tūkstantmetyje. Baugina tokios moterys, aš nežinau, kuo save laikyti teta ar vyresniąją seserimi greta jų. Mano slemo tekstuose jau yra patirties, o jųjų daug iliuzijų arba naivios romantikos. Mano tekstas nepraeina per pirmą turą Kauno sleme, bet dėl to nesikremtu. Juokinti auditorijos, kol kas neturiu poreikio - laimi komikai. Nusprendžiu, kad aš esu labiau už turinį nei už formą.

Šiame mieste labai daug formų. Tik vėlyvojo baroko, t.y. rokoko kol kas niekur nemačiau. Dailės lektorius sako, kad pasibaigus baroko amžiui, visi pribumbasai buvo be gailesčio plėšiami lauk. Dėl mados. Taip daug architektūros elementų buvo sunaikinta. Matau, kad dailėtyrininkui barokas visai ne prie širdies. Sako, žmogaus atradimai baigės dar renesanso laikais, o visa kita - tame tarpe ir barokas - tėra menininkų išsidirbinėjimas. Jis sako, kad krikščioniška bažnyčia" davė užsakymą" kurti kuo įspūdingesnio fasado ir interjero šventyklas. Kam? Tam, kad suvarytų visus kaimiečius į bažnyčią sekmadieniais. Iš laukų atėjus bažnyčia priminė nerealią fantaziją. Pastato atmosfera, giesmės, skambėjusios jame, lenkė sielą priimti kitatikystę. Viskas šitaip primityvu, kai tik pasigilini.

Už užuolaidos tarsi už širmos gatvės šviestuvo šviesos lauke skraido naktiniai vabzdžiai. Mano šios nakties kambariokas į šešiavietį kambarį įsirovė po triusikais, plius jis dar knarkia. Kambaryje su šešiomis lovomis miega du vyrai ir dvi moterys, vienas kitų iki šiol nepažįstantys. Mes vienas kito net vardų neklausėm. Pasakėm "Hello". Standartiškai mandagu. Šiais laikais žmonės nesipažindina. Nežinau, gal nebėr laiko? Nežinau. Aš tiesiog plaukiu pasroviui, nemąstau ir nestrateguoju. Nors duše kilo tokia mintis, kad gyventi hostelyje šiaip jau yra iššūkis. Bandžiau įsivaizduoti, kiek mano pažįstamų apsigyventų hostelyje su dviem vyrais. Bet vyrai irgi žmonės! Be to čia - Europa! Be to Kaunas 2022 metais bus Europos kultūros sostinė! (Laisvės alėja iškuista lyg po karo. Tvarkosi, ruošiasi, puošiasi 2022-tiems. Turėtų spėti.)

Kuomet, einant Laisvės alėja, nauji batai nutrina visa kulnį, o aš nelabai sureikšminu, susišviečia, kad pasiekiau žiauriai aukštą dvasinio brandumo lygį. Man skauda, o aš susitaikau, nedramatizuoju. Iš Iki parduotuvės nusiperku pliaženkes, o jei kas eisiu basom - bliamba, juk vasara. Trisdešimta vasara ir nauji moters kūno kvapai skleidžiasi.

2018 m. gegužės 28 d., pirmadienis

čiuku čiuku per sapnus

- Ko čia šypsais? Ar pats kojų nusiplauti nemoki? Mano mama Dainiui kojų neplauna, - pasako mergaitė, kuri vieną dieną irgi kokiam nors vyrui greičiausiai plaus kojas.

Ir tikrai, pakeliu akis - o jis šypsosi. Sakyčiau, patenkintas, nes moteris yra savo vietoj. Vyrui po kojų. Marija Magdalietė neturėjo rankšluosčio, tai nusausino Jėzaus kojas savo plaukais. Matydamas tokį atsidavimą jis labai šitai įvertino. Aš savo vyrui plaunu žalias nuo žolės kojas. Prieš tai juokavau, kad jis tampąs Halku. Na, tuo žaliu raumeningu superherojumi, kuriam blaivų žmogaus protą grąžino mylimoji.  

Sukilo įsiūtis, nors pradžioj dėjausi, kad čia bus bajeris. A nei joks čia bajeris, nes man žiauriai nejuokinga. Kas toliau? Daba įsigeis kožną dieną? Tada raminuosi: "Nu, nesusireikšmink. Vaikui plauni kojas, užpakalį, veidą ir burną. Kuo vyro skirias nuo vaiko?" Vyras - tai svetimas, o vaikas mano. Plaunu, tiek to. Kartkartėmis susijuokdama. Svarstau, kokioje vietoje esu šioje hierarchijoje. Aš trinu kojas muilu, šviečiu padus ir žaliai rudos muilo putos ritasi per jo kulnis į kanalizaciją. Vonia - jo, vanduo - jo, muilas - jo, rankšluostis - jo, ir aš, rodos, esu jo rūpestis. Aš, baiminga moteris ziukio drąsos ir šarkos pasipūtimo, esu jo didelis rūpestis, nes namai pastoviai apversti, stogas nepakeistas, žiemą šalta, reikia malkų, bakui degalų, rytai ir vakarai tokie trumpi, kad tik darbai, tik paskubomis čiuku čiuku per sapnus ir mes/jis pasitenkinę. 

Jis visąlaik šypsosi ir jau uodžiu, kad bus man vėliau dėkingas. Gal čia kažkokia meilės išraiška jo akiai? Nežinau, bet vardan ramybės plausiu aš jam tas kojas. Nes, kas iš to, kad savo viduje - aš karalienė, aristokratė, baltarankė, mėlynkraujė. Kas iš to? Nes išorėje, tame realiame pasaulyje aš tesu mažai uždirbanti trisdešimtmetė, per cezarį pagimdžiusi sūnų, gavusi palikimo medinę trobą, daug siekusi, laksčiusi, drąskiusis ir išsitaškiusi į visas puses. Galvoju, ar kitas vyras mane labiau suprastų? Su kitu vyru irgi būčiau apsivertusi ir turėčiau mažai piningų? Kas nori amžinųjų mergaičių, vepenančių apie sūrelio glaistą ir ryto nuotaiką? Kas nori mergaičių?

Vyrai nori moterų.

2018 m. gegužės 23 d., trečiadienis

suprantu


suprantu tuos, kurie žudo
suprantu nužudytuosius
suprantu tuos, kurie planuoja
suprantu ir tuos be plano
į kartuves pakliuvusius
suprantu lietų
žolę, medį dėl lašo
kovojančius
suprantu moteris
vienas kitos gerkles
ėdančias
mums rodos
kad tik vienai
vietos yra
suprantu


aut. – renata karvelis
                   2018 balandis

2018 m. gegužės 6 d., sekmadienis

VampVyrai iš Marso arba SOLO ansamblio koncerte (Klaipėda, 2018-05-04)


Mes atvarėm čia trim valandom per anksti. Jie nerimauja, aš taip pat. Nežinojau, kai pirkau bilietus, kad renginys bus kažkokiam šokių klube. Valdas sako, kad tai kantrybės išbandymas kaip žvejyboje. Sėdim didelėje sandėlį primenančioje patalpoje su šaltų gėrimų baru pasieny, nuo nejudėjimo panagės patekėjo. Renkasi alternatyvi publika. Apžiūrinėju juos vogčiomis. Ne dažnai kur nors ištrūkstame, todėl beveik nuolatos jaučiu kultūros stygių.
23 val. atveriamos grotos ir mes įleidžiami į salę, kur vyks pasirodymas. Jaunesnės už mane merginos veržiasi prie scenos. Odinių striukų gvardija nekantrauja, ima klykauti tarsi taip paskubintų artistus pagaliau pradėti. Nuo įvairiais kampais krentančios šviesos plastikinių manekenų kūnų dalys scenos gelmėje mirga. Pasigirsta: „Uno, dos, tres, quatro.“ Nekantra nuvilnija per minią.
Juoda juoda juoda juoda naktis.
Blizgančius aštrius kampus šėšėliais uždangstys,
Mane tikruoju veidu papuoš.
Lieps man šokti šokti šokti šokti šokti šokti šo-okti.
Ritmingai judančioje minioje manęs niekas nemato. Net pačių Solo ansamblio grupės narių niekas dorai nemato. Paskendę dūmuose jie. O visos scenos lempos kaip tyčia atsargiai praslenka neužgriebdamos nė vieno jų veido. Man rodosi, aš suprantu kodėl šitaip. Čia labai tamsu. Tamsa yra gerai. Ko nematai, tą susikuri.
Aplink mane vien judantys jaunų, negimdžiusių merginų kūnai. Jėzau, truputį pavydu ir jokie „mano kūnas, menantis praeities kovą ant gimdymo stalo“ dabar nė kiek neguodžia. Nors kai į jų gretą įsibrauna du neblaivūs vaikinukai, o merginos tarpusavyje subruzda, sužybčioja šypsenos jų nublizgintuose veiduose, nuoširdžiai pagailsta. Žinau, tiksliai žinau, kad tų moterų kelias nebus nė kiek lengvesnis nei maniškis. Nebus stebuklo. Aš šitą iš savo beveik trisdešimties metų gyvenimo žinau. Ateities lūkesčiai ir viltys priekyje manęs šokančios merginos besiblaškančiuose plaukuose išsmuks po kojom, kaip slenka plaukai kiekvieną pavasarį, kaip išslenka išleidus gyvybę į pasaulį.
Nemokam kalbėt apie buitį,
nes tylą bučiuot mums svarbiau.
Pasiduodu šiai keistai muzikai, ji veža. Merginos šoka ir aš šoku. Tie keturi vyrai kuria muzikos naujadarą ant scenos, o mes juos peralkę „ėdam“. Mano judesiai niekuo nesiskiria nuo kitų, atėjusių į koncertą. Mano aprėdas irgi. Mano plaukai, kaip visų moterų, palaidi šį vakarą. Net mano mintys. Galiu mažiau norėti materialių dalykų, gyva būti įsivaizduojamais. Žvilgsnį įremiu į linguojančią, baltomis kelnėmis apvilktą merginos sėdynę priešais mane. Kažin ar būčiau geresnė savo pačios versija, jei būčiau vyru gimus. Stebiu tuos vyrus ant scenos. Kai jie kalba, jie kalba kažkaip kitaip ir, kai sako, pasako kažką tokio, kas smelkiasi kiaurai. Kai galop prakalba moterys, tai mes teisinamės, verkšlenam, ginamės, puolam arba mokome. Gera nuo tos muzikos – ji atradimas ir bloga nuo jutimo, kad vis tiek esu kaip visi, dar labiau kaip visos.