Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo vasaris, 2015

Ilga kaip šimtmečiai diena

Senas autorės piešinys Durų rankena, aptrupėjęs jų slenkstis, prieangis, iš virtuvės išsiritantys aitrūs raugintų kopūstų sriubos garo kamuoliai ir mažas langas, apšviečiantis nedidelę patalpą. Taip pasitinka vienkartinį svečią jų namai. Trunka iki dešimt minučių, kol rašiklio rašalą perkeliu iš tušinuko ant popieriaus, tačiau tas laikas sugeba papasakoti daugiau nei sunkiai žodžius renkantis pats namų šeimininkas. Visi jie buvo vienodi: įeinant - nustebę ir staiga susigėdę, o išeinant - įgavę pasitikėjimo pamaloninti vizitu, dėkojo. Visų senų žmonių akių dulksna garsiai kalbėjo apie sudėtingas dienas, o sienos apkarstytos paveikslėliais, piešinukais, atvirutėm, kad būta ir savo žavesio. Mes - jaunoji karta, nebepažįstam Jėzaus paveiksluose ir greit pamiršim kaip atrodo šalies vėliava, o jie tai tebeturi su savimi. Tas namas buvo beveik kaip visi, tik dar mažesnis, dar senesnis. Apkaltas juoda, lanksčia bituminę dangą primenančia medžiaga, namukas priminė mirusios senelės trob

Tai, kas nesikeičia

Jis niekada nesikeičia, tarsi konstanta. Po juo viskas keičiasi, nė minutei nebūna taip pat kaip ką tik buvo. Laimės ar skausmo ašaros tręšia dangų remiančius medžius, jam tikriausiai vis vien. Dangus per amžius toks pat, tik mes kaskart skirtingai jį suprantame. Dažniau pažvelgę padejuojam: "Už ką" užuot tąkart paprasčiausiai padėkoję: "Ačiū". Kad ir kaip neaprėpiamai skirtųsi kiekvieno mūsų likimai, dangus viršum tai tas pats ir pakėlę akis turėtumėm matyti vienodai: turtingasis iš L.A. ir skurdžius iš Brazilijos lūšnynų. Galbūt dangus mus vienija.

Supažindinu: SAV - suaugę alkoholikų vaikai iš disfunkcinių šeimų (TĘSINYS)

Obuolys nuo obels netoli rieda, bet kaip tai paaiškinti obuoliui. Remiantis matematikų susitartomis statistinėmis ribomis, 95% atvejų turi paklūsti taisyklei, ir paliekama tik 5% , kad bus priešingai. Tai reiškia, kad jei žmogus augo nedarnioje šeimoje, tai tėra tik 5% tikimybė, kad savo gyvenime jis vadovausis kitokiais modeliais nei gimdytojai, o grubiai tariant 95%  - kad nieko nekeitęs sukurtoje šeimoje toliau perduos disfunkciją atžaloms. Sužadėtinių kursuose skaičiusi paskaitą psichologė atskleidė, kad pirmiausiai pasidomėtų iš kokios šeimos kilo dukros vaikinas, jei ji staiga tokį parsivestų. Mes suklusome. Psichologė tęsė: - Nesvarbu, kad vaikinas būtų geras ir galbūt nepanašus į savo tėvus, tačiau dukrai sakyčiau pagalvoti, nes pradedant šeimą iš nedarnios šeimos asmeniu beveik aišku, kad ir savo sukurtoje šeimoje jis elgsis taip kaip tėvai,- pasakė lektorė ir atsidususi apgailestavo.- Aš nieko nesu prieš jį, jis nekaltas, bet toks vis dėl to yra gyvenimas. Kai ka

Supažindinu: SAV - suaugę alkoholikų vaikai iš disfunkcinių šeimų

Pasidabinęs šypsena dediesi esąs laimingas, dalis aplinkinių tyliai pavydi puikaus gyvenimo CV, tačiau širdis pasruvusi skausmu rėkia: "Man negerai, niekada ir nebuvo kitaip."  Vienu metu buvau linkusi galvoti, kad kiekvienas žmogus yra kamuojamas vienokių ar kitokių kompleksų, didesnių ar mažesnių fobijų. Tikėjau, kad neegzistuoja visiškai normalių, savimi patenkintų, absoliučiai laimingų, ramių ateitimi žmonių. Kas gali žinoti, ar mūsų tarpe yra visiškai sveikų asmenybių, kurios nesiekia kontroliuoti, kurios adekvačiai reaguoja į iškylančius kasdieninius rūpesčius, kurios nesimaudo saviapgaulės voniose. Fizinės traumos ir trūkumai vizualiai pastebimi, tačiau net pats artimiausias žmogus gali nematyti kraujuojančios širdies, jei esi SAV - suaugęs alkoholiko vaikas. Plačiau rekomenduoju pasiskaityti čia: http://suaugealkoholikuvaikai.blogspot.com/p/suaugusiu-alkoholiku-vaiku-problemos.html Pirmiausia reikia pabrėžti, kad SAV būdo bruožai nėra būdingi tik tiems,

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep

Visiems mylėjusiems...I hope you feeling happy now

Didysis Getsbis liko neteisus siekdamas iš mylimosios biografijos ištrinti laimės akimirkų su ankstesniu vyru egzistavimo faktą. Jei santykiai nesusiklostė anksčiau, tai dar nereiškia, kad juose nebuvo nė akimirkos meilės (plačiąja prasme). Nebegalėdamas pažvelgti į ankstesnį partnerį dabar, lyg norėtum pamiršti visus tuos šiltus žvilgsnius, apkabinimus, žodžius, gestus, kurie tada tapo puikaus bendro kelio aksesuaru. Nereikia. Atrodo, kad meilė yra duotybė, kad ji kaip snaigės žiemą turi nukristi į kiekvieno širdį. Tiesų tiesa, kad mylėjom ir buvome mylimi, tik gal būt ne taip kaip šaukė siela. Matydama nesutariančias ir besiskiriančias poras, tyliai viliuosi, kad net ir pati tragiškiausia padėtis yra pataisoma ar taisytina. Tik reikia jam imtis atsakomybės, o jai nusileisti iš susikurtų iliuzijų bokšto. Tačiau jis nesikeičia, o ji nesitaiso. Išsidraskę, vėliau jie stebuklingai randa meilę su kitais. Pabaigoje visi laimingi - taip turėjo būti, tik kelias link to pasitaikė skausmi

Valdžios paradoksai

Apie politiką kalbėti yra gana pavojinga, nes bet kurio atveju kyla grėsmė likti ne toje pusėje, o stovėti neapsisprendus lyg blogas tonas. Norėdama išryškinti tik elementarius dėsningus paradoksus nieko konkretaus neminėsiu. Dar būdamas vaikas sugebėjau pastebėti, kad niekam nepavyksta sausam iš valdžios pasitraukti. Buvo keista kodėl dėdės ir tetos ten taip braunasi, kažką padaro arba nepadaro, o vėliau aiškinasi visai Lietuvai, tada juos viešai svarsto: vieni gina, kiti skaudžiai gelia. Ir visi kalba protingai į jas įpindami žodžius :" Ne už tokia gimtinę lietuviai tada kovojo." Kartais atrodydavo, kad politiką muša be reikalo. Tarkim, kaip ministras galėjo žinoti apie kokią įsigalėjusią problemą nuošalioje įstaigėlėje, jei jos darbuotojai įsitvėrę į savo darbo vietas nesprendę lokaliai rūpestį keliančių problemų. Bet nuriedėjusi ministro galva tik suteikia laisvą vietą kitam, o istorijos sukeldamos DEJAVU jausmą kartojasi. Kodėl nesuteikiamas antras šansas apsi

Geriausias melagis

Pasipuošusi cinizmu ir primerkusi akis bandžiau jo žodžiuose užčiuopti populizmą, lapės gudravimus, tačiau nesugebėjau rasti jokios apgaulės. Jis kalbėjo nuoširdžiai: "Teks apmažinti administracinį aparatą, nes šiai įstaigai jis per daug masyvus, nesugebėsime jo išlaikyti. Siekiame sugrąžinti tokią tvarką, kuri buvo iki tol." Jei ne garsiai, tai tyliai su viskuo sutikau ką sakė naujai išrinktas vadovas. Net konstatuodamas faktą, kad mūsų įstaiga yra vidutinio lygio, jis nemelavo, išliko paprastas. Visi ten sėdintys žinojo, kad tai yra tiesa, jie nedirba pačioje geriausioje šalies įstaigoje. Išėjusi iš susirinkimo, nuoširdžiai stebėjausi vadovo gebėjimais išlikti savimi, kalbėti net ir nepatogią tiesą miniai darbuotojų. Gal tai branda, gal įvairiapusė patirtis, gal charizma, gal ir aš taip sugebėsiu sulaukusi tokio amžiaus ir įgavusi tiek patirties. Negaliu to dabar atsakyti, bet žinau, kad jei žmogus yra pakankamai objektyvus sau ir aplinkai, kito melą jis iškart identi

Jaroslavas Melnikas "Maša, arba postfašizmas": ar visi mes žmonės?

"Geriausia knyga - tai knyga man."- atsakė moteris kalbinta laidos Knygos per "Penki TV" žurnalistės. Tiesą sakant, ir aš svarsčiau, kokia knyga yra pati tobuliausia, kuri radikaliai keičia žmogaus gyvenimą, kuri paliečia. Pažvelgus į kitus, pastebėjau, kad jiems visai nepatinka tai, kas mane tiesiog veda iš proto. Strategams, vadovams tinka vadovėlio tipo knygos, kur faktas seka po fakto, istorijos, o pasiknaisioti giliau mėgstantiems reikia tokių knygų, kurios užduotų esminius klausimus. Tokia kaip Jaroslavo Melniko "Maša, arba postfašizmas". Knygos pavadinimas ir iliustracija nelabai traukianti, tačiau nuo pirmo puslapio autoriaus žodžiai tarsi garsiai iliustruoja mintis, idėjas, kurios tyliai gyveno manyje. Ši knyga - man.  Klausimai: kas yra žmogus? Kokie santykiai buvo/yra tarp žmonių? Kada atsiranda vergystė? Kada sąvoka paslepia nusikaltimą? Kodėl yra tokia ryški atskirtis tarp "mes" ir "jūs"? Kokiu p

Ribos ir kategorijos

Jaunuoliui yra gyvybiškai svarbu kuo anksčiau suaugti, kuo anksčiau tapti savarankišku, kuo anksčiau suvokti gyvenimo taisykles, pagal kurias žaidžia tėvai, autoritetai, pagal kurias reiks žaisti ir jam. Paprasta ir lengva gyvenimo etapus, reiškinius ir įvykius, netgi sutiktus žmones sugrupuoti pagal kategorijas: geras - blogas, baltas - juodas.  Vadovaujantis šia nesudėtinga schema: sutinku -> įvertinu -> priskiriu, sukuriama paika iliuzija, kad štai: "Aš jau suprantu žmogaus gyvenimo dėsnius". Kalbant nuoširdžiai, toks supratimas tvirtai įkalamas namuose, dar sėdint mokyklos suole, kai padarytos klaidos kontrolinyje yra traktuojamos tik kaip paprasčiausios klaidos, kai individualūs akademiniai pasiekimai yra įvertinami konkrečiu pažymiu, kuris griežtai kategorizuoja: puiku, labai gerai, gerai, vidutiniškai, patenkinamai ir t.t. O ką daryti vėliau, kai užuot gavę imam pažymius rašyti kitiems?  Susiklostė tokios aplinkybės, kad save galiu drąsiai priskirti kate