Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Sausio, 2015

Jei laimėčiau milijoną, tai...

Taip kažkada skambėjo populiaraus mergaitiško žurnalo užduotis. Tąkart prieš keturiolika metų reikėjo pratęsti sakinį: Jei laimėčiau milijoną, tai... Iškirptame žurnalo kampuke dar vaikiška ranka pratęsiau mintį:...tai dalį pasilikčiau sau, o kitus paaukočiau vaikams. Nereikėjo ilgai svarstyti, ką reikėtų daryti netikėtai praturtėjus, tada atrodė taip natūraliai teisinga: ir sau, ir kitiems... Gal būt būdama vaikas negalėjau aprėpti, ką galėtų reikšti tokie dideli pinigai, ką atneša galia juos kontroliuoti, kokią trokštamą laisvę jie dažnai suteikia, net ir negražiems, net ir netalentingiems, net ir negabiems, ir kokia gelianti agonija lydi jei jų ima trūkti.
Taigi, praėjus kelioms savaitėms, skubėjau atsiversti ką tik įsigyto žurnalo vidurius ir jose akimis ieškojau, ieškojau ir ... radau: „Jei laimėčiau milijoną, tai dalį pasilikčiau sau, o kitus paaukočiau vaikams, o man bus gera su [žurnalo pavadinimas]. Renata 12 metų.“ Akimirką sudvejojau, kad tai ne mano žinutė, kad čia kažkok…

Jie supjausto net duoną

Straipsnelio pavadinimą pasiskolinau nuo režisieriaus Iciar Bollan sukurto filmo "Jie parduoda net lietų/ Tambien la lluvia" (2010). Jame persipinant senoms Kolumbo Amerikos užkariavimo istorijomis su šių dienų Bolivijos gyventojų socialinėmis problemomis, buvo siekiama pabrėžti kokia sunki yra vietinių lemtis, jei net paversti savo žemės vergais jiems yra užginta galimybė naudotis jų pačių geriamo vandens šaltiniais. Režisierius siekė apversti idealizuojamą Vakarų kultūros mitą.
Vakar prekybos centre sumaniau nusipirkti itališkos duonos. Ji tikrai ne itališka, retai kas iki mūsų ateina tikra, tačiau nepaisant to ryžausi žemaičių pamėgtą "Klaipėdos duoną" trumpam pamainyti. Nustebau ryte susidūrusi su netikėtu iššūkiu: "Susipjaustyk pats". Vienodai suraikytos duonos kepalėlio riekelės iš tiesų tapo patogaus gyvenimo simboliu. Belieka užsidėti likusius sumuštinio komponentus ir vartoti, vartoti, vartoti. 
Grupiokė padirbėjusi Amerikoje pagal "Work an…

Kanibalizmas. Takoskyra tarp žmoniškumo ir žmogiškumo

"Sirijiečiai pasakoja daug šiurpių atsitikimų, keliaujančių šia linija [Autobusų linija dykuma Damaskas-Bagdadas, apie 1929-1933]. Kartą lengva mašina su vilkstine išvažiavo du vyrai [Paskui autobusą, kuris važiuodavo kartą per savaitę, saugumo sumetimais iš paskos sekdavo ir kitomis transporto priemonės keliaujantys žmonės]. Kilus smėlio audrai, jiedu atsilikę nuo vilkstinės ir paklydę. Jie ieškojo kelio keletą dienų, bet negalėjo jo surasti. Maisto ir gėrimų atsargos neturėję. O be tų daiktų dykumoje ilgai neišbūsi. Jiedu kentė gal kokią savaitę. Paskui vienas jų nusilpęs. Kitas, matydamas, kad jo draugas mirštąs, išsiėmęs peilį, prapjovęs jam rankos kraujagyslę ir atsigaivinęs, prisigėręs kraujo. Draugas, žinoma, miręs. Bet po keletą dienų tas pats atsitikę ir su pačiu "kraugeriu". Lėktuvas po keletą dienų juos atradęs jau abu nebegyvus ir pamatęs baisią tikrovę. Lakūnai, apžiūrėję kelią, kurį padarė žuvusiųjų mašina, nustatė, kad jie visą laiką važinėjęsi ratu, - t…

Bažnyčių lankymas

Viskas blizga. Viskas kvepia, traukia nosį ir akis. Pirštai prašosi paliesti. Visko tiek daug. Nueinu tik su vienu mažyčiu reikalu, o grįžtu su milijonais masyvių troškimų.



"Koks tas gražus... O tie bateliai tiktų prie mano asmenybės... Šituo galėčiau pradžiuginti savo mylimąjį..."- visų pirma mintyse krykštauju kaip mažas vaikas įžengusi į prekybos centrą.

Laiko leidimas vaikštinėjant

Kažkada stebėjausi klasiokės - ekonomikos studentės - išsakyta nuomone, kad vaikštinėdamas dykai po prekybos centrą, nejučiomis visko užsigeidi ir netyčiomis išleidi daugiau pinigų. Moterų pasivaikščiojimus po prekybos centrus vyrai mėgsta sarkastiškai vadinti "Bažnyčių lankymu". Gal ne be reikalo, nes didžioji dalis prekių juose vis dėl to yra orientuotos į moteris. Gal ne be reikalo, nes sekmadieniais retas kuris traukia tikron bažnyčion.

Prisimenu tuos laikus, kai iš provincijos atvažiavę mokiniai apžiūrėti miesto įžymybių, prekybos centrą, pastatytą viduryje didmiesčio, įtraukdavo…

Mokyklos muzikos garsai

Iš kaimo autobusas mokinius atveždavo valanda anksčiau. Štai iš kur tas įpareigojantis punktualumas, kurį miestietiško gyvenimo rimtas studijų metais lengvai išmušė iš mano bruožų sąrašo.

Tą valandą skubėdavome pirmiausia papusryčiauti saldainiais ir bandelėmis, tad iš autobuso tiesiai grupele puldavom į artimiausią kioską. O tada okupuodavom populiariausias ir plačiausias mokyklos pirmo aušto palanges. Mano mėgstamiausia buvo prie laiptinės, šalia didelio lango nukreipto į mažųjų mokyklą.

Iš aktų salės antrame aukšte girdėdavosi populiariausios to meto melodijos, klausydavausi klasiokės savaitgalio nuotykių ir svajodavau, kada pagaliau suaugsiu.

Kalėjimas. Pagal Upton Sinclair "Džiunglės"

Upton Sinclais

"Būna kalėjimų, kuriuose žmogus sėdi už grotų, o visa kita yra išorėje; bet būna ir tokių kalėjimų, kai viskas atitverta grotomis, o žmogus stovi už jų, lauke."

Štai puiki citata iš 1905 metų autoriaus romano "Džiunglės", (kurį 2012 naujai išleido leidykla "Aukso žuvys").

Ar tai nepanašu į tiesą, kad vienaip ar antraip dėl begalinių ir nesibaigiančių troškimų kažką vis naujo įgyti mes dažnai pakliūname į savotišką kalėjimą, nes liekam atitverti nuo įvairiausių materialių išteklių, kurių taip gausu planetoje.

Darbo yra, tačiau mes jo negaunam, pinigų yra, bet mes jų neturim, šiluma ir saulė yra, bet ne Lietuvoje.

Knygą skaitydama mąstau, ar žmogaus gyvenimas iš esmės pasikeitė per paskutinį šimtmetį. Taip: yra darbuotojų teisės, yra nustatytas minimalus atlyginimas, bei kitokie privalumai kaip socialinis draudimas ir kt. Nekvalifikuota darbo jėga dabar yra saugesnė, tačiau kaip prieš šimtmetį darbuotojas drebėjo dėl savo darbo vietos taip i…