Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.

Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.

Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję investuoti savo asmeninius pinigus, nors darbo perspektyvų nesimatė visai, o akademinių variantas man netiko, bet būtų tikęs doktorantūros komiteto pirmininkui. Visas doktorantūros darbas buvo pastatytas "ant idėjos", o ne praktiškai pagrįstas. Analizavau, kas dėl šito kaltas, nes doktorantūros žaidime žaidžia: universitetas, doktorantūros komitetas su pirmininku priešakyje, darbo vadovas ir studentas.

Kai manęs psichologė paklausė, ties kuria vieta jums reikėtų sugrįžti, kad galėtumėte pabaigti studijas, pasakiau: "Man net nereikėjo stoti. Nuo pirmos dienos buvo aišku, kad toks darbas pernelyg rizikingas." 

O tai kas kaltas? 
Reikėtų žinoti dar ir tai, kad universitetas su kiekvienu naujai priimtu doktorantūros studentu gauna nemenką studento krepšelį "už šiukšles ir elektrą apsimokėti" (prodekanės žodžiais tariant). Doktorantūros komitetas skelbia konkursus darbų vadovams, tada skelbia konkursą doktorantams. Trumpai tariant, uostamiesčio universitetui reikia doktorantų kaip oro. Ne kartą girdėjau, kaip komiteto pirmininkas "verbuoja" magistrantus. Pačiai teko matyti doktorantą-pensininką! 

Doktorantės darbotvarkė:
Išsilaikyti 4 egzaminus, parašyti keletą publikacijų į tarptautinius žurnalus su geru citavimo indeksu, atidirbti 120 pedagoginės praktikos valandų, dalyvauti mokslinėse konferencijose, parašyti disertaciją. 

Ką dariau aš? 
Laikiau egzus, organizavausi tyrimus, ieškojau finansavimo, pildžiau begalės dokumentų (net viešo pirkimo popierius kažkokius, kuriuos realiai turėjo pildyti administratorės) ataskaitos doktorantūros komitetui kas pusę metų, nuolatiniai atsiskaitymai darbo vadovui, mėginių ėmimai, tyrimai laboratorijoje, konsultacijos, literatūros analizė, tyrimų planavimai ir t.t 

Kada aš nusprendžiau mesti studijas?
Kai darbo vadovė pasiūlė man emociškai paveikti mokslinį konsultantą airį ir jo akivaizdoje apsiverkti, mat šis mano tyrimams skyrė nepakankamai dėmesio, o laikas, ypač, pinigai, pas jį viešint, baigėsi. Ar moterys 21 a. dar turi verkti?

Ar aš apsiverkiau?
Ne.

Ką man pasakė airis mokslinis konsultantas?
Tavo universitetas ir darbo vadovė įsivaizduoja, kad aš už juos dirbsiu for free. 

Ką jis dar sakė?
Tavo vadovė per 6 mėnesius su manimi nė karto nesusisiekė ir apie tavo darbą nė nesiteiravo. Vakar mudu kalbėjomės per skype ir, atvirai tariant, ji nesigaudo realybėje. 

Kaip tai?
Ekologijos ir aplinkotyros disertacijai vadovavo LOR gydytoja.

Kaip tai?!!!!!!!!
Doktorantūros komiteto konkursą ji laimėjo. Komiteto keliamus reikalavimus praėjo.

Ką doktorantūros pirmininkas?
Mano galutinėje ataskaitoje taisė gramatines klaidas.

Kaip tu jauteisi, kai pagaliau galėjai, parašyti prašymą nutraukti doktorantūros studijas?
Tai buvo viena laimingiausių gyvenimo dienų. Net dokumento kopijos paprašiau.

Ar norėjai kerštauti?
Žadėjau rašyti romaną...

Paskutinis sutiktas žmogus universitete...
...po trijų savaičių mirė. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu