2018 m. balandžio 28 d., šeštadienis

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė:
-          Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą.
Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis.
-          Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.

Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.

Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti ramus ir atsipalaidavęs, kai, rodos, niekas čia tam nedavė leidimo. Mus skyrė kėdės (ji autorė, aš klausytoja), amžius (gal kokia dešimt metų) ir statusas (ji gyvena Briuselyje, visą laiką gali skirti rašymui, ji pripažinta rašytoja). Kur aš esu - ten yra ir kalėjimai, ir prievolės, ir dar lažas, galvojau. Tebegalvoju vis.

II.
Sėdėjo poetė priešais mane ir po lėto valgė savo sriubą. Sakė, šiandien čia jos pirmasis maistas, kad daug ko paprasčiausiai nespėja. Laisvės alėjoje mes radome puikią vietelę pavakarieniauti. Tik iš meniu, kaip visada, aš išsirenku saugiai atrodantį varškės pyragą. Eksperimentuoti neturiu ūpo. Dieve, vien jau važiuoti šiandien mašina iš Šilalės į Kauną ir taip gana didelis eksperimentas. Man tik du kartus pypino, bandau juokauti, bet Agnė, mudviejų skaitymų organizatorė, sėdinti greta, matau, nepagauna kampo.

Protarpiais gaudau poetės akinių langeliuose ramiai, kaip žuvis akvariume plaukiojančias, jos akis. Jos tokios gilios, kad net baugina kartais. Kas ten dar galėtų slėptis? Atrodo, kad nesu sutikus, bent iš taip arti, tokio nurimusio žmogaus. Labai norėčiau daugiau pabendrauti ir artimiau susipažinti, bet mudvi išsiskiriame. Jai į Vilnių, man į Šilalę dar reikia grįžti šį vakarą. Jai - pas tris vaikus, man - pas vieną. Skaitysiu jos eilėraščius vėlei ir taip pažindinsiuos su susikurtu poetės vaizdiniu.

Iki šiol patraukliausi susikurti žmonių vaizdiniai. Mano mintyse mes daug laiko praleidžiame kartu, realybėje taip neitų. Ten jie nevalgo, neina šlapintis, nesikeikia, negeria, nevažinėja mašinomis. Mano galvoje jie stovi migloje ir jau iš tolo man šypsosi. Tebegalvoju vis, kad tokie žmonės pateisina lūkesčius.

III.
-          Žinai, kokį pirmąjį atsakymą gavo Styvenas Kingas, kai pagaliau išsiuntė romaną?
-          Kokį?
-          Jo knygas leidyklos atmesdavo.
-          Ką jam atsakė?
-          Pirmasis atsakymas buvo: „Tekstą reikia susegti sąvaržėle.“
Apsisukęs jis nulekia į Danės pusę. Pagalvok apie tai, dar šūkteli, nors tamsoje jo jau nebeįžiūriu. Stoviu apstulbusi. Išėjimas efektingas. Čia kaip suprasti? Jis toks išmintingas? Nerealus? Nuostabus? Nepakartojamas ar tiesiog mane, moterį, žemina, žiūri iš aukšto ir pervertina savo gabumus? Čia kaip suprasti?

Ta skrybėlė ir šalikas, palto skvernai, besitrinantys tarp šlaunų, tikrai daro bohemiško menininko įspūdį. Bet, kaip čia suprast? Ar jis pats savęs iš šono nemato? Kodėl jam atrodo, kad kažkas davė šiam per visą galvą aukštesniam vyrui teisę mane, svetimą jam žmogų, mokyti, kaip galvoti, ko siekti, kaip rašyti, kaip leisti savo knygas ir kaip jų neleisti. Taigi, esu suaugus ir puikiai suprantu, ko aš siekiu. Mano troškimai - žmogiški, normalūs. Kartais suplazdena intuicija, kad skrendu į ugnį, kad užmojai (ap)degins... bet skaudės tik man, o ne jam.

Kankinuosi su menininko vaizdiniu mintyse kokią savaitę. Ten jis nestovi migloje ir man nesišypso. Atminty jis nubėga tolyn į tamsą, vos taręs savo žodžius: „Pagalvok apie tai!“. Iš tikro iš jo net gavau elektroninį laišką. Menininkas įsismarkavo. Sako, kad reikia skirti paprastumą nuo prastumo, kaip formalumą nuo familiarumo. Palinki nebūti prasta ir familiaria su juo. Čia kaip suprasti? Mokino, kaip gyventi toje centrinėje Klaipėdos gatvėje, mokino mano atmintyje ir dabar net raštu mane menininkas vis tebemokina.

Jis serga šizofrenija, man pasakoja literatūrologas. A... nu, tai tada suprantu. Tebegalvoju vis, kad suprantu. 

IV.
Literatūrologas pakviečia susitikti, kol viešiu Vilniuje. Negaliu atsistebėti ir net susitikusi atvirai to paklausiu, kodėl jis šito panoro. Atsakymas logiškas. Visi, kuriems virš keturiasdešimt metų man aiškins, kad žmonės su žmonėmis nesusitinka, kad tinkasi vyrai ir moterys. Nejaugi? Nenoriu tuo tikėti, bet man dar ne keturiasdešimt. Tik trisdešimt bus.

Labiausiai bijau, kad jis greit pamatys mano seklumas, kad greit „ištirs“ ir išsiaiškins mano veikimo principą. Labiausiai bijau būti, kaip visi, dar labiau kaip visos. Būti kaip visi yra nuodėmė. Rodos, žmogus (o gal tik aš) neturi teisės nieko naujo neįnešti į pasaulį. Astrologė yra aiškinusi, kad preitam gyvenime buvau mokslininkė – išradėja, kad kažkas revoliucionieriško plačiąja prasme slepiasi mano esybėje, kad kitiems žmonėms įjungiu pokyčius. Man patinka tikėti jos pasakomis. Visad buvau linkus į grožinę literatūrą, todėl, kai sulaukiu pasiūlymo rašyti publicistinius straipsnius, savimi abejoju. Galiu rašyti tik apie tai, kas mane žiauriai vežtų. Kartais pasinešu ant tokių dalykų. Keistų idėjų visokiausių.

Iš tikro, vien rašančio žmogaus figūra kelia nuobodulį. Juk reikia šiais paviršiais (išoriniais ir vidiniais) pirmiau pajusti, o tada rašyti. Reiktų pajusti gyvenimą, kad apie jį galėtum nesumeluotai rašyti. Reikia patirti, o tada rašyti. Bet aš jau kaip tie visi seni rašytojai, manantys, kad jų tiesa yra tiesa visiems. Tokie kelia man juoką.

SAKO, per daug nekokybiško turinio kultūros leidiniuose, bet pats rašo kultūriniam leidiniui. RAŠO knygas apie rašytojus, bet jau jaučiamas puslapiuose senizmas, pervystytas protingumas, kaip tie keturiasdešimtmečiai, pasigimdę vėlyvą vaiką. Toks vaikas praranda galimybę patirti, nes tėvai skubinasi savo brandą sukišti į jo maža galvelę. SAKO, kad be pigu aprašinėti įvykusias istorijas. Sugalvok svetimą ir tada parašyk – štai, kur masterpiece!

Neskaitau. Kada nors gal skaitysiu. Ir iš viso, bliamba, kaip nėra laiko knygas skaityti. Kažką reik mesti? Darbą, šeimą? Chi chi chi.

V.
Pietaujam Vilniaus gatvėje. Man darosi šiek tiek liūdna, nes su ja apie rašytojo gyvenimo kuriozus nepakalbėsiu. Ji ką tik žiūrėjo tiesioginę transliaciją iš seimo. Apie tai rašys straipsnį, todėl dabar apie darbą jos žodžiai ir jos mintys.

Pamenu preitais kartais, kai susitikdavome, ji tokia užtikrinta, tiesi buvo. Kartą stovėjo greta manęs, kai aš pasakojau sau nutikusią keistą istoriją. Kaip vieno renginio metu man susirodė, kad mane paskelbia konkurso nugalėtoja. Stebėjausi, kad mano vaizduotė sugebėjo mane šitaip apgauti. Juk buvau blaiva.

VI.
Sėdžiu priešais jį ir mano kapučino kava kažkaip per greitai baigiasi. Darosi neramu.
-          Žinai, visi jie ten geria.
Jis ima pasakoti apie pašėlusį literatų gyvenimą sostinėje. Galiu tik įsivaizduoti, nes nesu to dalis. Vardina garsias vyrų poetų pavardes ir moterų poečių pavardes, mįslingais vakarais nusėdusius į vienas kito glėbį. Sumaištis kyla mano galvoje. Darosi truputį liūdna. Sakau:
-          Kam gerti? Juk mes (t.y. rašytojai, poetai) ir taip esame emociškai neblaivūs.
Prapliumpam juoku.   

VII.
Kai salotos baigiasi, ji pasakoja, kad šis gyvenimo periodas jai sunkus, kad dabar kabinasi dantimis ir nagais. Matau, kad šitai tiesa. Atrodo, kad būtų išgėrusi penkis puodelius kavos, kad jos kraujo spaudimas pakilęs iki begalybės. Ji mostaguoja rankomis, varto dideles savo akis, o antakiai iš to susiraukimo į vieną Fridos brūkšnelį sulipę. Tokia tatai mano rašytoja bičiulė, kurią šiandien pasikviečiau susitikti. Atnešiau gėlių. Tai buvo vaškuolė. Keistas augalas su spygliukais ir mažais rausvais storais žiedeliais.

Matau, kad gėlės nelabai daro jai įspūdį. Tada prakalba(m) apie darbą.

VIII.
Važiuoju namo. Jau tamsu. Kaunas naktį mažiau triukšmingesnis nei dieną. Kai įsuku į autostradą, mašinoje jaučiuosi saugiai. Dabar visąlaik tiesiai, pagalvoju ir palengvėja. Tiesiai, tiesiai, tiesiai, tiesiai. Taip daugiau nei 150 km. Bus beveik dvi valandos kelionės.

Matau tolumoje mano kelio pusėje kažkas žybsi. Iš toli regėti visai faina tą diskoteką, bet kai prisiveju, žybsėjimas trukdo. Furos šonuose įtaisytos dvi didžiulės geltonos lempos. Iš po jos ratų kyla dulksna, sėda ant mano mašinos priekinio stiklo. Dulksna ir žybčiojimas tiesiogine prasmei išmuša mane iš vėžių.

Nieko nebus, neaplenksiu tos furos, dingteli galvon. Nieko nebus, Renata, tau reiks taip ir važiuoti iš paskos, nes lenkti pavojinga.

IX.
-          Mama, kaip čia tą petį pjaustyti? A plonai? A storai?
Mano mama griebia peilį iš vyro rankų ir rodo kokiais gabaliukais reikia susipjaustyti mėsą, kad elektrinė malimo mašina „paimtų“. Dviems pjaustyti čia vietos nėra, aš matau. Jis imasi iniciatyvos. Tegu, aš nesiveržiu.

Gailėk kiaulės, juk tai šiuolaikiška, - šnabžda galvoje plonas prisitaikėliškas balselis. Žiūriu į tą kiaulės petį, peilį, kurį mano dėdė šįryt, beskersdamas myriop pasmerktą gyvulį, sulaužė. Ans pasakė, kad šitoji buvus europietiška.

Kodėl? Todėl, kad dantys jai net neišsivystė nuo kombikormos. Nuo gero gyvenimo, kiaulei dantys net neišdygo.
-          Turėdavau tą kiaulę tris kartus dienoj šerti, - pasakojo mama. – Vos tik įeinu į tvartą, ka pradėdavo ana žvygti. Neišeidavo pro šalį ramiai praeiti. Imdavau i pašerdavau. Taip šešių mėnesių paršelis jau 90 kg. svėrė.

Kai pirmąkart pamačiau tą paršelį, pagalvojau, kad mama jį pamils ir nutiks gal koks stebuklas, kurios kartais matau internete. Vyliausi, kad mama sumanys nebepjauti kiaulės. Paršelis ne tik tris kartus dienoj būdavo šeriamas europietišku maistu, jį ir pakasyti dar reikėdavo... bet gražūs, kol maži. Visi tokie gražūs.

Kiek tų kiaulių sudorota šioje verandoje, galvoju, kol vyras pjausto mėsą, o aš neturėdama ką veikti stoviu šalia. Visą vaikystę mama čia, vėsioje verandoje, tvarkydavo kiaules. Įsistebeiliju į kaulinėjamą kiaulės petį ant stalo. Mano tėvas liepdavo perjungti televizorių, kai ekrane rodydavo operuojamą žmogų. Jį supykindavo. Manęs kol kas nepykina, bet jei labiau įjungčiau vaizduotę, jei įsitapatinčiau į kiaulės petį, galėčiau pravirkti ir tą dieną nevalgyti nieko iš mėsos.


Malti mėsos man irgi netenka. Belieka tik faršą į plastikinius maišelius sudėti. O faršas – tai ne kiaulės petys. Čia niekas nesimato, nei kauleliai, nei gyslelės, nei odos raukšlelės. Farše dingsta visa kiaulės istorija. 

aut. Renata Karvelis, 2018 balandis


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą