Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Stirnos akys


Kai pasuko laikrodį atgalios - anksčiau ėmė tempti. Tamsa direkcijos koridoriuose jau 16 val., ir, rodos, ne dirbt, o miegot reikėtų. Plius dar Vėlinių metas. Toks ilgesys kažko nutolusio paima, žiūrint į vėjo plėšomą klevą už kabineto lango.
Vieną vakarą grįžtu namo jau tamsoje. Mano įprastinis kelias eina per 10-11 amžiaus Šarkų kapinyną Šilalės raj. Kai tiesė kelią Šilalė – Kvėdarna, kelininkai „užėjo“ ant kapų. Tada archeologai ištyrinėjo, o kelininkai perkasė visą kalvą ir nutiesė tiesiausią kelią... Kalvos šlaitai vėliau apaugo medžiais. Kapinynas yra aukščiausioje vietoje apylinkėse, šalia dabar jau stovi tele2omnitelio, bitės bokštai. Bet senovėj. Toj senovėj laidodavosi aukščiau dausų, kad arčiau dievo pabūtų.
Už medžių manęs laukia stirna. Regos lauke - žvėries akis. Tokia didelė galva ir dar didesnė joje akis. Stirna įpuola į važiuojamąją kelio dalį, bet tuo pat išsigandusi ima iš jos trauktis. Stabdau ir aš, pro akis prabėga kraupus scenarijus, kaip stirna įlekia į saloną. Jau matau nuo įskilimų pabalnantį priekinį mašinos langą. Taip nenutinka, nes stirną kliudau tik mašinos šonu. Toks minkštas ir švelnus susidūrimas, kad, rodos, nieko baisaus nenutiko.
Dėkoju tau, Viešpatie! Dėkoju tau, stirna! Tu, o ne aš.
Virpu iš išgąsčio.
Išmatomis išmaliavotas mašinos sparnas, posūkio lemputė kabo ant siūlo. Fuck! Šūdas! Kodėl man? Kiek dabar kainuos? Ką Valdas man pasakys? Vėl jam teks pinigus už mano nesąmones mokėti? Pinigai! Pinigai... ir kažkur čia turėtų būti meilė.
Ant kelio žvėries nematyti. Stirną surandam grabėj užmuštą tik su vienu ragu, tą spėjau pamatyti. Aš užmušiau stirną. Jos egzistenciją nutraukiau... aš. Stirna guli grabėj negyva. Jos kūno biologija nebeveikia. Stirnos kūnas dabar tampa kažkieno maistu. Grįžtu į mašiną su savimi pasiėmusi jos akis – stirnos akis, pilnas nesibaigiančios baimės.
Kodėl žoliaėdžių akys tokios didelės?
Kad jos daugiau matytų.
Kodėl žoliaėdžių akys skirtingose galvos pusėse?
Kad jos daugiau matytų.
Kodėl joms reikia tiek daug matyti?
Kad jų nesuėstų!

Namie, atseit, ignoruoju tą faktą, kad šiandien pakliuvau į autoįvykį. Norėčiau įkritusi į patalus depresuoti, gerti karštą arbatą ir laukti paguodos iš savo vyrų. Kostas apsikabina mane, giria. Sako, kad esu pati geriausia mamytė šioje šalyje, kad geriausiai kepu sriubas, kad mano maistas – pats skaniausias.

Man bloga, nes neatgiedojau žvėries mirties. Žinau ką mano tėvas pasakytų į tai. Jis sakytų, kodėl man nepaskambinai, būčiau pasiėmęs į koncervas. Stirniena yra skani. Eik tu šikt, a tu galvoji, aš galvoju: O! Stirną nudaužiau, reik tečiui paskambinti ir pasakyti, kad pasiimtų iš grabės prie Šarkų! Aš tenoriu dabar pasakyti, kad nesu toks geras žmogus, kaip save laikau.


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Minija suteka į Kuršių marias, marios - į jūrą, jūra - į kitas jūras ir vandenynus. Magiškasis RENATOS Mingės sapnas (Literatų stovykla)

1.Remkis penkiais šaltiniais, kad galėtum sakinį pasakyti. 2.Nėra „aš manau“, yra tik „aš žinau“. 3.Nėra „aš jaučiu“?
Keturi komisijos nariai, doktorantūros komiteto pirmininkas ir darbo vadovas. Grupiokė vienintelė stovi prie pulto, kai pirmininkas kalba apie disertacijos praktinį pritaikomumą. Kad ne dvi, o netgi tris publikacijas per doktorantūros metus spėjo ji parašyti. Kutena grupiokę tie pasiekimai, kartkartėmis šypsosi, patikėjusi.  Ji po to nieko daugiau be mokslų daktaro diplomo nebegaus, nors labai tikėjo. Mudvi siejo milžiniški lūkesčiais. Mano - iš idealizacijos, jos – iš praktinių sumetimų.
Sėdžiu perregima universiteto auditorijoje, kur doktorantūros grupiokė tuoj pavirs mokslų daktare. Kaip nemiela man būti, matyti tuos veidus, kalbas jųjų girdėti. Rodos, dviejų metų tarpo nė nebuvo ir aš ta pati sunkiai situacijoje besigaudanti, beviltiškai atsilikusi doktorantė.
mes žaidžiam tik žaidžiam protingais garbingais paslaptingais lieknais jaunais turtingais laimingais mes žaid…