Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Stirnos akys


Kai pasuko laikrodį atgalios - anksčiau ėmė tempti. Tamsa direkcijos koridoriuose jau 16 val., ir, rodos, ne dirbt, o miegot reikėtų. Plius dar Vėlinių metas. Toks ilgesys kažko nutolusio paima, žiūrint į vėjo plėšomą klevą už kabineto lango.
Vieną vakarą grįžtu namo jau tamsoje. Mano įprastinis kelias eina per 10-11 amžiaus Šarkų kapinyną Šilalės raj. Kai tiesė kelią Šilalė – Kvėdarna, kelininkai „užėjo“ ant kapų. Tada archeologai ištyrinėjo, o kelininkai perkasė visą kalvą ir nutiesė tiesiausią kelią... Kalvos šlaitai vėliau apaugo medžiais. Kapinynas yra aukščiausioje vietoje apylinkėse, šalia dabar jau stovi tele2omnitelio, bitės bokštai. Bet senovėj. Toj senovėj laidodavosi aukščiau dausų, kad arčiau dievo pabūtų.
Už medžių manęs laukia stirna. Regos lauke - žvėries akis. Tokia didelė galva ir dar didesnė joje akis. Stirna įpuola į važiuojamąją kelio dalį, bet tuo pat išsigandusi ima iš jos trauktis. Stabdau ir aš, pro akis prabėga kraupus scenarijus, kaip stirna įlekia į saloną. Jau matau nuo įskilimų pabalnantį priekinį mašinos langą. Taip nenutinka, nes stirną kliudau tik mašinos šonu. Toks minkštas ir švelnus susidūrimas, kad, rodos, nieko baisaus nenutiko.
Dėkoju tau, Viešpatie! Dėkoju tau, stirna! Tu, o ne aš.
Virpu iš išgąsčio.
Išmatomis išmaliavotas mašinos sparnas, posūkio lemputė kabo ant siūlo. Fuck! Šūdas! Kodėl man? Kiek dabar kainuos? Ką Valdas man pasakys? Vėl jam teks pinigus už mano nesąmones mokėti? Pinigai! Pinigai... ir kažkur čia turėtų būti meilė.
Ant kelio žvėries nematyti. Stirną surandam grabėj užmuštą tik su vienu ragu, tą spėjau pamatyti. Aš užmušiau stirną. Jos egzistenciją nutraukiau... aš. Stirna guli grabėj negyva. Jos kūno biologija nebeveikia. Stirnos kūnas dabar tampa kažkieno maistu. Grįžtu į mašiną su savimi pasiėmusi jos akis – stirnos akis, pilnas nesibaigiančios baimės.
Kodėl žoliaėdžių akys tokios didelės?
Kad jos daugiau matytų.
Kodėl žoliaėdžių akys skirtingose galvos pusėse?
Kad jos daugiau matytų.
Kodėl joms reikia tiek daug matyti?
Kad jų nesuėstų!

Namie, atseit, ignoruoju tą faktą, kad šiandien pakliuvau į autoįvykį. Norėčiau įkritusi į patalus depresuoti, gerti karštą arbatą ir laukti paguodos iš savo vyrų. Kostas apsikabina mane, giria. Sako, kad esu pati geriausia mamytė šioje šalyje, kad geriausiai kepu sriubas, kad mano maistas – pats skaniausias.

Man bloga, nes neatgiedojau žvėries mirties. Žinau ką mano tėvas pasakytų į tai. Jis sakytų, kodėl man nepaskambinai, būčiau pasiėmęs į koncervas. Stirniena yra skani. Eik tu šikt, a tu galvoji, aš galvoju: O! Stirną nudaužiau, reik tečiui paskambinti ir pasakyti, kad pasiimtų iš grabės prie Šarkų! Aš tenoriu dabar pasakyti, kad nesu toks geras žmogus, kaip save laikau.


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

BLOGo rašymas: trumpas prisistatymas

Popieriuje nugulusios mintys (autorės nuotrauka)

Pirmiausia, reikia pasidžiaugti, kad nepatekau į tą didumą BLOGo rašytojų, kuriems nepakanka parako tęsti darbo daugiau nei tris mėnesius, nes štai jau yra daugiau nei pusę metų, kaip reguliariai rašau ir pildau elektroninį dienoraštį, kurio mistifikuotas pavadinimas gali kažkiek klaidinti: SAPNALAIKIS. 
http://sapnalaikis.blogspot.com
Kodėl SAPNALAIKIS?

Sapnalaikio (ang. dreamtime) terminu yra grįstas Australijos aborigenų pasaulio kūrimosi/atsiradimo suvokimas. Jie tiki, kad kūrimo procesas nėra baigtinis, kad jis vyksta nuolatos (daugiau čia; http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/08/sapnalaikis-mitinis-laikas-kai-zmoniu.html ) Prijaučiu įvairiems pasaulio tvarkos aiškinimams ir interpretavimams, o senesnių civilizacijos atstovų pasaulėžiūra garantuoja autentiškumą, todėl esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus negali savęs bausti statydamas į kažkieno sukaltus rėmus. Jo pareiga - domėtis viskuo, taip susidarant aiškesnį vaizdą apie sav…

R. Karvelis poetinis performansas ROŽINI_S

Rugpjūčio 9 d. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pirmą kartą Tauragės pilyje (Dariaus ir Girėno g. 5) subūrė miestiečius didelei meno ir medijų šventei. Wide Wings,MO muziejus, T. Vosylius, J. Tulaitė, Bon Bon, V. Plungė, Meno Avilys, R. Požerskis, Apeirono teatras, Solo Ansamblis ir t.t. Šalia ryškių dalyvių mano, t.y. Renatos Karvelis, debiutinis meninis bandymas „Rožini_s“. „Rožini_s“ – dviprasmiška. Pirma, spalva, kuri asocijuojasi su mergaitiškomis naiviomis svajonėmis, lengvumu. Antra, sunkus maldos įrankis. Šis poetinis performansas specialiai sukurtas audiovizualinių menų festivaliui KVADRATU. Idėja kilo pamačius festivalio erdvėse parfuratoriumi išdaužytą giloką duobę. Surezonavo mintis apie moterų svajones, kurios nugrūdamos ateičiai arba kažkur į tokią vietą, kad nemaišytų praeiti dabarčiai. Jas mokina „būk žemiau už žolę“. O jei žemiau grindų lygio? Tekstinį poetinio performanso turinį sudarė trys kūriniai. Autentiškas 1983 balandžio 7 d. laiškas, išpažintinis eilėraštis…

savo laisve pasidalinau su tavim kaip ir

pasaukiau tau visus savo PIN kodus jei norėtum žinoti daugiau vikipedijoj įsivesk nelaisvė už 500 eurų plius PVM po parašais ant kairiojo popieriaus lapo sutartis laikina, nors galėčiau šį tą pakeist lytį, ilgį, standumą. baltos žuvys plauko kimčio rėmuose, kur kadais pats popiežius pirko ir vežės į romą. netikėjau, nors tu ką užsilipęs ant tvoros šaukės kaip kunigaikštis man amerika dar žiauriai toli, nebent titaniku [į kalbančiųjų įrankių kvartalą plauti baltųjų fasadų]
aut. r. karvelis