 |
| Soboras ir autorė |
Vasara kvėpuoja į nugarą, taip pirmąkart. Nepamenu tokio karščio ir nepažinti iki tol mano kūno kvapai dabar skleidžiasi. Lyg varteliai į neištirtas miesto teritorijas veriasi naujas žinojimas apie moters kūną. Aš Kaune. Kaunas man irgi naujas.
Valdas Papievis sako, kad atvykęs į naują miestą, pirmiausia mintyse "pasimatuoja" jį, ar galėtų čia gyventi. Įtikinėjau save, kai pirmadienį ankstyvą rytą lagaminu dardėjau Kauno senamiesčio grindiniu, kad šito miesto aš tikrai nesimatuosiu. Ketinau tik džiaugtis, nestrateguoti ir nemąstyti bent trumpai.
Graži ta Laisvės alėja. Tiek erdvės piestiesiems, poilsiautojams, miestiečiams. Medžiai, pastatų architektūra, Soboras, užapvalinti balkonėliai, kad netyčiom tik "neužsigautum". Įsivaizduoju Kauno ponias, čia vaikštinėjusias. Tos moterys žinojo, kas yra klasė. Buvo tokių, net virtuvių neturėjusių... bet, savaime aišku, tai tik gražios išimtys.
Merginos lipa į slemo sceną. Jos už mane jaunesnės, gimusios ne Sovietų laikais ir gal net trečiam tūkstantmetyje. Baugina tokios moterys, aš nežinau, kuo save laikyti teta ar vyresniąją seserimi greta jų. Mano slemo tekstuose jau yra patirties, o jųjų daug iliuzijų arba naivios romantikos. Mano tekstas nepraeina per pirmą turą Kauno sleme, bet dėl to nesikremtu. Juokinti auditorijos, kol kas neturiu poreikio - laimi komikai. Nusprendžiu, kad aš esu labiau už turinį nei už formą.
Šiame mieste labai daug formų. Tik vėlyvojo baroko, t.y. rokoko kol kas niekur nemačiau. Dailės lektorius sako, kad pasibaigus baroko amžiui, visi pribumbasai buvo be gailesčio plėšiami lauk. Dėl mados. Taip daug architektūros elementų buvo sunaikinta. Matau, kad dailėtyrininkui barokas visai ne prie širdies. Sako, žmogaus atradimai baigės dar renesanso laikais, o visa kita - tame tarpe ir barokas - tėra menininkų išsidirbinėjimas. Jis sako, kad krikščioniška bažnyčia" davė užsakymą" kurti kuo įspūdingesnio fasado ir interjero šventyklas. Kam? Tam, kad suvarytų visus kaimiečius į bažnyčią sekmadieniais. Iš laukų atėjus bažnyčia priminė nerealią fantaziją. Pastato atmosfera, giesmės, skambėjusios jame, lenkė sielą priimti kitatikystę. Viskas šitaip primityvu, kai tik pasigilini.
Už užuolaidos tarsi už širmos gatvės šviestuvo šviesos lauke skraido naktiniai vabzdžiai. Mano šios nakties kambariokas į šešiavietį kambarį įsirovė po triusikais, plius jis dar knarkia. Kambaryje su šešiomis lovomis miega du vyrai ir dvi moterys, vienas kitų iki šiol nepažįstantys. Mes vienas kito net vardų neklausėm. Pasakėm "Hello". Standartiškai mandagu. Šiais laikais žmonės nesipažindina. Nežinau, gal nebėr laiko? Nežinau. Aš tiesiog plaukiu pasroviui, nemąstau ir nestrateguoju. Nors duše kilo tokia mintis, kad gyventi hostelyje šiaip jau yra iššūkis. Bandžiau įsivaizduoti, kiek mano pažįstamų apsigyventų hostelyje su dviem vyrais. Bet vyrai irgi žmonės! Be to čia - Europa! Be to Kaunas 2022 metais bus Europos kultūros sostinė! (Laisvės alėja iškuista lyg po karo. Tvarkosi, ruošiasi, puošiasi 2022-tiems. Turėtų spėti.)
Kuomet, einant Laisvės alėja, nauji batai nutrina visa kulnį, o aš nelabai sureikšminu, susišviečia, kad pasiekiau žiauriai aukštą dvasinio brandumo lygį. Man skauda, o aš susitaikau, nedramatizuoju. Iš Iki parduotuvės nusiperku pliaženkes, o jei kas eisiu basom - bliamba, juk vasara. Trisdešimta vasara ir nauji moters kūno kvapai skleidžiasi.
Komentarai
Rašyti komentarą