Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

BLOGo rašymas: trumpas prisistatymas

Popieriuje nugulusios mintys (autorės nuotrauka)



Pirmiausia, reikia pasidžiaugti, kad nepatekau į tą didumą BLOGo rašytojų, kuriems nepakanka parako tęsti darbo daugiau nei tris mėnesius, nes štai jau yra daugiau nei pusę metų, kaip reguliariai rašau ir pildau elektroninį dienoraštį, kurio mistifikuotas pavadinimas gali kažkiek klaidinti: SAPNALAIKIS. 


Kodėl SAPNALAIKIS?

Sapnalaikio (ang. dreamtime) terminu yra grįstas Australijos aborigenų pasaulio kūrimosi/atsiradimo suvokimas. Jie tiki, kad kūrimo procesas nėra baigtinis, kad jis vyksta nuolatos (daugiau čia; http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/08/sapnalaikis-mitinis-laikas-kai-zmoniu.html )
Prijaučiu įvairiems pasaulio tvarkos aiškinimams ir interpretavimams, o senesnių civilizacijos atstovų pasaulėžiūra garantuoja autentiškumą, todėl esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus negali savęs bausti statydamas į kažkieno sukaltus rėmus. Jo pareiga - domėtis viskuo, taip susidarant aiškesnį vaizdą apie save, savo vietą bei ryšį su aplinka, tarsi tai būtų dalis savęs pažinimo. 

Sapnalaikis tampa reguliaraus rašymo, trumpų straipsnelių kūrimo simboliu. 

Kodėl?

Mane visada traukė rašymas, net tada, kai negalėdavau fiziškai kažką pasakyti, tai bent parašydavau. Štai kodėl su savimi turiu visokiausių popiergalių, dienoraščių, atviručių bei begalės laiškų be adresato. Kartą mylimam žmogui parašiau "laišką", kurį straipsnio forma išspausdino vietinės reikšmės laikraštyje. Žinojau, kad jis jį skaito, todėl buvau tikra, kad mano mintys, kurias nedrįsau pasakyti jam garsiai, per laikraštį jį pasieks. Prisimindama tą įvykį dabar, suprantu, kad tai yra meilė, todėl nereikia dvejoti - gerumas turi visokiausių išraiškos formų.

Blogas yra mano eksperimentas, bei praktika. Čia savarankiškai mokausi rašyti.

Kada ir kaip?

Publicistika man netinka. Negaliu prisiversti rašyti mechaniškai. Matyt, esu menininkė, nes laukiu įkvėpimo, kuris dažnai aplanko pelėdų ūkavimo metu - t.y. vakarais ir naktį. Vakaras yra toks metas, kad dienos darbų jau neišspręsi, o rytojus dar toli, todėl belieka džiaugtis čia ir dabar, ir rašyti.

Trumpai egzistavusi muzikos grupė DEAD MENs BONES (daugiau čia:
http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/09/supazindinu-tai-dead-mans-bones.html) dainas įrašydavo parepetavę vos keletą kartų, todėl įkvėpta jų pavyzdžiu darbų neredaguoju. Iškart paleidžiu.

Kokias temas liečiu?

Visokias. Nuo šiuolaikinės robotikos aktualijų iki niekada neišsprendžiamų egzistencijos klausimų.

Kas aš esu?

Mano vardas RENATA (vardininko linksnyje kirtį pabrėžiant žodžio gale), iš lotynų kalbos vertus tai reiškia "atgimusi".Vardas taikliai apibūdina mano asmenybę. Atgimimo epocha laikomas kelis šimtmečius trukęs periodas tarp Viduramžių ir Naujųjų amžių - tai Renesansas, turiu įtarimų, kad mūsų tikslai tie patys: įnešti naujoves.
Blogo autorė - Renata

Mano mūza

Daugiausia žmonės, kurie supa mane. Jie rankose tarsi laiko po nedidelė šukę veidrodžio, kuri atspindi tai, kas verda manyje, todėl žvelgdamas į juos - pamatau ten save.

Kartą girdėjau žurnalistės ir rašytojos A. Urbonaitės interviu, kuriame ši atskleidė, kad dalis artimųjų užsirūstino jos kūriniuose įžvelgę savo gyvenimus. Svarsčiau, ar reikėtų dėl to įtūžti. Matyt, nepasitenkinimas kyla ne iš to, kad atpasakojamas aukso medalio įteikimas, o kad kūrėjo idėjai išreikšti pasirenkama subtilesnė žmogaus gyvenimo scena.

Mano atveju irgi panašiai, kitų žmonių prototipai - tai tik priemonė, kaip muzikantui gitara. Gal dėl to noriu įspėti visus į mano akiratį patekusius: "Ką gali žinoti, gal kitas tekstas bus parašytas galvojant apie tave."

Kas prajuokina?

Kai žmonės sako: "Per giliai mąstai."

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu