Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kažką daryti gerai

Kas galėtų būti pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas? Užauginti vaikus, pastatyti namą, pasodinti medį, uždirbti pakankamai pinigų visam tam malonumui? Manau, kad didžioji dalis žmonių tokiems neišsprendžiamiems klausimams neeikvoja brangaus laiko. Jie tiesiog dirba nepakeldami akių į dangų.

Žiūrėdama į buvusio klasioko nuotrauką, išspausdintą "Laimos" žurnale galutinai įsitikinau, kad visi žmonės yra apdovanoti talentu kažką daryti gerai. Sociumas formavo nuostatą, kad viltį teikiančios asmenybės yra tik tos į knygas akis nuleidusios personos, kurių dienynų eilutėse puikuojasi puikūs pažymiai, kad tik jiems dievai yra pažadėję dangaus žvaigždynus.

Audrius mokykloje pateisino savo vardą. Kai jis ateidavo į pamoką, su jauduliu visi tikėjomės kokių nors pokštų ar akibrokštų, kuriuos jam užtekdavo ryžto mesti mokytojai. Esu beveik tikra, kad jis sunkiai atsimintų tuos vienerius septintos klasės metus, kai teko kartu lankyti pamokas. Tąkart į mūsų klasę jį perkėlė manydami, kad griežtai klasės auklėtojai užteks jėgų ir kompetencijos sutramdyti jo prigimtinę per kraštus besiliejančią energiją ir padaryti iš jo "žmogų".


Kartą jis buvo pakviestas atsakinėti iš lietuvių kalbos ar skaitinių. Namų darbai buvo verti jei ne dešimt, tai tikrai, kad devintuko, tačiau mokytoja tąkart tvirtai argumentavo, kad neruošiant ištisai namų darbų gauti septynis yra labai gerai. Ramiai sėdėdami savo mediniuose suoluose likę mokiniai suprato, kad suaugę būna elgiasi neteisingai, nes Audriui po to neliko jokios motyvacijos ruošti namų darbus. Trumpai pabuvęs su mumis, jis dingo. Tik kartais girdėdavau retorinius klausimus: "O kur kažin dedasi Kukšta?"

Realiausia buvo tikėtis, kad jis taps kokiu Sopranu, nes tuo metu, bijau, kad ir dabar, nei mokytojai, nei tėvai neturi žinių kaip reikia tinkamai elgtis su aktyviais vaikais, tokie dažniausiai būna nurašyti anksčiau laiko. Galbūt kaltas provincialumas, tačiau mokinių energija ir drąsa labiau glumina nei įkvepia pedagogus.

"Kukšta atsirado" - galėjome visi taip sušukti, kai išvydome jo fotografiją, skelbiančią, kad jis profesionalus šefas. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jei ne gimtinėje, tai kitur Audrius atrado savo nišą, kurioje galėjo realizuoti savo talentą. Smagu žinoti, kad jam palankiai susiklostė likimas, tai teikia vilties, kad visi mes esame apdovanoti talentu, tik belieka jį atrasti. Kas žino, gal mūsų talentai slepiasi puodelyje kavos, giliuose pokalbiuose, o gal kompiuterio klaviatūroje...?

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu