"Mes nesame šie kūnai." - pamenu jogos mokytojos žodžius, išgirstus gulint ant grindų numirėlio poza. Tada taip bijojau visokiausių sektų. Sakiau sau, aš ieškau jogos - tų pasilankstymų, o apie Dievą galime kalbėti tik abstrakčiai, nes jis tik vienas. Dievas, koks jis buvo suformuotas mano vaikystėje visada mane teisė, kaltino ir grasino, todėl jo draugu niekaip negalėjau vadinti. Ko bijai, to ir vengi.
Išgirdusi jogos mokytojos žodžius, vos nepuoliau į ašaras, beveik esu tikra, kad tąkart tikrai apsiašarojau, bet niekas to nematė, tik skruostai pajutę akių drėgmę kūnui pranešė, kad slogios mintys turi išorinę išraišką. Nuo paauglystės fizinis kūnas nebeatitiko mano vidaus, todėl didelis nepasitenkinimas gyvenimu kildavo iš disharmonijos tarp jų. Gal kažkur užstrigau ar pasilikau, bet fiziškai subrendus ryškėjo suvokimas, kad kūnas nėra toks gražus ir šventas, kokį jį vaizduoja, kad jis galbūt nepateisina mano lūkesčių.
Pradžioje jis visaip keitėsi: stypo ir formavosi. Taip iš tų belyčių vaikų vieni virto vyrais, kiti moterimis, kas iškart įpareigojo elgtis kitaip, pagal iš anksčiau nustatytas normas: nešioti sijoną ar kelnes, kirpti trumpai plaukus, ar juos auginti. Kūnas diktavo savo, aš tikėjau, kad esu tik jis. Tik tas sveikai funkcionuojantis mėsgalys. Tada biologijos vadovėliai paaiškino, kad morfologiškai niekuo nesiskiriame nuo kitų žinduolių, o chemijoje išgirdau, kad visų gyvų organizmų cheminė sudėtis ta pati, tada Darvinas patvirtino (turiu galvoje, tada sužinojau), kad pintys yra sudėtingesni gyvi organizmai nei žmogus, o genomų tyrimai turėjo prieiti prie išvados, kad graužikai vis dėl to turi daugiau genų nei pati gudriausia gyvybės forma žemėje - Homo Sapiens. Gaunasi, kad esu tik dar vienas protingas gyvas organizmas su besibaigiančiu galiojimo terminu. Vadovaujantis šia pragmatiška pasaulėžiūra, daugelis gyvenimo reiškinių neturi jokios prasmės.
Oficialiai tvyranti arba populiariausia informacinė atmosfera diktuoja moterims, ir ne tik: renkis gražiai, atrodyk jaunai, būk patraukli. Tarsi būtų kišama į galvą vienintelė mintis "Tu vertinga tiek, kiek vertingas tavo kūnas, nes tu tik jis." Bet nirštama, kai laidoje ŠUOLIS dvi dalyvės pademonstravo iš nosies pasirodžiusius kūno skysčius, kuriuos beje turime mes visi. Lyg materialiam žmogaus kūnui negaliotų gamtos dėsniai. Mūsų kūnai yra priversti nuolatos būti maitinami maistu, atgaivinami vandeniu. Mes turime reguliariai tuštintis - tai daro visi net ir patys garbingiausi šios planetos žmonės. Kūnas kelia garsus, kuriuos galime valdyti tik iš dalies. O gyvybinių procesų mes net negalime kontroliuoti. Kas iš mūsų gali sąmoningai sustabdyti širdies plakimą, o vėliau vėl jį pradėti? (Tiesą sakant keliautojo Mato Šalčiau knygoje buvo skyrelis, kuriame jis pasakojo sutikęs jogą, galėjusį sustabdyti 15 min. širdies plakimą.) Jausmas toks, kad šalia paleistos mašinos, kuri kelia visokiausius nesuprantamus garsus, sėdi vairuotojas ir ją bando kontroliuoti, kol motoras vieną dieną užgęsta.
Visi mes tokie išdidūs, įtikėję, kad esame kažkokie stebuklingi ir sterilūs gamtos stebuklai, bet iš principo priversti atkartoti visoms gyvybės formoms primesto kūno jungo: maitinti, girdyti, tuštinti, ilsinti - visaip tenkinti tą mėsos apvalką, kurio viduje giliai kažkur yra aukštų idėjų kupina siela. Būtent su ja norėčiau tapatintis, su tuo kas amžina, kas yra constant. Kažkuomet gautų gėlių puokštė kaskart sukeldavo liūdesį ir melancholiją, nes iškarto jas matydavau jau nuvytusias. O girdėdama komplimentus: "Tu esi graži." jausdavau net fizinį skausmą suvokdama, kad esu vertinama už laikiną išorinį grožį, kad mylimojo akys nukreiptos ne ten. Norėtųsi būti vertinamai už tai, ką sugeneruoju. Tiesa turėti gerus fizinius duomenis yra palanku, tačiau vien tai neapsprendžia žmogaus gyvenimo kokybės, nes žmogaus problemos nekyla iš išorės, o ir spręsti jas reikia neišoriškai.
Sveikas požiūris į kūną, į sielos tarpusavio ryšį su juo, matyt, tai turėtų būti mano prioritetai, kad aplankytų viską apimantis harmonijos jausmas, kuris nebeleistų konfliktuoti su išore, iš jos tikėti nerealių dalykų. Jei, per pavasarinį kaimo keliuku einant, ant batų pakliuvęs purvas nėra patys batai, tai ir sielą priglaudęs kūnas nesu tikroji aš. Galbūt tam suvokti ir duodamas visas gyvenimas?
Komentarai
Rašyti komentarą