Jaroslavas Melnikas "Maša, arba postfašizmas": ar visi mes žmonės?

"Geriausia knyga - tai knyga man."- atsakė moteris kalbinta laidos Knygos per "Penki TV" žurnalistės. Tiesą sakant, ir aš svarsčiau, kokia knyga yra pati tobuliausia, kuri radikaliai keičia žmogaus gyvenimą, kuri paliečia. Pažvelgus į kitus, pastebėjau, kad jiems visai nepatinka tai, kas mane tiesiog veda iš proto. Strategams, vadovams tinka vadovėlio tipo knygos, kur faktas seka po fakto, istorijos, o pasiknaisioti giliau mėgstantiems reikia tokių knygų, kurios užduotų esminius klausimus. Tokia kaip Jaroslavo Melniko "Maša, arba postfašizmas".

Knygos pavadinimas ir iliustracija nelabai traukianti, tačiau nuo pirmo puslapio autoriaus žodžiai tarsi garsiai iliustruoja mintis, idėjas, kurios tyliai gyveno manyje. Ši knyga - man. 

Klausimai: kas yra žmogus? Kokie santykiai buvo/yra tarp žmonių? Kada atsiranda vergystė? Kada sąvoka paslepia nusikaltimą? Kodėl yra tokia ryški atskirtis tarp "mes" ir "jūs"? Kokiu požiūriu derėtų gyventi idealistiniu ar realistiniu? ir kt.

  

Autorius

Romanas padėjo man pačiai suvokti, kokiu požiūriu aš vadovaujuosi gyvenime. Akivaizdu, tik idealistiniu. Deja, tokios kategorijos žmonių likimas, pasak knygos argumentų, veda tik į išmirimą. Juk Dievas sukūrė mums gurgiančius pilvus, kuriuos reikia nuolatos pripildyti gyvulinio ar augalinio maistu. Nėra kitos išeities. Realu kažkas turi dėl to nukentėti (kiaulė, karvė, triušis, lydeka, morka, bulvė), kodėl gi ne žmogaus pavidalą turintys nesąmoningi gyvūnai su sunykusiu kalbos aparatu, praradę moralę, valdomi bukų instinktų.  Tai - storai, kuriuose nėra nieko žmoniško, tik likusi žmogaus išvaizda. 

Sukrimtau Mašą per mažiau nei dvi paras. Šįkart perkeltinės prasmės sakinys nuskambėjo išties makabriškai, nes romane žmonės nuolatos skerdžia ir mėsinėja storus, su pasigardžiavimu skanauja subproduktais. Vyras, pasibaisėjęs idėja misti žmonėmis, nusistebėjo: "Kaip išvis gali kilti galvoje tokia mintis, kad žmogus skaniai sau graužia žmogaus blauzdą, geria kraują iš ką tik paskersto žmogaus (knygoje storo)." Iš tiesų, kai kalbame apie gyvūnus, kuriuos naudojame mėsai, gyvybės atėmimo faktas jautresnius šiek tiek nupurto, bet didesnio pasibaisėjimo nesukelia niekam. Visiškai normalu vaikščiojant prekybos centruose žvelgti į raudona skerdiena prikrautas vitrinas ir nematyti tame jokio nusikaltimo. Ironizuodama tiesiog pacituosiu vienos Holivudo komedijos mintį: "Tu jo nenužudei, jis pats trenkėsi į akmenį..." Va, atrodo su tokia morale yra lengviau ir paprasčiau gyventi.


Palikdama atradimo džiaugsmą, nesiruošiu atpasakoti knygos fabulos, tik pasidalinsiu samprotavimais. Žvelgdama į padrikai gyvenančius aplinkinius, kurie menkai įsivaizduoja koks yra gyvenimo tikslas, neatsakingai priiminėjančius kone svarbiausius sprendimus arba besivadovaujančius tik autopilotu, tikrai kyla įtarimas kuo tada žmogus skiriasi nuo gyvūno. Kaip žinia, žmogus ir gyvūnas daro viską tą patį: ieško maisto ir pastogės, gyvenimo partnerio, ginasi nuo priešų. Tik žmogus linkęs visą tai daryti subtiliai, kai šunys susibėgę rujoja, žmonės romantiškai pavakarieniavę ir apsigaubę nakties tamsa sugula į meilės patalus. Iš principo viskas tas pats, todėl akivaizdu, kad civilizuotas saugumo, artumo, fizinių poreikių tenkinimas dar neapsprendžia, kas yra žmogus.

Protas - tai stipriausias žmogaus ginklas, gal net vien dėl to mes esame viršum visų kitų gyvybės formų, nes žmogus gudriausias. Jausmai, emocijos taip pat yra geriau išvystytos sritys nei kitų gyvybės formų, tik ar tokie skirtumai leidžia žmogui save vadinti planetos karaliumi. Iš ekologinės pusės žiūrint, žmogaus poreikius pastatyti ant pjedestalo nėra racionalu, nes Žemės ištekliai riboti, o mes vartotojai net gi nesame jai reikalingi, kad vyktų natūralūs medžiagų virsmo ciklai. Kitaip tariant, jei staiga žmogus išnyktų, planeta net nepastebėtų. Štai kodėl reikia būti dėkingiems, kad Žemelė mus dar nešioja, nors taip neracionaliai naudojamės jos gėrybėmis.

Pati asmeniškai idealizuoju žmogaus gyvenimą, tvirtai tikiu, kad jame svarbiausia palikti išliekamosios vertės palikimą, kuris ne tik įvairiapusiškai gerintų kitų kartų gyvenimą, bet ir taptų savotišku amžinu paminklu savo vardui. Jei turime tokius stiprius ginklus kaip protas, emocijos, moralė, tai nepraktiška juos naudoti tik tam, kad prikimštumėme pilvą ir gyventumėm jaukiuose namuose. Knygoje nuolatos buvo įteikiama idėja, kad daiktus pavadinus kitais vardais, be didesnės sumaišties galima tiesiog ištisus šimtmečius nepastebėti nusikaltimo, daromo savo rankomis. Kanibalizmo mintis šiurpino kaskart, kai romano puslapiuose buvo liejamas storų kraujas ir kartojama :"Jie tik gyvūnai, kaip kiaulė ar žąsis. Gyvūnas - tai ne žmogus."

Autorius remdamasis gana logiškais argumentais lygina fašizmą su baudžiava, su komunizmu, su buržuaziniais ir net šiais industriniais laikais, kai vienas žmogus kitam tėra tik kaip bedvasis daiktas atliekantis tam tikrą funkciją. Ir iš tiesų, kas duonos cecho darbuotoją laiko daugiau nei tik mikliomis rankomis, minkančiomis tešlą. Vergystės faktas verčia susimąstyti, kad keičiant proceso pavadinimą jo esmė nuo to visai nekinta. Štai čia netikėtai įsikūnijame į tuos romano žmones, kuriems besiplečianti pasaulėžiūra atveria sistemos paradoksus :" Žmogus žmogaus neskriaudžia, tačiau valgo į save panašius."

Blogis neegzistuoja pats savaime, blogio sąvoka atsiranda, kai randam jam antonimą - gėrį. Kaip nepamatę blogio imsim vertinti ir ieškoti gėrio? Tokie literatūriniai kūriniai ima už rankos ir tempia link tų kalnų, už kurių egzistuoja pasaulis, kuriame žmogus žmogaus neskriaudžia.