Supažindinu: SAV - suaugę alkoholikų vaikai iš disfunkcinių šeimų (TĘSINYS)

Obuolys nuo obels netoli rieda, bet kaip tai paaiškinti obuoliui. Remiantis matematikų susitartomis statistinėmis ribomis, 95% atvejų turi paklūsti taisyklei, ir paliekama tik 5% , kad bus priešingai. Tai reiškia, kad jei žmogus augo nedarnioje šeimoje, tai tėra tik 5% tikimybė, kad savo gyvenime jis vadovausis kitokiais modeliais nei gimdytojai, o grubiai tariant 95%  - kad nieko nekeitęs sukurtoje šeimoje toliau perduos disfunkciją atžaloms.

Sužadėtinių kursuose skaičiusi paskaitą psichologė atskleidė, kad pirmiausiai pasidomėtų iš kokios šeimos kilo dukros vaikinas, jei ji staiga tokį parsivestų. Mes suklusome. Psichologė tęsė:

- Nesvarbu, kad vaikinas būtų geras ir galbūt nepanašus į savo tėvus, tačiau dukrai sakyčiau pagalvoti, nes pradedant šeimą iš nedarnios šeimos asmeniu beveik aišku, kad ir savo sukurtoje šeimoje jis elgsis taip kaip tėvai,- pasakė lektorė ir atsidususi apgailestavo.- Aš nieko nesu prieš jį, jis nekaltas, bet toks vis dėl to yra gyvenimas.

Kai kažką panašaus bandžiau paaiškinti šeimai, kurioje yra alkoholikas, bet jie to "nemato". Man buvo atkirsta, kad jie žiną labai daug atvejų, kai net ypač degradavusiose šeimose vėliau vaikai pasiekia gyvenime aukštumas ir ėmė vardinti atvejus pridurdami, kad kuo sunkiau vaikas auga, vėliau suaugęs jis nuo to tampa tik geresniu žmogumi. Taip, čia iš tos serijos, kad alkoholikas tėra tas, kuris gatvėje elgetauja, o tas, kuris rafinuotai ir reguliariai išgėrinėja prabangiuose restoranuose yra tik gurmanas. Štai čia galime ir atsakyti į klausimą:"Kodėl Lietuvoje daug savižudžių?". Todėl, kad mūsų psichologinės žinios yra lyg neandertaliečių, kažin ar jie ką išmanė apie dėsningumus, nes lietuviai tai ne.

Tiesa, kadangi žinau, kur slypi pavojai, esu rami ir mano nuomonės nepakeis jokie paviršutiniški įrodinėjimai, kad reguliariai vartoti svaigalus yra sveika. Tiesa, aš jau nieko nebesakau tiems, kurie reguliariai išgėrinėja - fanatizmo laikotarpis praėjo, tik nuoširdžiai gaila matant jaunuolius aklai sekančius tėvų pėdomis ir to visai nesuvokiančius. Ką pridursi, daugelis iš mūsų vis dėl to gyvename autopilotu.

Lietuvoje vieną vasarą galime stebėti puošnias įžymybių vestuves, su įspūdingomis nuotraukomis, aukštaūgiais glaistu aplietais, o kitąmet matyti gyvenimo būdo laidas su graudžiais pasakojimais apie skaudžias skyrybas. Deja, SAV nėra lemta sukurti darnių šeimų neatpažinus vidinius demonus ir nekimbant rimtai jiems į atlapus. Dėl to, moterys ypatingai nenorinčios girtuoklių vyrų visada į porą patenka tik su alkoholiku.  Keista, kad alkoholiko baimė pritraukia būtent tokį, bet dar keisčiau, kad pačios moterys savyje to nepastebi. Matyt, dėl to, kad esam linkę kaltinti kitus, užuot atidžiau pažvelgę į save. 

SAV gali visą gyvenimą neigti savo jausmus, įtikinamai meluoti ir deja niekada nepatirti giluminės laimės. O kaip apmaudu, atrodo, kad dėl to gyvenimas praranda bet kokią prasmę, nes trumpalaikė laimės iliuzija primena lyg čiaudėjimo malonumą.

Smurtas, skyrybos, svaigalai, lošimai - tai tik grubi SAV išraiška, kurią neretai imama vadinti problemomis, o kaip dėl subtilių SAV bruožų? Delsimas laiku atlikti numatytus darbus taip nesąmoningai susikuriant papildomai gero streso dozę, nemokėjimas tinkamai pasidžiaugti gautais rezultatais, keliant sau vis aukštesnę kartelę, o siekis absoliučiai kontroliuoti vaikus, bei nuolatinis nepasitikėjimas antra puse nubaido bet kokį trapų laimės drugį. Kažkur teko skaityti, kad pagrindinė SAV problema - tai paprasčiausiai nemokėjimas džiaugtis...

Apie SAV ir alkoholizmą, apie disfunkcijas šeimose reikia kuo daugiau kalbėti nesivaržant būti nepopuliariam. Savaime suprantama, daug kam nėra patogu savyje užčiuopti giliai palaidotą skausmą, tačiau tai vienintelis kelias iš tiesų bandyti suvokti kas yra tikri jausmai, tikra laimė, tikras gyvenimas.