Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pamišęs sekmadienis

Nuo kada nemandagumas yra kultūra. O gal šitai visai kas kita, gal nemandagumas tėra kultūros stoka. Gal nemandagumas nieko didaus ir gilaus nemaskuoja. O jeigu viskas kur kas paprasčiau, jei tai tik homo sovieticus... – sukasi galvoje.

Mes pažįstami? – Parašė.
Jei pasakyčiau tiesmukai, nuskambėtų per daug kvailai, - pagalvojau. – Negaliu jam parašyti, kad aš mačiau jo lytį, o jo paties gal nelabai tepažįstu. Tiesiog, čia suveikė senas kaip pasaulis, kaip gyvybė, mano patelės sindromas. Tiesiog spektaklio metu aktoriai buvo apynuogiai. Rimtai, viskas ten matės. Man šitai paliko tokį įspūdį. Pasirodo, galima būti nuogam ir tai gali būti menas... Tai susiradau per Fecebook juos visus ir į draugus pasikviečiau.
Mes pažįstami? – Klausia prieš priimdamas į draugus.
Esu teatro gerbėja... – susilydau, juk man patiko.

Daiva Čepauskaitė šypsosi nuo plonytės knygutės. Sako, kad poeziją kuria tik tada, kai pagauna įkvėpimas, kad galėtų sudėti eilėraštį tiesiog mechaniškai, bet tai nebūtų iš tiesų tikra. Taip ji saugo poeziją nuo poezijos infliacijos, į rinką neleisdama ne tikrų eilėraščių...

Renta Karvelis 
Ne poetas, tik ligonis,
ne medus, tik seilių skonis,
ne dangus, tik dangtis puodo,
nesimato, tik atrodo,
nesigirdi, tik ataidi,
ir neperplaukė – išbraidė,
tik papjovė – nenukovė,
ne ranka, tiktai rankovė,
nebaisu, tik nieko naujo,
ne glėbys, tik porą saujų,
ir ne kelias, o tik ratas,
ne taupyklė – bankomatas,
ir ne potvynis – šlapimas,
ne nelaimė – sutapimas,
ne didysis – didmeninis,
ne skaitytas – skaitmeninis,
ir ne žodis – tik žokėjus,
ne atradus – įtikėjus,
ir ne žvėrys, o tik pelės,
ne eilėraštis – grybelis (D. Čepauskaitė)

„Vis dar tikiuosi, vis dar laukiu, kamuojuosi tikėdamasis, jog visa tai – čia pat, reikia tik sužinoti formulę, kelią, vietą. Kiek nusivylimų ir kartėlio slypi iliuzijoj, visiškai gali suprasti tik labai seni svajotojai. Stebuklingos paslapties nuojauta niekada nesiliovė manęs persekiojusi, aš visad žingsniavau per žemę taip, lyg eičiau per užkastą lobį.“ – Romain Gary „Aušros pažadas“.


Sekmadienis tarsi sudužęs veidrodis, o aš mandagiai išsisluoksniavusi sėdžiu ant savo balto krėslo lenktu ranktūriu. Maigau apdulkėjusius kompiuterio klavišus ir žodžiais tarsi lipnia juostele tas duženas bandau į vientisą „daiktą“ sulipdyti. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu