Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tolerancijos imitacija


Kai Lietuvos sienos atsivėrė, dalis žmonių, pildydami savo svajones, iškeliavo į kitus kraštus. Kai Lietuva tapo ES nare, emigracija aplankė beveik visas šalies šeimas. Bendram lietuvių sąmoningumui kintant, padarėme išvadas, kad likęs pasaulis gyvena kitaip. Kitaip maitinasi, kitaip dirba, kitaip mąsto ir kitaip bendrauja.

Pradėjome kopijuoti, manydami, kad perėmę jų elgesio modelius, sulauksim puikių rezultatų. Politikoje ar kitose vyriausybės sistemose aklai taikomi užsienietiški metodai Lietuvoje pirmiau sukelią karštą pasipiktinimo bangą. Pvz:. pirmieji oranžiniai dviračiai, kurie iškart buvo pasisavinti ar netradicinės orientacijos atstovų eitynės, kur policijos pareigūnų buvo daugiau nei dalyvių ir pan. Viltims neišsipildžius lietuviai viešumoje apkaltinami neišprusimu, o realybėje regis tiesiog prašokami laipteliai, užuot juos gražiai nulipus.

Kasdienybėje įpratome klausytis, tik užsienietiškos muzikos, žiūrėti angliškus filmus, parduotuvės ir barai pradėti vadinti nebe lietuviškai, rengiamės iš užsienio parvežtais rūbais, net Vėlines keičiam Helouvynu. Kas turi galimybes, priprato išskristi atostogų į egzotiškus kraštus, pasivartyti ant balto smėlio, paplaukioti jachta žydram vandenyne.

Supasaulėjome, visaip vejamės kitas ES šalis. Tik laiko klausimas, kada Lietuva didžiuosis gerais šalies rodikliais. Mes tiek daug sėkmingai nusikopijavome iš kitų, tačiau neišmokom vieno svarbaus dalyko, be ko ankstesni laimėjimai netenka dalies reikšmės - tolerancijos.

Buvau apstulbusi, kai trumpai tarp skrydžių man aprodė musulmonišką Londono kvartalą ir liepė skaičiuoti baltus žmones. Stebėjausi ne tiek jų neįprastai rūbais, tamsesne kūno oda ar jų skaičiumi tą popietę, bet kad viskas ten praktiškai priklausė jiems. Giminaitė perskaitė laikraštį, kad musulmonai nebeleisią baltiesiems vedžiotis jų kvartale gyvūnų, kad nuo šiol tai Alacho žemė. Vau, pagalvojau, britai matyt išties tolerantiška tauta ir mintyse prisiminiau tą incidentą su lenkiškais Šalčininkų gatvių užrašais.

Matas Šalčius 1930 metais knygoje "Svečiuose pas 40 tautų" yra pasakęs - dažnai pokyčiai yra tik paviršiuje, o viduje viskas po senovei. Šis fenomenas, kad pokyčiai yra tik paviršutiniški, kartojasi nuolatos, kai vienas dedasi novatorišku intelektualu, tačiau elementariai nepripažįsta kito autonomijos. Ir galėčiau išvardyti dažnai pasitaikančių pavyzdžių, kurie patenka į viešumą ir eiliniam lietuviui sukelia aibes stiprių emocijų.

Tarkim, transeksualas Raulis vidurnaktį Vingio parke lakstė nuogu užpakaliu. Šiemet Končita Vurst laimėjo Euroviziją. Tik prasidėjus konkursui, Končita stebino ir kėlė pašaipą TV žiūrovams, o laimėjusi sukėlė pasaulinę komentarų laviną. O kodėl šie žmonės negali rodytis taip kaip jiems yra priimtina? Jei jaunos dainininkės ant scenos lipa su apatiniais, toks produktas nebereikalauja daug fantazijos. Filmuose ir reklamose lytiškai besantykiaujanti pora yra visiškai normalu (prieš 20 metų buvo bučiniai, o dabar aktoriai vardan meno padaro vis daugiau ir vis atviriau), tai kodėl tais pačiais metodais negali naudotis ir netradicinės orientacijos žmonės. Taip išeina, kad blondinė dainininkė tobulą figūrą gali papuošti atvirais rūbais, pozuoti nuoga, ir visiems tai priimtina ir gražu, o Raulis to daryti jau nebegali. Kvepia dvigubais standartais. Tuomet identifikuokime kur išties slypi problema. Ar  dėl to, kad netradicinės orientacijos žmogus egzistuoja su savo poreikiais, ar dėl to, kad vulgarumas tapo savotiška saviraiškos forma?

Kitas pavyzdys stilistas viešai šaiposi, iš kito asmens garderobo, stiliaus pojūčio. Kad būtų stipresnis efektas, pažeria aštresnių liaudiškų žodelių. Tada abi pusės sukonfliktuoja ir viena kitos adresu siunčia vis atviresnes viešas žinutes, įsitraukiant pašaliniams. Abiems pusėms žinomumas tolygus įplaukoms į banko sąskaitą. Populiarumas reiškia, kad vietoj kito pirmiau rinksis jį, todėl kam kritikuoti tą, kuris remiasi trumpesne tikslo strategija. Intelektualai menininkai griežė dantį ant "Kelias į žvaigždes" dalyvių, nes šie pagal šlagerių melodijas dainavo su visa likusia tauta, tuo tarpu jų koncertus rinkosi nedidelė mažuma. Ar gi ne dėl to gimė A. Kaniavos pašiepianti populiarius dainininkus daina? Gal čia slypi užspausta nuoskauda. Nes sakant "Tu prastas", tarp eilučių lieka "Aš geras".

Visų dažniausia tolerancijos stoka pastebima dėl skirtingų religinių pažiūrų. Štai visai neseniai pajūryje ant pagoniškos vietos uolūs tradicinės religijos pasekėjai ruošėsi statyti didingą kryžių. Gal keršijo už anksčiau pagonių pastatytus stabus jiems brangiose vietose? Ir taip visame pasaulyje, vieni "gelbėja" kitus manydami, kad jų pasirinktas kelias yra pats teisingiausias. Iš tiesų tikriems tikintiesiems net nekiltų mintis pakeisti kito žmogaus požiūrio, nes tikintis tikintį pastebi ir stengiasi rasti panašumus, o ne pabrėžti skirtumus. Kartą vienuolės pasakojo, kaip būdamos svečiuose dalyvavo liuteronų pamaldose, tačiau praleido vieną mišių etapą, nes jis mat skiriasi nuo katalikų. Atrodo, kad didesnį kilniaširdiškumą jos būtų pademonstravusios visai ištrindamos ribą tarp mes ir jūs.

Okupacijos metais lietuviams buvo dalinamos kortelės maistui, baldams, namų apyvokos prekėms įsigyti. Tapo įprasta, kad visų namuose kabo vienodos spintelės, kad visi miega tokiose pačiose lovose, sėdi ant vienodų kėdžių, ilsisi ant sofų ir tiesia vienodus kilimus. Buvo saugu mąstyti kaip visi, neišsiskirti ir be reikalo nepritraukti nepageidaujamo valdžios dėmesio. Laudis jautėsi saugi, žinodama, kad visi joje yra vienodi, kaip pilkos pastatų plytos.

Tačiau po 1991 tvarkai apsivertus aukštyn kojom originalumas virto būtų lengviau gauti darbo pasiūlymą bei būti pastebėtam, reikėjo išmokti savyje identifikuoti tai, ko kitas galbūt neturi -  tai tapo pranašumu. Net CV rekomenduojama ties eilute "Hobis" neįrašyti "Muzika ir krepšinis", o įrašyti tokios veiklos pavadinimą, kurio net neitų iš pirmo karto taisyklingai perskaityti.

Atkakliai siekdami būti nepakartojami, susikūrėm iliuziją, kad jau dabar pagaliau esame kaip visas likęs civilizuotas pasaulis. Rengiamės itališkais rūbais, kvepinamės prancūziškais kvepalais, valgome egzotiškas daržoves ir vaisius - visai tai ne deficitas, o kasdienybė. Net pokyčiai valstybės lygyje leidžia konstatuoti faktą: "Europiečiai".

Fasadas gražus ir nudailintas iki tobulybės, o vidus. Jei esame tokie modernūs pasauliečiai, tai kodėl veriasi burna kaskart kitą užgauti, nekonstruktyviai kritikuoti, ar po tuo tik neslypi sovietmečio pasaulėžiūra, kad turim būti vienodi. Gal Matas Šalčius yra teisus - pokyčiai yra tik paviršiuje, o viduje viskas po senovei.

Tolerancija, pakantumas kitam neateina su lig viena diena, to matyt reikia mokytis praktiškai. Kai mane aplanko noras pašiepti kitą, pagalvoju: "Jei jis būtų tikrai kvailas, laisvėje nevaikščiotų, o tai reiškia, kad aš paprasčiausiai nesuprantu jo motyvų. O jei nesuprantu, teisti negaliu."

Kai prasideda subjektyvumas, baigiasi tobulėjimas. Štai kodėl neretai daugiau pasiekę ir žinomi žmonės nebesiskaito su likusiais. Juk mažo vaiko nebari už tai, kad šis dar nemoka pavalgyti neapsitaškydamas ar neapsiliedamas - ateityje išmoks. Todėl, kam demonstruoti nepakantumą tam, kuris galbūt yra tik vienu laipteliu žemiau tavęs.

Brėžti ryškią ribą tarp studentų ir dėstytojų, tarp pacientų ir gydytojų, tarp darbininko ir valdininko, tarp tikinčiojo ir kunigo, tarp savęs ir kito - visai tai tėra senosios sistemos palikimas. Būti tolerantiškam reiškia priimti kitą neprarandant savęs. Tolerancijos dar reiktų pasimokyti iš tų multikultūrinių kraštų, kurie savo pasiekimais tebekelia atvirą susižavėjimą, kad neimituotume tolerancijos, o išties būtume tolerantiški.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu