Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ateitis su robotais, kur baigiasi žmogaus tobulėjimas


Išties įdomi tema, ypač aktuali ji tampa dabar. Iki šiol žiūrovus pasiekę daugybę mokslinės fantastikos filmų apie robotus ateityje, konkuruojančius su žmonėmis ir siekiančius užvaldyti planetą („Terminatorius“), apie surogatus, kurie padeda išlikti žmonių rūšiai vis pavojingesniame tampančiame realiame gyvenime („Svetimas kūnas“), apie robotizuotas galūnes, naudojamas karo metu („Ties riba į rytojų“). O štai preitų metų pabaigoje kiną pasiekė ispanų kilmės režisieriaus Gabe Ibanez – „Automata“, kuriame vaidina Antonio Banderas. Šis filmų kūrėjų darbas apstulbino tuo, kad iki šiol žmogui turėjusios padėti egzistuoti mašinos, pralenkusios intelektu kūrėjus, savarankiškai nusprendžia vieną dieną juos palikti.
Kodėl tai negali būti realybė, jei anksčiau žmonėms mokslinė fantazija iš pradžių atrodė ir povandeniniai laivai (Žiulis G.Vernas „20000 mylių po vandeniu“  1869 metais), bei kelionės į kosmosą ir mėnulį. Net ir žymusis fizikas Stephenas Hawkingas sako: „Eilinis robotas paprasčiausiai gali susikurti patobulinimus pats sau ir taip tapti už mus visus protingesnis [1].“
Dalis žmonių yra informacinių technologijų (sutrump. IT) specialistai, ši profesija populiari visame pasaulyje, dalis – yra tik vartotojai, per daug nesigilinantys ir nesuprantantys asmeninio kompiuterio algoritmų. Pastariesiems priskiriu ir save, nes IT naujovėmis domiuosi tik kai nebėra kitos išeities. Mano mokymosi procesas vyksta gana vangiai, tačiau reikia pripažinti naujovės radikaliai pakeitė žmogaus gyvenimą. Jis tapo greitesnis, lankstesnis, atsivėrė didžiulės galimybės vien interneto pagalba, bet tuo pačiu žmonių fizinė sveikata ėmė sparčiai prastėti. Įrodyta, kad elektromagnetinės bangos neigiamai veikia net dar negimusių kūdikių sveikatos būklę.
Iki dabar žinios apie robotus buvo tik simboliškos. Tiesa, pamenu klaipėdietį Vitalij Rodnov – sumo robotukų išradėją, prieš keletą metų skynusį laurus tarptautiniuose konkursuose, bet tik tiek. Po filmo „Automata“ kilo noras pasiknaisioti kiek jau mokslininkai yra pasiekę humanoidų robotų srityje – teko likti be žado, nes regis - neprireiks sulaukti senatvės, kad išvysčiau kitokį pasaulį.
            Galbūt labiausiai kėlė intrigą prieš septynerius metus sukurtas CB2 robotas – vaikas [6]. „Robotizuota mašina elgiasi kaip vienerių metų kūdikis: gulėdamas ant nugaros jis moka apsiversti, mosuoti rankomis ir judinti kojas. O jei palaikysite šį robotą už rankos, jis sugebės ir atsistoti. Taip pat robotas-kūdikis moka veblenti, keisti savo mimiką, vartyti akis ir reaguoti į įvairius prisilietimus. Pasirodo, kad kokiais tikslais sukurtas šis robotas ir kam jis bus panaudotas, agentūra neskelbia [3].“ Žinant, kad mokslo pasaulyje dėl racionaliai naudojamų finansinių išteklių kūrėjų darbai dažniausiai privalo turėti praktinę ir taikomąją reikšmę, kyla nejauki nuotaika bandant išnarplioti, kam yra reikalingas daiktas, imituojantis žmogaus vaiką.
Pritariu mokslui, pažangai ir tobulėjimui, tačiau tuo pačiu tikiu, kad ne viskas yra paprastai matoma žmogiška akimi, kad neišmintinga spręsti apie pasaulį pasitelkus vien tik grubius pojūčius. Tikiu, kad Žemėje vykstantys procesai yra kur kas sudėtingesni, kad egzistuoja Dievas, nors žmogui norisi visaip jo egzistavimo veiksnį ištrinti, įrodinėjant tą mokslu.
Žmogus net nėra tobuliausia gyvybės forma Žemėje. Turėdami ribotus pojūčius, suvokti supantį pasaulį galimė tik iš dalies. Akimis galime matyti tik dieną (gamtoje yra gyvybės formos, kurios mato ir naktį pvz.: katės). Matome tik labai siaurame spindulių diapazone, nes mūsų akių ląstelės reaguoja labiau į šviesą nei į spalvą. Klausa už žmogų yra panašesni šunys, o ultragarsu bendrauja delfinai, kiaulės gali justi labai daug skonių, kai tuo tarpu mes - 5. Žmonės turi 8 – 10 tūkstančių skonio pumpurų, o žolėdžiai jų turi apie 25 000. Net mūsų genomas yra paprastesnis nei graužikų. Išlieka atviras klausimas, kas vis dėl žmogų daro žmogumi? Tik dėl išvystyto proto jis tapo visų Žemėje egzistuojančių gyvybės formų priešakį, bet ką tai reiškia?
Robotų humanoidų gamyba labiausia užsiima Japonija, ji tikrų tikriausia lyderė. Japonai taip susižavėję žmogiškais robotais, kad pasitelkia juos vestuvėse ir naudoja vietoj dvasininko [2], įdarbina muziejuose. Panašu, kad robotai ne tik bus skirti siurbti dulkes namie ar pjauti vejas aplink juos, bet ir greitu metu kitaip papildys darbo jėgą: mokytojaus, kariaus, atliks kitus buitinius darbus, kitaip pasitarnaus kūrėjui. Ne gana to, robotai veržiasi ir į sritį, kuri iki šiol priklausė išskirtinai tik žmogui – į meną [4]. Įdomu, kiek ilgai mes – žmonės su jais žaisime pildydami savo užgaidas, ar jie kada pradės žaisti su mumis?
Regint vaiko, moters robotų veidus ir kūnus nejučiomis kyla mintys, kad žmonėms vis dėl to kažko svarbaus trūksta. Mokslininkai atvirai kalba apie tai, kad patobulinta silikoninė lėlė-robotė moteris gali atstoti tikrą partnerę žmonėms, nesugebantiems užmegzti realių santykių ar juos išlaikyti, tinginiams. Argumentas vienas buvo ir toks, kad tikra moteris galbūt vyrui atsieina brangiau nei silikoninė robotė [7]. Kita „netikra“ moteris entuziastingai pasakoja, kaip laukia, kada harmoningai įsilies į žmonių visuomenę, o išradėjas viliasi, kad tokius kūrinius bus galima viešai įsigyti [8].
Dažnai nauji dalykai be pokyčių baimės dar būna siejami su perlenktu entuziazmu. Kai pasirodė pirmi genetiškai modifikuoti organizmai (sutrump. GMO), tąkart šalininkai tikino, kad GMO naudingi, nes net nepalankiomis gamtos sąlygomis efektyviai galės užaugti žemės ūkio produkcija, kai Žemėje bus daugiau maisto, užteks ir skurstantiems. Tačiau planetoje maisto visada buvo pakankamai, kad išmaitintų visas burnas, tik dėl ne vienodo pasiskirstymo Žemėje, pastarasis ne visiems prieinamas iš čia ir atsiranda maisto nepritekliaus problema. Gamintojai jo veltui net ir su GMO nedalina. Ilgiausius dujotekius, naftotekius kompanijos sugeba nutiesti (Draugystės naftotiekis yra vienas ilgiausių pasaulyje, daugiau kaip 5200 km ilgio) jūrų dugnais, džiunglėmis, o kodėl nenutiesus vandentiekio į Afriką, kur priėjimas prie vandens dažnai yra komplikuotas, jo ištekliai prastos kokybės ir kasmet 80% susirgimų tik dėl jo užterštumo.
Robotas paklos lovą, sutvarkys namus, gal net ir pietus išvirs [5] žmogus sutaupys laiko, pasprukdamas nuo širdžiai nemielų buitinių rūpesčių, kurie kasdien vagia iš jo aibes laiko. Tik kur mes tą laiką dėsime? O esminis klausimas būtų : ar robotai iš viso įgalūs išspręsti žmogaus realias problemas?

Literatūra:
Robotika.lt [interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m. gegužės 23d. Prieiga per internetą:  

[6] Pinktentacle.com [interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m. gegužės 23d. Prieiga per internetą: 

YouTube [interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m. gegužės 23d. Prieiga per internetą: 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Renatos KARVELIS 2017 metų skraidymo žemėlapis (su NUOTRAUKOMIS)

Vienais metais (o gal tai vyksta kasmet?) artėjant gruodžio 31 d. vidurnakčiui feisbukas prisipildė įvairių žmonių įrašais apie jų pragyventus metus. Rašydavo, kad buvę be galo puikūs metai ir išvardydavo (dažniausiai irpritagindavo) visus, kuriems jaučiasi dėkingi už pastūmėjimą, paskatinimą, palaikymą ar buvimą tiesiog greta.

Tais metais feisbuko draugų sėkmė erzino, nes apie savuosius taip pasakyti tikrai negalėjau - buvo prasti metai. Išoriškai išgyvenau tas mokslų nesėkmes, bet viduje liko vien griuvėsiai, iki pamatų nusiaubta. Reikėjo viską atstatyti šįkart taip, kad perlaikytų audras, kurios gyvenime dar užeis. 
2017 metai buvo "statybų metai". Aš kūriau save - Renatą Karvelis. Nauja įvairiapusiška veikla, "popamokinė" saviraiška, naujos pažintys, kvietimai dalyvauti, kvietimai padirbėti, idėjų lavina ir sėkmė, kai jos realizuojasi tarsi savaime be didelių kliūčių. 2017 metais skraidžiau, kur tik galėjau, kur tik sparnai valiojo mane nešti. 
VASARIS Skaityma…