Išties įdomi tema, ypač aktuali
ji tampa dabar. Iki šiol žiūrovus pasiekę daugybę mokslinės fantastikos filmų
apie robotus ateityje, konkuruojančius su žmonėmis ir siekiančius užvaldyti
planetą („Terminatorius“), apie surogatus, kurie padeda išlikti žmonių rūšiai
vis pavojingesniame tampančiame realiame gyvenime („Svetimas kūnas“), apie
robotizuotas galūnes, naudojamas karo metu („Ties riba į rytojų“). O štai preitų
metų pabaigoje kiną pasiekė ispanų kilmės režisieriaus Gabe Ibanez –
„Automata“, kuriame vaidina Antonio Banderas. Šis filmų kūrėjų darbas
apstulbino tuo, kad iki šiol žmogui turėjusios padėti egzistuoti mašinos,
pralenkusios intelektu kūrėjus, savarankiškai nusprendžia vieną dieną juos
palikti.
Kodėl tai negali būti realybė,
jei anksčiau žmonėms mokslinė fantazija iš pradžių atrodė ir povandeniniai
laivai (Žiulis G.Vernas „20000 mylių po vandeniu“ 1869 metais), bei kelionės į kosmosą ir
mėnulį. Net ir žymusis fizikas Stephenas Hawkingas sako: „Eilinis robotas
paprasčiausiai gali susikurti patobulinimus pats sau ir taip tapti už mus visus
protingesnis [1].“
Dalis žmonių yra informacinių
technologijų (sutrump. IT) specialistai, ši profesija populiari visame
pasaulyje, dalis – yra tik vartotojai, per daug nesigilinantys ir
nesuprantantys asmeninio kompiuterio algoritmų. Pastariesiems priskiriu ir
save, nes IT naujovėmis domiuosi tik kai nebėra kitos išeities. Mano mokymosi
procesas vyksta gana vangiai, tačiau reikia pripažinti naujovės radikaliai
pakeitė žmogaus gyvenimą. Jis tapo greitesnis, lankstesnis, atsivėrė didžiulės
galimybės vien interneto pagalba, bet tuo pačiu žmonių fizinė sveikata ėmė
sparčiai prastėti. Įrodyta, kad elektromagnetinės bangos neigiamai veikia net
dar negimusių kūdikių sveikatos būklę.
Iki dabar žinios apie robotus
buvo tik simboliškos. Tiesa, pamenu klaipėdietį Vitalij Rodnov – sumo robotukų
išradėją, prieš keletą metų skynusį laurus tarptautiniuose konkursuose, bet tik
tiek. Po filmo „Automata“ kilo noras pasiknaisioti kiek jau mokslininkai yra
pasiekę humanoidų robotų srityje – teko likti be žado, nes regis - neprireiks
sulaukti senatvės, kad išvysčiau kitokį pasaulį.
Galbūt
labiausiai kėlė intrigą prieš septynerius metus sukurtas CB2 robotas – vaikas
[6]. „Robotizuota mašina elgiasi kaip vienerių metų kūdikis: gulėdamas ant
nugaros jis moka apsiversti, mosuoti rankomis ir judinti kojas. O jei
palaikysite šį robotą už rankos, jis sugebės ir atsistoti. Taip pat
robotas-kūdikis moka veblenti, keisti savo mimiką, vartyti akis ir reaguoti į
įvairius prisilietimus. Pasirodo, kad kokiais tikslais sukurtas šis robotas ir
kam jis bus panaudotas, agentūra neskelbia [3].“ Žinant, kad mokslo pasaulyje
dėl racionaliai naudojamų finansinių išteklių kūrėjų darbai dažniausiai privalo
turėti praktinę ir taikomąją reikšmę, kyla nejauki nuotaika bandant
išnarplioti, kam yra reikalingas daiktas, imituojantis žmogaus vaiką.
Pritariu mokslui, pažangai ir
tobulėjimui, tačiau tuo pačiu tikiu, kad ne viskas yra paprastai matoma
žmogiška akimi, kad neišmintinga spręsti apie pasaulį pasitelkus vien tik
grubius pojūčius. Tikiu, kad Žemėje vykstantys procesai yra kur kas sudėtingesni,
kad egzistuoja Dievas, nors žmogui norisi visaip jo egzistavimo veiksnį
ištrinti, įrodinėjant tą mokslu.
Žmogus net nėra tobuliausia
gyvybės forma Žemėje. Turėdami ribotus pojūčius, suvokti supantį pasaulį galimė
tik iš dalies. Akimis galime matyti tik dieną (gamtoje yra gyvybės formos,
kurios mato ir naktį pvz.: katės). Matome tik labai siaurame spindulių
diapazone, nes mūsų akių ląstelės reaguoja labiau į šviesą nei į spalvą. Klausa
už žmogų yra panašesni šunys, o ultragarsu bendrauja delfinai, kiaulės gali
justi labai daug skonių, kai tuo tarpu mes - 5. Žmonės turi 8 – 10 tūkstančių
skonio pumpurų, o žolėdžiai jų turi apie 25 000. Net mūsų genomas yra
paprastesnis nei graužikų. Išlieka atviras klausimas, kas vis dėl žmogų daro
žmogumi? Tik dėl išvystyto proto jis tapo visų Žemėje egzistuojančių gyvybės
formų priešakį, bet ką tai reiškia?
Robotų humanoidų gamyba labiausia
užsiima Japonija, ji tikrų tikriausia lyderė. Japonai taip susižavėję žmogiškais
robotais, kad pasitelkia juos vestuvėse ir naudoja vietoj dvasininko [2], įdarbina
muziejuose. Panašu, kad robotai ne tik bus skirti siurbti dulkes namie ar
pjauti vejas aplink juos, bet ir greitu metu kitaip papildys darbo jėgą:
mokytojaus, kariaus, atliks kitus buitinius darbus, kitaip pasitarnaus kūrėjui.
Ne gana to, robotai veržiasi ir į sritį, kuri iki šiol priklausė išskirtinai tik
žmogui – į meną [4]. Įdomu, kiek ilgai mes – žmonės su jais žaisime pildydami
savo užgaidas, ar jie kada pradės žaisti su mumis?
Regint vaiko, moters robotų
veidus ir kūnus nejučiomis kyla mintys, kad žmonėms vis dėl to kažko svarbaus
trūksta. Mokslininkai atvirai kalba apie tai, kad patobulinta silikoninė
lėlė-robotė moteris gali atstoti tikrą partnerę žmonėms, nesugebantiems
užmegzti realių santykių ar juos išlaikyti, tinginiams. Argumentas vienas buvo
ir toks, kad tikra moteris galbūt vyrui atsieina brangiau nei silikoninė robotė
[7]. Kita „netikra“ moteris entuziastingai pasakoja, kaip laukia, kada
harmoningai įsilies į žmonių visuomenę, o išradėjas viliasi, kad tokius
kūrinius bus galima viešai įsigyti [8].
Dažnai nauji dalykai be pokyčių
baimės dar būna siejami su perlenktu entuziazmu. Kai pasirodė pirmi genetiškai
modifikuoti organizmai (sutrump. GMO), tąkart šalininkai tikino, kad GMO
naudingi, nes net nepalankiomis gamtos sąlygomis efektyviai galės užaugti žemės
ūkio produkcija, kai Žemėje bus daugiau maisto, užteks ir skurstantiems. Tačiau
planetoje maisto visada buvo pakankamai, kad išmaitintų visas burnas, tik dėl ne
vienodo pasiskirstymo Žemėje, pastarasis ne visiems prieinamas iš čia ir
atsiranda maisto nepritekliaus problema. Gamintojai jo veltui net ir su GMO
nedalina. Ilgiausius dujotekius, naftotekius kompanijos sugeba nutiesti (Draugystės
naftotiekis yra vienas ilgiausių pasaulyje, daugiau kaip 5200 km ilgio) jūrų
dugnais, džiunglėmis, o kodėl nenutiesus vandentiekio į Afriką, kur priėjimas
prie vandens dažnai yra komplikuotas, jo ištekliai prastos kokybės ir kasmet
80% susirgimų tik dėl jo užterštumo.
Robotas paklos lovą, sutvarkys namus,
gal net ir pietus išvirs [5] žmogus sutaupys laiko, pasprukdamas nuo širdžiai
nemielų buitinių rūpesčių, kurie kasdien vagia iš jo aibes laiko. Tik kur mes
tą laiką dėsime? O esminis klausimas būtų : ar robotai iš viso įgalūs išspręsti
žmogaus realias problemas?
Literatūra:
Robotika.lt [interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m.
gegužės 23d. Prieiga per internetą:
[6] Pinktentacle.com
[interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m. gegužės 23d. Prieiga per internetą:
YouTube [interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m.
gegužės 23d. Prieiga per internetą:
Komentarai
Rašyti komentarą