Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Lazda - kančia. Interpretuojant simbolius

Kvėdarnos miestelio bažnyčios sienoje yra nutapytas Jėzus tarp pulkelio baltų vilnų, pasirėmės piemens lazda. Artėjant Ožkos metams nenustoju galvoti, kad pastaroji yra pastebimai gudresnė nei avys. Įdomiausia tai, kad avys yra ypač bendruomeniškos, jas valdo stiprus bandos inkstinktas. Jei viena avis išsigąsta, visos pajutusios pavojų lekia iš paskos, jei avis smalsuolė ima domėtis kokiu nors objektu, likusios pasekia iš paskos. O štai ožka – kur kas savarankiškesnė, drąsi bei sumani. Kituose kraštuose jos ne tik kad puikiai jaučiasi besikarstydamos uolėtais kalnų šlaitais, bet įsikoria skanesnio kasnelio pasieškoti net į medį.

Aišku tik tiek, kad avys nupieštos bažnyčios sienoje simbolizuoja mus – tikinčiuosius arba tiesiog žmones. Tik žinodama kokios kvailutės jos yra lyginant su kitais gyvūnais, truputuką įsižeidžiau. Nejaugi, Dievas mus mato tokius lyg bandą laukinių gyvūlių, kurie nesugeba pasirūpinti savimi, kuriuos reikia be perstojo sergėti nuo aplink tykančių pavojų.

Kažkaip nesinori įtikėti, kad mes esame tokie panašūs, kaip avių būrėlyje avis su avimi. Kiekvienas žmogus begalo individualus, su skirtinga pasaulėžiūra ir sąmoningumo lygiu, troškimais bei svajonėmis. Į porą suėjusiems žmonėms prireikia nemažai metų, kol jiedu apsišlifuoja prie vienas kito, kol suvokia antros pusės autonomiškumą. O ką jau kalbėti, jei poros yra mišrios, kur susipina skirtingos vertybių sistemos ir mentalitetas. Gyvenant su tautiečiu dėl asmenybių skirtumų gyvenimas pasirodo itin sudėtingas, o koks jausmas turi aplankyti, kai antra pusė yra iš kito pasaulio krašto.

Įtariu, kad kievieno skaitančio paklausus: „ar esi standartinis pilietis?“, išgirsčiau: „Aš nepakartojama asmenybė“, nes pati taip jaučiuosi.  Tai kas mus vienija, kad religiniuose darbuose esame vaizduojami avimis.

Kad ir kokie būtume skirtingi, kad ir kokiuose skirtinguose socialiniuose sluoksniuose suktumėmės visus žmones vienija vienodai pyktis, baimė, noras konkuruoti, kerštas, neracionalūs troškimas, godumas. Taip pat laimė, džiaugsmas, viltis. Vieni stirpiau jaučia šiuos jausmus, kiti mažiau ambicingi. Ar gali kas pamatuoti kiek sveria politiko vandžios troškimas ir kiek turgaus prekeivio noras užimti visą rinką, išstumpti konkurentus. Iš pažiūros politiko su preikeiviu nėra kaip palyginti, bet jei lygintumėme tai, kas verda jų viduje, gal net nustebtumėme gautais rezultatais. Taigi, iš šio rakurso žmonės vienodi kaip avių pulkelis.

Paviršutiniškai tikintieji tikriausiai net neįtaria kokia svarbi yra kančios reikšmė žmogaus tobulėjime. Daug sykių pati tuo gyvai įsitikinau, kad niekada laimės pojūtis gyvenime nėra kaip nekintanti konstanta. Jei darbai ir asmeninis gyvenimas klostosi gerai, kyla gauruotos mintys, juk galėtų būti dar geriau. Išsikeliu naujus tikslus/troškimus, nekaltai užmiršdama ką tik patirtą laimę.

Homo sapiens yra itin dinamiškos gyvos būtybės, nes mūsų norams nėra galo. Štai kodėl pradžioje savo valioje pavergėm  ir išnaudojom gyvūnus (už save silpnesnius), o dabar kuriam mašinas, kurios mus pakeistų buityje, kare, aptarnavimo srityje, net bankuose bei buhalterines operacija ateityje atliks robotizuotos mašinos.

Tačiau kartais mus lydi skaudi kančia. Vienus kančios pirštas paliečia stipriau, kitus geros „karmos“ mažiau. Tikriausiai kiekvienam bet sykį gyvenime kilo mintis, kodėl jam taip pasisekė, o aš vis nepagaunu sėkmės pauštės. Kai subyra santuoka, o draugė gražiai sugyvena su vyru, kai aplanko liga, o kitas net jos netausodamas sveikas kaip ridikas, kai sunkiai uždirbami pinigėliai kažkaip išslysta iš rankų, o anas beveik vien už egzistavimą pinigus kraunasi. Juk taip yra.

Tiesa ta, kad be kančios konforto būsenoje retas kuris giliau susimąsto apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Kančia mus verčia būti geresniais žmonėmis. Apgaileistauju, kad dalis žmonių kančią mato klaidinančioje šviesoje, tuomet ir kyla mintys, kad manęs niekas iš aukščiau negloboja. Ko nematau, to nėra.


Taigi, bažnyčios freskoje kančia galėtų įgyti simbolinę lazdos reikšmę. Kad kai avelė eina neteisingu keliu, piemuo Jėzus lazda ją gina ten kur jai yra saugiau/geriau. Avelės nepajėgios suprasti, kam jas piemuo gina kažkur kitur, jei ir čia visai gerai. Tad jei gyvenime siaučia tornadai ir nenusimato ramios minutės, jėgos atsilaikyti baigia išsekti, gal vertėtų pamąstyti, kad pasirinktas kelias neveda ten kur mums yra geriau.

Komentarai

  1. Manau tikras ar priskirtas avies bruožas - nuolankumas. Teko kartą avį pajauti. Pjauni jai galvą, o ji nesipriešina, guli ramiai. Taigi panašumas su žmonėmis yra . Kaip Jankovskio filme " Užmušti drakoną" - drakonas žmogeliui kiaušus traiško, o šis sąmoningas pilietis drakoną šlovina ir šiam dėkoja.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Įdomi gyvoji patirtis.
    Ačiū,kad užsukote ;-)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Renatos KARVELIS 2017 metų skraidymo žemėlapis (su NUOTRAUKOMIS)

Vienais metais (o gal tai vyksta kasmet?) artėjant gruodžio 31 d. vidurnakčiui feisbukas prisipildė įvairių žmonių įrašais apie jų pragyventus metus. Rašydavo, kad buvę be galo puikūs metai ir išvardydavo (dažniausiai irpritagindavo) visus, kuriems jaučiasi dėkingi už pastūmėjimą, paskatinimą, palaikymą ar buvimą tiesiog greta.

Tais metais feisbuko draugų sėkmė erzino, nes apie savuosius taip pasakyti tikrai negalėjau - buvo prasti metai. Išoriškai išgyvenau tas mokslų nesėkmes, bet viduje liko vien griuvėsiai, iki pamatų nusiaubta. Reikėjo viską atstatyti šįkart taip, kad perlaikytų audras, kurios gyvenime dar užeis. 
2017 metai buvo "statybų metai". Aš kūriau save - Renatą Karvelis. Nauja įvairiapusiška veikla, "popamokinė" saviraiška, naujos pažintys, kvietimai dalyvauti, kvietimai padirbėti, idėjų lavina ir sėkmė, kai jos realizuojasi tarsi savaime be didelių kliūčių. 2017 metais skraidžiau, kur tik galėjau, kur tik sparnai valiojo mane nešti. 
VASARIS Skaityma…