Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

(Vis dar) Nepripažinto rašytojo veblenimai

     - Kas yra? – Ji klausia. – Vėl kokio konkurso nelaimėjai? – Ir pataiko tiesiai į dešimtuką.
- Taip... – Sunkiai atsidūstu. – Šit, ką tik pamačiau leidyklos puslapyje konkurso laimėtojus. Manęs ir vėl nėra.
- Ir ką dabar darysi? Bene verksi? – Paklausė lyg turėčiau kažkokių kitokių pasirinkimų.
- Tikriausiai... – Bejėgiškai pučiu į telefono ragelį.
- Žinok, ne kiekvienas debilas gali rašyti, - pasako pernelyg rimtai, kad galėčiau juoktis.
Pasako taip lyg aš ir būčiau tas – nekiekvienas debilas. Pajuntu jos tvirtą tikėjimą. Galbūt, oi ne, tikrų tikriausią tikėjimą, kad aš esu ta ypatinga debilė, išskirta iš kitų debilų minios. Suklūstu ir toliau klausausi.
- Mes visi turim kiaurą dieną dirbti, - ji tęsė. – Mes dirbam nemėgstamus darbus, o tu dirbi tai, kas tau miela širdžiai – rašai. Tu negalvok, kad kiekvienas rašo. Aš tai negalėčiau, jei man kas nors dabar lieptų parašyti – nieko neparašyčiau. Aš neturiu gabumų tam.
Tylėjau. Kaip čia dabar taip apsivertė, kad neturi žodžių ta, kuri jais svaidosi kaip koks San Gohanas smogiamosiomis energijos bangomis „Drakonų kovose Z“.
- Matai, tavo bėda ta, kad tu rašai, siunti ir jau tikiesi tuoj pat laimėsianti, - moteris telefone man toliau pasakojo. – Žiūrėk, ir gyvenime tas pats. Mergina sutinka vaikiną ir išsyk patiki, kad jiedviem viskas klostysis gerai. Vos tik susipažinus ima ir svajoja apie būsimus kūdikius. Sugalvoja dar negimusiems vardus. Galvoja tokius, kad derėtų prie vyro pavardės.
Man buvo aiškinama, panašiai kaip kokiai blondinei iš anekdoto: „Nereikia turėti lūkesčių ir taškas. Įsitikinimas gera baigtimi tik tavo vienos, o tai nelabai reikšminga, nes ne tu tesprendi, nesi tokia galinga.“  Pokalbio pabaigoje ji pasitikrino ir paklausė, ar nuramino mane. Kažkaip labai keistai pynėsi tos sąsajos tarp debilizmo ir talento, todėl atsakiau teigiamai.
Ir taip visada. Pasiekus žemutinę savęs pasitikėjimo barometro skalę, man kuo skubiausiai reikia šiokio tokio išorinio patvirtinimo, kad mano rašinėjimai, literatūriniai sumanymai vis tiek kažkada įgaus apčiuopiamą pavidalą, kad jie išvys dienos šviesą, kad bus prieinami ne tik mano vienos akims.

Tada atsisuku į kitus,
lyg jie man privalėtų uždegti žalią šviesą,
 akimirkai tapę labai svarbūs...

Aš pabaigiau ir atsisukau į ją. Nieko kito, nieko kitaip dar nemoku daryti. Persimainęs jos veidas mane išgąsdino, jaučiu, suriks: Nu, šįkart tu čia visai nusipezėjai!
- Kad tu būtum save mačius? – Suskubo prabilti.
- Kas nutiko? – Ėmiau savimi dvejoti.
- Tavo veidas iš malonumo švytėjo, tu tokia patenkinta ir laiminga.
Susigėdau, nes įpratau tikėtis kažko kito. Parodžiusi savo tikrąsias emocijas, pasijaučiau kažkaip, lyg būti laimingu užginta, kad šitai visai nedora. Tik iš liūdesio riaumoti yra visiems suprantama kalba, tik liūdesys yra priimtina žmogaus išraiška. Pritilau, bet ji toliau dėstė:
- Džiaukis, kad tokį vyrą turi, kad jis visa šita tau leidžia...
- Žinai, jis neskaito mano kūrinių, - atsakiau.
Prie stalo sėdėjusi, pasimaivė ir vėl įniko į savo išmanųjį. Juk aš vienai brangiai minutei nukreipiau jos dėmesį nuo plokščiaekranio į save – jai perskaičiau savo eilėraštį.
-Sakė, skaitys, kai knyga bus, - kalbėjau jai į kaktą.
Vaikiškai šyptelėjau ir prisiminiau, kad laukdama 2013 metų užrašinėje susirašiau svajonių metų planą. Ir jau tada mąsčiau apie knygą, tikriausiai romaną, kaip būsiu jo autore. Dabar bekraustydama kambarius randu begalės visokių prirašytų popiergalių, pradėtų sąsiuvinių, kažkokių istorijų epilogų, prisiminimų, dialogų nuotrupų, baugščių bandymų pafantazuoti ir per daug (nusi)hiperbolizuoti.

Nuotrupos iš anų lapų...

Po ilgos savaitės stovėjimo prie laboratorinės įrangos Miglė su klaustukais (Ką dar mane išmokysite???) ir šauktukai (Nejaugi – tai viskas!!!) žiūrėdavo į Skaistę ir Andrių. Pamažu jos viduje pradėjo knibždėti didėjantis nerimas ir nepasitenkinimas, kartodamas: Universitete mokiausi 4 metus, o dabar dirbu šį mechaninį darbą, visiškai nereikalaujantį ypatingo mąstymo.
...
Ar atsiras toks vyras, kuriam be to, kas yra man tarp pažastų ir kas yra tarp šlaunų, domėsis kas yra man tarp ausų.
Gausiai apšlaksčiusi ištinusį veidą šaltu vandeniu, žvilgteliu į veidrodį: O Jėzau Eik, tu peklon, kaip šiurpiai atrodau. Galėčiau eiti gąsdinti žmonių patamsėj. Su dirbtiniu optimizmu raminuosi: Nieko, tai buvo baisiausia, kas galėjo man nutikti. Išliejau penkmečio ašaras, tad nuo šiol vien tik gėris, vien tik grožis.

Anie lapai tik trypčiojimas vietoje, teatrodo. Nesitikėjau, kad sunkumai labiausiai susikoncentravę manyje, o ne išorėje...
Padėkos raštas, skirtas autorei - Renatai Karvelis - už dalyvavimą literatūriniame konkurse

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Renatos KARVELIS 2017 metų skraidymo žemėlapis (su NUOTRAUKOMIS)

Vienais metais (o gal tai vyksta kasmet?) artėjant gruodžio 31 d. vidurnakčiui feisbukas prisipildė įvairių žmonių įrašais apie jų pragyventus metus. Rašydavo, kad buvę be galo puikūs metai ir išvardydavo (dažniausiai irpritagindavo) visus, kuriems jaučiasi dėkingi už pastūmėjimą, paskatinimą, palaikymą ar buvimą tiesiog greta.

Tais metais feisbuko draugų sėkmė erzino, nes apie savuosius taip pasakyti tikrai negalėjau - buvo prasti metai. Išoriškai išgyvenau tas mokslų nesėkmes, bet viduje liko vien griuvėsiai, iki pamatų nusiaubta. Reikėjo viską atstatyti šįkart taip, kad perlaikytų audras, kurios gyvenime dar užeis. 
2017 metai buvo "statybų metai". Aš kūriau save - Renatą Karvelis. Nauja įvairiapusiška veikla, "popamokinė" saviraiška, naujos pažintys, kvietimai dalyvauti, kvietimai padirbėti, idėjų lavina ir sėkmė, kai jos realizuojasi tarsi savaime be didelių kliūčių. 2017 metais skraidžiau, kur tik galėjau, kur tik sparnai valiojo mane nešti. 
VASARIS Skaityma…