Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Gimtadienis

Aš gavau gėlių, nes šiandien mano gimtadienis. Gėlę vazone gavau, nes, matyt, tai turi tęstis ilgiau nei numatyta. Gėlės išsiskleidusios, giliai žalių lapų debesyje žiedai paskendę. Ant ilgo, ilgo koto. Laibo koto, paremto kažkokiu plastmasės įtvaru. Kaip ir aš, nuolatos ieškau į ką atsiremti. Į žmogų noriu atsiremti, į kokį autoritetą, bet šitai trumpai teveža – geriausia atsiremti į idėją. Dėl jos galiu rimtai išprotėti, galiu dėl idėjos išprotėti ilgam. Dėl žmogaus taip nepavyksta.

Šiandien mano gimtadienis. Ir aš buvau pavadinta MOTERIMI. Ūsuotas, riebokas kelio darbininkas, panašus į taikingą jūrų vėplį tarė TIK MOTERIS ŠITAIP GALI ĮVAŽIUOTI, TIK MOTERIS ŠITAIP GALI SPAUSTI GAZĄ, kai prie volvo išmetamųjų dujų vamzdžio klampus kelio smėlis nusidažė juodai, išsipyšino nuo bandymo išvažiuoti, nuo bandymo išlipti iš to per daug minkšto smėlio. Taip, taip. Iš ryto įkritau su mašina. Nepanikavau, juk gimtadienis. Išgirdau, kad esu moteris. Šypsojausi, šypsojausi, mintyse tuos barzdotus pašaipūnus šimtą kartų nuplakus – pripylė smėlio, pridarė kalnų – aš nelaimingai pasikabinau, išvažiuoti nebegaliu. Tai, ačiū Dievui, už savo vyrą, gelbėjantį vis mane, ačiū Die, už vyrą ant galinės sėdynės, smagiai stebintį, kaip, toks pat ekskavatorius kaip ir jo knygutėje, traukia mūsų mašiną.

Seniau man gėlės labai nepatiko. Kaskart jos skaudžiai priminė tą laikinumą, tą akimirką, o nuo trumpų malonumo akimirkų aš nusigręžti vis noriu. Nuo laikino skausmo nusigręžti neina – kenčiu ilgai. Negaliu pakęsti akivaizdaus laikinumo, jis kaip išorinis moters grožis, lygi veido oda – laikina, laikina, laikina. Man norisi to, kas amžina, amžina, amžina. Constant.

Ir gimtadienį prisimenu apie laikinas savo roles. Esu „užkrėsta“ matyti visur tik puspilnes stiklines. Nebe savo tėvo vaikas, mamos dukra, pusiau žmona, pusiau mama, pusiau žmogus, pusiau jauna, pusiau šviežia, pusiau laiminga, pusiau laikina. Džiaugiuosi už žmones, kurie nekuria grandiozinių planų, kurie nėra tokie kvailai ambicingi, bet man šitas gyvenimo scenarijus visai netinka. Mane traukia konfliktas. Man reikia kitaip. Krenta gyvenimo scenarijus iš mano rankų, neišlaikau, nupučia vėjas jį į tolį.

Šiandien mano gimtadienis ir aplink mane daug žmonių. Ne visada juos suprantu ir jie, turiu įtarimų, mane ne visada supranta, bet be viso to - gera, kad MANO ŽMONĖS yra. 5 minutėm, išsitęsusiomis į kelias valandas, žinutėse, laiškuose, gyvame pokalbyje prie stalo, telefone, ekrane, glėbyje, lovoje ir visame gyvenime. Jei gėlės laikinos, tai bendrumo jausmas su kitu yra constant. Su tuo, per tai aš ir augu.


Ačiū.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

BLOGo rašymas: trumpas prisistatymas

Popieriuje nugulusios mintys (autorės nuotrauka)

Pirmiausia, reikia pasidžiaugti, kad nepatekau į tą didumą BLOGo rašytojų, kuriems nepakanka parako tęsti darbo daugiau nei tris mėnesius, nes štai jau yra daugiau nei pusę metų, kaip reguliariai rašau ir pildau elektroninį dienoraštį, kurio mistifikuotas pavadinimas gali kažkiek klaidinti: SAPNALAIKIS. 
http://sapnalaikis.blogspot.com
Kodėl SAPNALAIKIS?

Sapnalaikio (ang. dreamtime) terminu yra grįstas Australijos aborigenų pasaulio kūrimosi/atsiradimo suvokimas. Jie tiki, kad kūrimo procesas nėra baigtinis, kad jis vyksta nuolatos (daugiau čia; http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/08/sapnalaikis-mitinis-laikas-kai-zmoniu.html ) Prijaučiu įvairiems pasaulio tvarkos aiškinimams ir interpretavimams, o senesnių civilizacijos atstovų pasaulėžiūra garantuoja autentiškumą, todėl esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus negali savęs bausti statydamas į kažkieno sukaltus rėmus. Jo pareiga - domėtis viskuo, taip susidarant aiškesnį vaizdą apie sav…

R. Karvelis poetinis performansas ROŽINI_S

Rugpjūčio 9 d. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pirmą kartą Tauragės pilyje (Dariaus ir Girėno g. 5) subūrė miestiečius didelei meno ir medijų šventei. Wide Wings,MO muziejus, T. Vosylius, J. Tulaitė, Bon Bon, V. Plungė, Meno Avilys, R. Požerskis, Apeirono teatras, Solo Ansamblis ir t.t. Šalia ryškių dalyvių mano, t.y. Renatos Karvelis, debiutinis meninis bandymas „Rožini_s“. „Rožini_s“ – dviprasmiška. Pirma, spalva, kuri asocijuojasi su mergaitiškomis naiviomis svajonėmis, lengvumu. Antra, sunkus maldos įrankis. Šis poetinis performansas specialiai sukurtas audiovizualinių menų festivaliui KVADRATU. Idėja kilo pamačius festivalio erdvėse parfuratoriumi išdaužytą giloką duobę. Surezonavo mintis apie moterų svajones, kurios nugrūdamos ateičiai arba kažkur į tokią vietą, kad nemaišytų praeiti dabarčiai. Jas mokina „būk žemiau už žolę“. O jei žemiau grindų lygio? Tekstinį poetinio performanso turinį sudarė trys kūriniai. Autentiškas 1983 balandžio 7 d. laiškas, išpažintinis eilėraštis…

savo laisve pasidalinau su tavim kaip ir

pasaukiau tau visus savo PIN kodus jei norėtum žinoti daugiau vikipedijoj įsivesk nelaisvė už 500 eurų plius PVM po parašais ant kairiojo popieriaus lapo sutartis laikina, nors galėčiau šį tą pakeist lytį, ilgį, standumą. baltos žuvys plauko kimčio rėmuose, kur kadais pats popiežius pirko ir vežės į romą. netikėjau, nors tu ką užsilipęs ant tvoros šaukės kaip kunigaikštis man amerika dar žiauriai toli, nebent titaniku [į kalbančiųjų įrankių kvartalą plauti baltųjų fasadų]
aut. r. karvelis