Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Intro į Sandros Bernotaitės „Dionizo barzdą“

Klaipėda (paimta iš http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/naujuju-nakti-znaibysis-saltukas-1122492/)
Apsimuturiavęs pūkine ryškiai raudona žiemine striuke Benas Tarkeris žingsniavo H. Manto gatve. Kažkodėl prieš pasirenkant, kur po kelionės iš provincijos į Klaipėdą, nubėgau į tą kavinukę, pro kurią jis tą pavakarę ir praėjo, dingtelėjo galvon, gal ką iš grupės netyčiom taip ir sutiksiu. Įsitaikiusi prie lango stebėjau mašinų cirkuliaciją priešais šviesoforą, sankryžą. Po lėto ant Latte kavos putų trupinau cukrų. „Pasisaldinti nori, - nusijuokė kažkas  mano pačios balsu. – Ar tau gyvenimas ne pakankamai saldus! - Pridūrė tas pats.“

Visi taip skuba, rodėsi, ir pėstieji, ir ratuotieji. Dabar tamsus metas ir tiesiogine prasme šviečiam, blizgindami mašinų lempomis, elektros lemputėmis.

Benas Tarkeris slėpėsi po žiemine kepure. Tiesa, rašydamas jis taip pat slepiasi. Benas Tarkeris yra slapyvardis. Galbūt mus tai kažkiek jungia. Mes abu naudojam slapyvardžius. Ant dokumentų, aš ne Renata Karvelis.

Jį pastebėjusi, pirštais pakalenau į kavinukės vitrininį langą. Nuskambėjo grakščiai ir elegantiškai, lyg būčiau ne Klaipėdoje, o kokiam nors Paryžiaus barų ir laukčiau savo meilužio ar meilužės, kaip visada toje pačioje vietoje, kaip visada tuo pačiu metu. Šiandien Klaipėda yra mano Paryžius. Pažįstamas, nučiupinėtas.

Jis, sustiręs įnėrė į šiltą kavinukę. Jo alsavimas virto matomais garais. Pasveikinome.

-          Nepažinau.

Benas man dažnai tai kartoja. Imu galvoti, kad esu chameleonas. Maišelyje jis kažką nešėsi. Grupėje ketinome truputėlį švęsti. Artėja Kalėdos, o susitinkame vieną kartą per mėnesį. „Rašytojų klubas“ aš taip saviškiams įvardiju. Man būtinai reikia kartą per mėnesį ten nulėkti. Ten maniškiai renkas. Ten galiu būti tas, kas esu. Ten augu...

Niekada nebūna specialaus klausimo. Mūsų visos kalbos yra tik apie prozą ir poeziją. Taip ir rodos, kad apie tai visada mažiau ar daugiau galvojam, o kai kažkas garsiai užsimena, teįgarsiname tą vidinį kalbėjimą.

Prasitariau:
-          Baigiau skaityti Sandros „Dionizo barzdą“.
-          O aš tebeskaitau, - Benas atsakė.

Dabar nustirau aš:
-          Rimtai?
-          Jo... – atsako.
-          Ir ką galvoji?

Labai knietėjo išgirsti, ką jis apie tą kūrinį mąsto, ar mudviejų požiūris sutampa, ar šį vakarą mudviem pakeliui.
-          Aš dar nepabaigiau, tebeskaitau, - jis kalbėjo.

-        Skaičiau tris mėnesius, - pasakojau. – Taip gavosi, turėjau darbų, - teisinaus. -  Tas kūrinys taip įsisėdo į smegenus.

Ir norėjosi ne žodžiais, o kažkaip kitaip tam žmogui išreikšti save dėl tos knygos. Jei būčiau iš Šarūno Saukos paveikslų, būčiau pajėgus išsiversti iš skūros, kad tik parodyt savo visą pojūčių paletę. 

Toliau tęsiau:
-          Tiek daug mąsčiau... Žinai, negaliu nerašyti dabar apie jį. Rengiu interpretaciją.
-          Jei mes norim rimtai rašyti, mums reikia daugiau skaityti, - Benas tarė.
-          Pradžioje man buvo sudėtinga priimti jos kalbėjimą. Rodos, neradau sąlyčio taškų... Sakytum ne mano tema.
-          Manau, reikia perlipti savo ego, - Benas ėmė dėstyti.
-          Tai, aš ir sakau. Aš ne homoseksuali, aš esu sukūrus šeimą. Tipo, ramiai gyvenu. Nebeieškau nieko. Neeksperimentuoju. Bet dėl to, kad ją pažįstu...

Benas sutartinai palinksėjo galva.

-          Norėjau suvokti, - dar pridėjau.
-          Nereikia piktintis kitų kūryba, - jis sakė. - Reikia pabandyti peržengti savo ego, bent truputėlį ir kokie toliai prasiveria.
-          Jooo... – nutęsiau. – Žinai, po „Dionizo barzdos“ aš dabar nežinau, ką beskaityti. Darausi gurmanė,  - nusijuokiau.

Kai skamba šis žodis „gurmanas“, kažkodėl visada įsivaizduoju midijas su kuriomis pusę metų dirbau laboratorijoje ir nė karto niekur nenuėjau, jų taip ir neparagavau.

-          Matai, kiek daug gali duoti tas vienas žingsniukas.

Vyriškas balsas pabaigė ir mudu susiskubinom eiti. Mums pakeliui, mes einam į ten pat.


2016-12-06/09

Komentarai

  1. P.S. Ne "Dionizo barzda", o "Dioniso barzda". Ak, gramatika tolsta kaip preitos nakties sapnai ;-)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Minija suteka į Kuršių marias, marios - į jūrą, jūra - į kitas jūras ir vandenynus. Magiškasis RENATOS Mingės sapnas (Literatų stovykla)

1.Remkis penkiais šaltiniais, kad galėtum sakinį pasakyti. 2.Nėra „aš manau“, yra tik „aš žinau“. 3.Nėra „aš jaučiu“?
Keturi komisijos nariai, doktorantūros komiteto pirmininkas ir darbo vadovas. Grupiokė vienintelė stovi prie pulto, kai pirmininkas kalba apie disertacijos praktinį pritaikomumą. Kad ne dvi, o netgi tris publikacijas per doktorantūros metus spėjo ji parašyti. Kutena grupiokę tie pasiekimai, kartkartėmis šypsosi, patikėjusi.  Ji po to nieko daugiau be mokslų daktaro diplomo nebegaus, nors labai tikėjo. Mudvi siejo milžiniški lūkesčiais. Mano - iš idealizacijos, jos – iš praktinių sumetimų.
Sėdžiu perregima universiteto auditorijoje, kur doktorantūros grupiokė tuoj pavirs mokslų daktare. Kaip nemiela man būti, matyti tuos veidus, kalbas jųjų girdėti. Rodos, dviejų metų tarpo nė nebuvo ir aš ta pati sunkiai situacijoje besigaudanti, beviltiškai atsilikusi doktorantė.
mes žaidžiam tik žaidžiam protingais garbingais paslaptingais lieknais jaunais turtingais laimingais mes žaid…