Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Intro į Sandros Bernotaitės „Dionizo barzdą“

Klaipėda (paimta iš http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/naujuju-nakti-znaibysis-saltukas-1122492/)
Apsimuturiavęs pūkine ryškiai raudona žiemine striuke Benas Tarkeris žingsniavo H. Manto gatve. Kažkodėl prieš pasirenkant, kur po kelionės iš provincijos į Klaipėdą, nubėgau į tą kavinukę, pro kurią jis tą pavakarę ir praėjo, dingtelėjo galvon, gal ką iš grupės netyčiom taip ir sutiksiu. Įsitaikiusi prie lango stebėjau mašinų cirkuliaciją priešais šviesoforą, sankryžą. Po lėto ant Latte kavos putų trupinau cukrų. „Pasisaldinti nori, - nusijuokė kažkas  mano pačios balsu. – Ar tau gyvenimas ne pakankamai saldus! - Pridūrė tas pats.“

Visi taip skuba, rodėsi, ir pėstieji, ir ratuotieji. Dabar tamsus metas ir tiesiogine prasme šviečiam, blizgindami mašinų lempomis, elektros lemputėmis.

Benas Tarkeris slėpėsi po žiemine kepure. Tiesa, rašydamas jis taip pat slepiasi. Benas Tarkeris yra slapyvardis. Galbūt mus tai kažkiek jungia. Mes abu naudojam slapyvardžius. Ant dokumentų, aš ne Renata Karvelis.

Jį pastebėjusi, pirštais pakalenau į kavinukės vitrininį langą. Nuskambėjo grakščiai ir elegantiškai, lyg būčiau ne Klaipėdoje, o kokiam nors Paryžiaus barų ir laukčiau savo meilužio ar meilužės, kaip visada toje pačioje vietoje, kaip visada tuo pačiu metu. Šiandien Klaipėda yra mano Paryžius. Pažįstamas, nučiupinėtas.

Jis, sustiręs įnėrė į šiltą kavinukę. Jo alsavimas virto matomais garais. Pasveikinome.

-          Nepažinau.

Benas man dažnai tai kartoja. Imu galvoti, kad esu chameleonas. Maišelyje jis kažką nešėsi. Grupėje ketinome truputėlį švęsti. Artėja Kalėdos, o susitinkame vieną kartą per mėnesį. „Rašytojų klubas“ aš taip saviškiams įvardiju. Man būtinai reikia kartą per mėnesį ten nulėkti. Ten maniškiai renkas. Ten galiu būti tas, kas esu. Ten augu...

Niekada nebūna specialaus klausimo. Mūsų visos kalbos yra tik apie prozą ir poeziją. Taip ir rodos, kad apie tai visada mažiau ar daugiau galvojam, o kai kažkas garsiai užsimena, teįgarsiname tą vidinį kalbėjimą.

Prasitariau:
-          Baigiau skaityti Sandros „Dionizo barzdą“.
-          O aš tebeskaitau, - Benas atsakė.

Dabar nustirau aš:
-          Rimtai?
-          Jo... – atsako.
-          Ir ką galvoji?

Labai knietėjo išgirsti, ką jis apie tą kūrinį mąsto, ar mudviejų požiūris sutampa, ar šį vakarą mudviem pakeliui.
-          Aš dar nepabaigiau, tebeskaitau, - jis kalbėjo.

-        Skaičiau tris mėnesius, - pasakojau. – Taip gavosi, turėjau darbų, - teisinaus. -  Tas kūrinys taip įsisėdo į smegenus.

Ir norėjosi ne žodžiais, o kažkaip kitaip tam žmogui išreikšti save dėl tos knygos. Jei būčiau iš Šarūno Saukos paveikslų, būčiau pajėgus išsiversti iš skūros, kad tik parodyt savo visą pojūčių paletę. 

Toliau tęsiau:
-          Tiek daug mąsčiau... Žinai, negaliu nerašyti dabar apie jį. Rengiu interpretaciją.
-          Jei mes norim rimtai rašyti, mums reikia daugiau skaityti, - Benas tarė.
-          Pradžioje man buvo sudėtinga priimti jos kalbėjimą. Rodos, neradau sąlyčio taškų... Sakytum ne mano tema.
-          Manau, reikia perlipti savo ego, - Benas ėmė dėstyti.
-          Tai, aš ir sakau. Aš ne homoseksuali, aš esu sukūrus šeimą. Tipo, ramiai gyvenu. Nebeieškau nieko. Neeksperimentuoju. Bet dėl to, kad ją pažįstu...

Benas sutartinai palinksėjo galva.

-          Norėjau suvokti, - dar pridėjau.
-          Nereikia piktintis kitų kūryba, - jis sakė. - Reikia pabandyti peržengti savo ego, bent truputėlį ir kokie toliai prasiveria.
-          Jooo... – nutęsiau. – Žinai, po „Dionizo barzdos“ aš dabar nežinau, ką beskaityti. Darausi gurmanė,  - nusijuokiau.

Kai skamba šis žodis „gurmanas“, kažkodėl visada įsivaizduoju midijas su kuriomis pusę metų dirbau laboratorijoje ir nė karto niekur nenuėjau, jų taip ir neparagavau.

-          Matai, kiek daug gali duoti tas vienas žingsniukas.

Vyriškas balsas pabaigė ir mudu susiskubinom eiti. Mums pakeliui, mes einam į ten pat.


2016-12-06/09

Komentarai

  1. P.S. Ne "Dionizo barzda", o "Dioniso barzda". Ak, gramatika tolsta kaip preitos nakties sapnai ;-)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

BLOGo rašymas: trumpas prisistatymas

Popieriuje nugulusios mintys (autorės nuotrauka)

Pirmiausia, reikia pasidžiaugti, kad nepatekau į tą didumą BLOGo rašytojų, kuriems nepakanka parako tęsti darbo daugiau nei tris mėnesius, nes štai jau yra daugiau nei pusę metų, kaip reguliariai rašau ir pildau elektroninį dienoraštį, kurio mistifikuotas pavadinimas gali kažkiek klaidinti: SAPNALAIKIS. 
http://sapnalaikis.blogspot.com
Kodėl SAPNALAIKIS?

Sapnalaikio (ang. dreamtime) terminu yra grįstas Australijos aborigenų pasaulio kūrimosi/atsiradimo suvokimas. Jie tiki, kad kūrimo procesas nėra baigtinis, kad jis vyksta nuolatos (daugiau čia; http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/08/sapnalaikis-mitinis-laikas-kai-zmoniu.html ) Prijaučiu įvairiems pasaulio tvarkos aiškinimams ir interpretavimams, o senesnių civilizacijos atstovų pasaulėžiūra garantuoja autentiškumą, todėl esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus negali savęs bausti statydamas į kažkieno sukaltus rėmus. Jo pareiga - domėtis viskuo, taip susidarant aiškesnį vaizdą apie sav…

R. Karvelis poetinis performansas ROŽINI_S

Rugpjūčio 9 d. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pirmą kartą Tauragės pilyje (Dariaus ir Girėno g. 5) subūrė miestiečius didelei meno ir medijų šventei. Wide Wings,MO muziejus, T. Vosylius, J. Tulaitė, Bon Bon, V. Plungė, Meno Avilys, R. Požerskis, Apeirono teatras, Solo Ansamblis ir t.t. Šalia ryškių dalyvių mano, t.y. Renatos Karvelis, debiutinis meninis bandymas „Rožini_s“. „Rožini_s“ – dviprasmiška. Pirma, spalva, kuri asocijuojasi su mergaitiškomis naiviomis svajonėmis, lengvumu. Antra, sunkus maldos įrankis. Šis poetinis performansas specialiai sukurtas audiovizualinių menų festivaliui KVADRATU. Idėja kilo pamačius festivalio erdvėse parfuratoriumi išdaužytą giloką duobę. Surezonavo mintis apie moterų svajones, kurios nugrūdamos ateičiai arba kažkur į tokią vietą, kad nemaišytų praeiti dabarčiai. Jas mokina „būk žemiau už žolę“. O jei žemiau grindų lygio? Tekstinį poetinio performanso turinį sudarė trys kūriniai. Autentiškas 1983 balandžio 7 d. laiškas, išpažintinis eilėraštis…

savo laisve pasidalinau su tavim kaip ir

pasaukiau tau visus savo PIN kodus jei norėtum žinoti daugiau vikipedijoj įsivesk nelaisvė už 500 eurų plius PVM po parašais ant kairiojo popieriaus lapo sutartis laikina, nors galėčiau šį tą pakeist lytį, ilgį, standumą. baltos žuvys plauko kimčio rėmuose, kur kadais pats popiežius pirko ir vežės į romą. netikėjau, nors tu ką užsilipęs ant tvoros šaukės kaip kunigaikštis man amerika dar žiauriai toli, nebent titaniku [į kalbančiųjų įrankių kvartalą plauti baltųjų fasadų]
aut. r. karvelis