Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Gruzdai

Kiek žinau, Ostapenko, netikėtai pakliuvęs į mano miestą, nežinojo šito tarmiško pavadinimo.
-          A nori apkirpsam tavi gruzdai?
Vėliau istorija atskleidžia, dainininkas pasidavė šitai avantiūrai ir lengvabūdiškai atsidavė to vakaro kolegoms į rankas, sumaniusiems su ekrano žvaigžde papokštauti.
Ryte pabudo, išsiblaivė, dairėsi... Nežinomas kraštas, nežinomi draugai ir tas „gruzdai“ pasirodo yra tik paprasčiausiai plikai. Manau, kad nuo to laiko Šilalė jam asocijuojasi tik su prarastais plaukais.

-          - Ką tu sau pasidarei?!
Pusiau isteriškai sušaukiau, kai išvydau šį rytą jį šviesioje virtuvėje.
-          - Kas nutiko? – atsakė.
-        -  Kaip tai kas? Kur tavo plaukai?
-          -O kas yra?
-         - Kur tavo plaukai? Kodėl nusiskutai gruzdai?
-         - Šiaip norėjau.
-         - Ne, ne...- abejojau. - Nesąmonė, taip negali būti. Šiaip ėmei ir nusiskutai visiškai plikai. Šiaip sau!
-         -  Nu, ar negaliu?

Beliko tylėti, sėdint prie virtuvės stalo. Bandžiau priprasti prie naujo jo įvaizdžio. Plaukai jo buvo gana ilgi, jau krito ant akių. Jie neauga labai greitai, todėl pas kirpėją nueina tik kartą per du mėnesius. Pagalvojau, kad tiesiog grįžęs vakar iš garažo, buvo pervargęs, nervingas, gal tie plaukai kažkaip netyčia po ranka užkliuvę, suerzinę. Gal tiesiog neapsikentė, pasidavė akimirkai ir nusirėžė visą augmeniją nuo galvos. Taip viduje svarsčiau. Šios įžvalgos, rodėsi, pačios realiausios. Grįžau į miegamąjį, reikėjo prigulti.

Jis atėjo, atsigulė greta. Atsisukau į jį ir vėlei klausiau:
-          -Kas nutiko? Kodėl?

Pradžioje jis tylėjo ir aš jau ėmiau galvoti, kad jis niekad neatsakys.

Laisvas žmogus gali ir neatsakyti, jam nepriklauso visiems iš eilės aiškinti savo poelgių prasmę. Aiškina ir aiškinasi tie, kurie siekia būti visada suprasti. Žinau, kad aš tai trokštu būti kitų suprasta. Savo poelgiais, savo žodžiais, savo tekstais, savo kitoniškumu. Bet suprasti kitokį kitą yra didžiulis iššūkis, nes turi praplėsti savo suvokimo ribas, išeiti iš konfortabilios zonos.

Jis galėjo man nieko ir nesakyti.

-         - Norėjau pažiūrėti, ar man pakaks drąsos, - jis ramiai pasakė, mačiau, kad nesitikėjo likti suprastas. – Mačiau, kad man patogu gyventi taip kaip gyvenasi, nieko nekeičiant. Aš norėjau pažiūrėti, ar užteks drąsos ką nors keisti, pavyzdžiui, nusikirpti gruzdai.

Jis kalbėjo nežiūrėdamas į mane, spoksojo į lubas, pro kurias vis dar byra spaliai. Apytamsiame kambaryje, rodės, kažką matė, ko nesugebėjau įmatyti aš, nors deduosi matanti viską kiaurai.

Aš jį supratau. Prarasti plaukai – tai tik simbolis. Čia svarbiausia pati idėja. Tai galėjo būti ir ne plaukai, bet kažkas kitas, galiausiai tai visiškai nesvarbu. Mintis ir idėja svarbiausia.

Gulėdama lovoje, ėmiau suvokti, kad jo pasiryžimas buvo sąmoningas, ne iš baimės, reflekso ar paaugliškas nepriklausomybės manifestas. Sąmoningas, suvokiant.

-          - Nuo kur ėmei kirpti? – pasiteiravau.

Vakar aš jau buvau įmigusi, nebelaukiau, kada jis grįš į kambarį, tad naujos šukuosenos visai nemačiau. O šįryt mane ištiko šokas. Tikėjausi, kad jis pradėjo nuo pakaušio, kaip kad Ponas Bynas viename epizode bliūduku kirpo berniuką.

-         - Pradėjau nuo ausies, - jis kalbėjo. – Pradžioje išsigandau, sakau, ai, ataugs. Vėliau ėmiau nerimauti: „Ką aš padariau?“. Po to, apėmė panika... Galop, užplūdo palengvėjimas ir ėmiau džiaugtis, ėmiau sau patikti.

Galvoje ūžė kandūs kitų pastebėjimai, kuriuos jau spėjau projektuoti, kai jį tokį išvys artimieji ir darbe. Mes gyvenam provincijoje, būti kitokiu, mąstyti kitaip čia ne taktas. Baltos varnos tarp juodų, juodos avys tarp baltų. Deja, bet šitai tiesa. Aš žinau ką kalbu. Kaip jis jausis, kai nė iš vieno nesulauks palaikymo, juk niekas nesigilins, visiems taip  patogiau. Iš tiesų, tie visi, net į save nesigilina, o ką jau kalbėti apie kitą.

Tada pasakiau:
-         -  Man patinka.

Jis nieko neatsakė. Jis kalba mažai.

Tada galvojau apie save. Kiek daug kartų, aš jam šitaip iškrėčiau. Atbėgu ir pareiškiu:

Aš abstinentė!

Aš vegetarė!

Aš žaliavalgė!

Aš piligrimė!

 Aš pagonė!
                                                                                                            Aš krikščionė!

Aš krišnaitė!

Aš liuteronė!

Aš jogė!

Aš mokslininkė!

AŠ RAŠYTOJA!

Bet mano pokyčių žingsneliai visada tokie neužtikrinti. Šoku į priekį ir iškart atgal. Man neramu, nesaugu vienai tokiai keistai būti. Viduje galiu būti tokia, kokia man norisi, bet išorėje – čia galioja visai kitokie dėsniai. Kai moteris kažką keičia yra viena, bet kai vyras... Moters sąmonėje visada galioja UNDO funkcija, o vyro padaryti sprendimai yra kieti it betonas.

Atėjo palengvėjimas, matant jį beplaukį, susimąsčiusį kaip tas pakelės Rūpintojėlis. Pagaliau buvo padarytas veiksmas, žingsnis siauru, niekieno neišmintu taku. Juo eiti yra sunkiau.

Juk aš jį tokį mačiau nuo pat pradžios, kai plevėsuojančiu paltu jis artinosi prie manęs ir netikėtai apkabino.
-        - Aš Alfonsas – moterų išlaikytinis, - jis man tada prisistatė. – O kuo tu vardu? – dar pasiteiravo. – Bene elektriko duktė, kad plaukai tokie susišiaušę lyg būtum elektros gavus?

Nusikvatojau. Viduje nuvilgė ta pati elektra, mano tėvas tikrai buvo elektrikas.

Jis man patiko.

Aš jį mačiau kiaurai, geriau nei jis pats, kad save tuo metu matė. Tai toliaregis moters žvilgsnis, numatantis vyro perspektyvas ir galimybes.


Aš žinojau už ko išteku. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu