Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Slinktys


Sėdėjau už stiklo, o jis taip lengvai čiuožė atbulomis ledu. Akivaizdu, kad tam beveik iki juodumo nudegusiam vaikinui tai puikiai sekėsi. Iš visų sumaniusių vakarą praleisti ant prekybcentrio ledo jam tai ėjosi geriausiai. Jis buvo vienas, bet panašu, kad per daug dėl to nesuko galvos. Esu beveik tikra:jis pastebėjo savo čiuožėjo gabumus ir slapta mėgavosi tuo, kad kemšantys už stiklo maistą įsistebeilija galų gale tik į jį. Neįmanoma nepastebėti jo, kai likę atsargiai slenka pasieniais. Kažkodėl išsyk nutariau, kad jis nėra itin turtingas. Tiesa sakant, tik stipriai įdegęs sprandas signalizavo, kad dirbama fiziškai kažkur lauke. Šviesi trumparankovė lengva palaidinė tik dar labiau paryškino vaikino tą dvasios lengvumą, jei ne gravitacijos jėga, panašu, kad jis galėtų net pakilti į orą. Jis buvo šiek tiek jaunesnis už mane. Padavėja, aptarnavusi tą vakarą taip buvo jaunesnė. Vakaro kolega irgi jaunesnis. Staiga pajutau,kad mano laikas jau praėjo. Tas laikas, kai gyvenimu čiuožčiau lengvai tartum pačiūžom lygiu ledu. Negalvojau kas pasilieka už manęs,o kas dar tik laukia.

Tik šį akimirka. 
Lengva. 

Pica buvo neskani, o kavos skonis išblankęs. Nieko nebėra kaip kad buvo pirmą kartą. Regis viskas pasiliko už.

-Dabar tavo laikas, - neslėpdama nostalgijos kreipiausi į jaunėlį, kuris kapojo paskutinius picos gabaliukus. - 11,12, I kursas, II kursas-patys smagiausi metai. Nesi nei visiškai suaugęs, nei vaikas. Tėvai išlaiko, o sprendimus darai jau pats. - Bebaigdama nusukau žvilgsnį į už stiklo dar tebenardantį vaikiną ir giliai įkvėpus atsidusau. Kiek daug dar teks tam jaunėliui pereiti, kol jis bus mano vietoje.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu