Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kaubojus

Pranukui labai pasisekė. Visi kalbėjo, kad jo tėvas esąs apsukrus vyras, kartu su kitais kolūkio vyrais pasidalijo aliuminio vielos ritę. Tėvas sūnui pasakojęs, kad ši viela, skirta tik svarbiems darbams, kai kabino ją ant vinies pašiūrėje. Kitą dieną iškart atsirado svarbus reikalas. Pranukui kilo mintis, kad prie virvės galo geriau pririšti iš vielos išlankstytą nedidelį lanką, nes metama kilpa neprasiskleidžia taip, kaip berniukas matė per televizorių. Ten, kažkur Amerikoje vyrai, užsiropštę ant prajodinėtų, virvėmis gaudė dar laukinius arklius. Labiausiai Pranukui įsiminė tos scenos, kur kaubojus švysteli į orą virvę, o ši įšsižiodama lengvai klesteli ant besipriešinančio žirgo sprando. Aišku, jei būtų Pranuko valia, jis norėtų viso kaubojams skirto komplekto: plačiabrylės skrybėlės, iš kietos odos pasiūtų batų, šautuvo, kurį galėtų užsikišti už diržo ir tos virvės. Tačiau mama nuo mažumės Pranuką pratino prie minties, kad ne viską galima turėti, todėl tą dieną jis džiūgavo turėdamas nors kaubojišką virvę.
Rytojaus dieną Pranukas nešėsi naują žaislą į mokyklą. Per pirmą pamoką berniukas jau planavo artimiausios pertraukos metu virve pažaboti Irutę, kuri anądien visų vaikų akivaizdoje pasijuokė iš jo pavadindama „Arkliadančiu“. „Bus iš manęs tyčiotis, aš ją pagausiu kaip telyčią,“- kerštauti buvo nusiteikęs Pranukas, traukdamas iš kuprinės virvę. Tačiau mokytojas Šeškus klasėje užsibuvusius vaikus griežtai sudrausmino ir kuo skubiau įsakė pasišalinti, mat jis dabar čia pietausiąs. Taip veršiukų sutramdymas netikėtai buvo atkeltas kitai dienai.
Namuose, tėvui ant akių Pranukas vis dėl to nesiryžo išbandyti kaubojišką virvę. Kažkur viduje plazdėjo nuojauta, kad atgnybtos vielos gabaliuku žaidžiantis sūnus nelabai sužavės tėvą. Būtų blogai, jei jųdviejų požiūris į sąvoką „svarbus darbas“ išsiskirtų, todėl Pranukas asketiškai neliesdamas virvės namie, vengė galimo konflikto su suaugusiuoju.  
Bet grįžtant po pamokų į namus, jis jautėsi laisvas kaip tie žirgai, kuriuos kaubojai dar tik pagaus. Virvė buvo nuostabi, kaip filme ji trumpam pakibdavo ore. Kaskart švystelėjus, rodos, ji pati dar porą metrų laisvai skrieja į aukštį. Nors pareidamas taip nieko ir nepagavo, berniukas neatlyžo: „Jei norėčiau galėčiau taip aukštai išmesti, kad virve sučiupčiau žemai danguje kybantį debesį. Prisitraukčiau jį prie savęs ir užšokčiau taip, kaip kaubojai Amerikoje jodinėja arkliais. Vieną galą debesies pabarstyčiau cukrumi ir valgyčiau tarsi cukrinę vatą.“ Apsalęs nuo fantazijų Pranukas paskutinį syk energingai mestelėjo virvę, nes tuoj už koplytėlės atsivers tėvų namų kiemas, todėl jam teks slėpti ją kuprinėn. Laimikis. Pranukas kažką pagavo. Gal klevo šaką. Timptelėjo porą kartų, pasirodo aliuminio lankas pagriebė prie klevo pastatytos koplytėlės viršuje buvusį kryžių. Dar kelis kartus patempė, bet lankas su virve nepanoro grįžti į Pranuko rankas.
-Ką čia darai? – užbaubė Briedis, išlindęs iš malkinės, buvusios kitoje kelio pusėje. Ten vyras visą dieną nešė malkas, kai sumanė išėjęs laukan parūkyti. Pranukas išsyk prarado nuotaiką su kuo nors bendrauti ir dūmė pro klevą tiesiai į tėvų namus juosusį tankų obelų sodą. Pasislėpęs pašiūrėje berniukas su kartėliu žvilgtelėjo į ant sienos pakabintą vielą: „Toks galas nuėjo veltui“.
            Truputėlį aprimęs Pranukas susiruošė į trobą, nes mama turėjo būti pietus išvirusi. Tik netikėtai virtuvėje jo vietoje jau sėdėjo tas pats Briedis, rankoje laikydamas prie aliuminio lanko pririštą virvę.
-Tavo sūnus kryžius varto, - kreipėsi vyras į staiga išbalusį Pranuko tėvą. – Gal esi labai bagotas? Gal kitą jo vietoj išlankstysi? – Su tais žodžiais patėškė ant stalo berniuko sukonstruotą arklių ir veršiukų gaudymo įrankį.
                 Po to tėvas švelniai ir nedaugiažodžiaudamas diržu Pranukui paaiškino, kad neišmintinga ginčytis su tuo, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu