Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tai, kas nepalaidojama

Aš buvau laisva. Aš turėjau būti laisva. Jo mano gyvenime daugiau nebebuvo, tarsi jis man jau buvo miręs. Galėjau jį dar išvysti sunkiais žingsniais slenkantį koridoriumi, galėjau dar matyti jo apkerpėjusį pakaušį arba girdėti balsą, už sunkių kabineto durų.
Tik, lyg būdama kaltoji pusė, visaip vengiau susidūrimo. Kam reikia nušlifuotos šypsenos, jei būtų kas šalia, ir kam reikia priekaištų kitu atveju, jei nieko su manimi kartu nebūtų. 
Parašiusi oficialų atsisakymo dokumentą, atrodo, kad tiesiog jį dabar, čia pat su lengvu popieriaus lapu ir mėlynai rašančiu tušinuku išmečiau iš savo gyvenimo. Tik sulaukusi klausimo : "Kodėl?", vos susitvardžiau neišrėkusi: "Šunsnukiai, jūs gi viską matėt ir tik abejingai stebėjote, kai buvau kankinama".
Kol skubėjau į namus, gatvėmis siaučiantis vėjas kalbėjo: "Kam tai rūpi? Kam tai rūpėjo? Kam tai rūpės? Niekam nerūpi. Niekam nerūpėjo ir vėliau niekam nerūpės." Tvirtai įkvėpusi drėgno vakaro oro, stvėriau šildyti nugairintas ausis, lyg bandydama išprašyti laukan iš jų įkyrias mintis. Viduje jausdamasi didvyre, buvau tikra, kad šią mano būseną mato visas likęs pasaulis, tik kodėl tas kaltės šešėlis skandino širdį tamsoje.
- Turime naujieną, - į mane kreipėsi smulkutė kolegė. - Brangute, jis šį savaitgalį mirė - širdies infarktas. Vedžiojo šunį, o parėjęs ėmęs jausti krūtinėje skausmą susmuko ant grindų su visam.
Kažkoks keistas sutapimas, kad praėjus geram pusmečiui po to, kai oficialiai atsisakiau vadovo, dabar jo nebėra net fiziškai. Aš daugiau nebuvau jo sutikusi ir akivaizdu, kad niekada nesutiksiu. Negalėsiu papriekaištauti ar apšaukti diletantu, ką mintyse dariau kasdien, vien tik prisėdusi prie nelengvai rašomo baigiamojo darbo. Mano vaizduotėje jis visada tylėjo, o dabar tylės ir kapas. Ir niekas negalės atsakyti į klausimą KODĖL?
Ant žemės jo nebėra, jo palaikai žemėje. Kažkokia nesąmonė. Jis miręs, nebėra ką bekaltinti, o man vis tiek slapta skauda ten. Su palaikais juk niekas nepalaidojo kartu to, ką jis buvo pridirbęs. Žmonės taip neišnyksta staiga.
Kitą dieną vietiniame leidinyje radau įspūdingą tokią, koks ir buvo jo gyvenimas, užuojautą dėl vadovo mirties žmonai ir jau suaugusiems jo vaikams. Tekstas skelbė, kad mirė ypatingai nusipelnęs žmogus. Net vikipedija žinojo  jo vardą. Su kartumu burnoje užverčiau laikraštį dar kartą pripažindama bjaurų faktą, kad sistema mus moko kalbėti ne apie tai, ką matome, o ką reikia matyti.




Gal bus ir daugiau...
...Autorė

Komentarai

  1. Čia irgi ankstesnis komentaras dingo. Rašiau, kad norint atsikratyti to slegiančio ryšio, kurio jau nebepakeisi, reikia tam žmogui atleisti. Atleidimas išlaisvina. O nuoskauda suriša, nepaleidžia mūsų...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė: -Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą. Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis. -Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.
Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.
Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti …