Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pirmojo sniego pasakėčia

-Nabijau, nabijau, nabijau,-rėkia nešamas mano vaikas.
Nežinau, ar jis suprato kur mes einam, bet jo žodžiai sustiprina ir manę pačią. Įtariu, kad išvydęs baltais chalatais apsigobusius žmones susirūpinusiais veidais, jis pradės blaškytis ir šaukti: "Lauku, lauku, aliu lauku." Balti chalatai jam kelią siaubą.

Iškrito pirmos kuklios snaigės, plonu sluoksniu apklojo vis dar žalia pievą. Išmokiau praskleidus užuolaidą pastebėti baltą sniegą, jis panoro eiti laukan. Mano kalbos apie sniego senį kėlė jaudulį, tad turėjau kuo greičiau vilkti striukę, ieškoti pirštinių.

-Suku, suku ir štai sniego kamuoliukas. Čia bus sniego senio pilvas. Pamatysi, kaip nustebinsim tėtį,- raginu sūnų ridenti sniegą, o šis vis dar nesupranta kodėl ant pirštinių prikibo sniego.
-Mama..?, - šukteli jis ir pakelia apkibusią sniegu samanų spalvos pirštinę.
-Taip turi būti, sūnau,-ima juokas.- Einam prie tvenkinio, gal bus jau užšalęs.-Bandau sudominti jį.

Vežimuko ratai menkame sniege palieka pėdsakus. Kaip keista, kiekvienas žingsnis lyg galimybė kažką sukurti. Jei bus ledas, ar leisti jam sviesti akmenuką? O man vaikystėje niekada nepatiko, kad berniūkščiai neturėdami kantrybės sulaukti tvirto slidinėjimui tinkamo ledo, per anksti jį akmenimis ir kojomis suskaldydavo. Vėliau juk visiems tekdavo ant grublėto ledo nepatogiai čiuožti. Paslapčia net džiaugdavausi, jei žiema užklupdavo greitai ir gili. Ledas pernakt tapdavo storas, todėl jiems belikdavo daužyti tik plonus pelkės kraštus.

Nuo kalniuko nusiritę du nedideli šuneliai skardžiai mus abu puolė aploti. Jie laikėsi atstumo, tad supratau: "Priešas nekenksmingas." O vienas "ryžesnis", visai nesuprato ant ko čia loti reikia, bėgo iš paskos ir tiek.
-Ar bijai?-klausiu vežimėlyje prisegto sūnaus.
-BI-JAU,- mažylis paraudusiais žandukais sąžiningai atsako.
-O kodėl?, -ir ėmiau mažinti atstumą tarp šunų poros ir mūsų. Šunys ėmė trauktis, karts nuo karto palodavo, bet traukėsi atgal į kalną.
-Matai,-tęsiu atsigęžusi į jį.-Nereikia bijoti, nes jie patys tavęs bijo.

R.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Monologai ir dialogai

1. Kodėl aš rašau? Nes per rašymą matau kitaip pasaulį, stipriau jį patiriu. Nes tikiu, kad rašydama išpildau save kaip unikalią asmenybę. Nes turiu vilčių pasiekti reikšmingų pasiekimų literatūroje. Manau, kad turiu tam talentą.
2. Kodėl rašau apie šeimą ir tikrus dalykus? Aš rašau apie tai, kas yra mano (mano istorijos, mano praeitis, mano patirtys, mano idealizacijos, mano baimės, mano svajonės). Aš kalbu apie save ir tai nėra melas (Žr. žemiau "melas" aiškinimą). Blogoje literatūroje greit atskiriamas melas - t.y., kada autorius rašydamas siekia iškelti ir sureikšminti savo asmenį, sudaryti neteisingą vaizdą arba, kai autorius iki galo nesuvokia savo patirčių, tad rašo neadekvačiai, pats sau prieštarauja. Melas - t.y., kada meluoji ne kitiems, o sau. Pirmieji autoriau kūriniai dažnai turi autoterapijos bruožų, nes jam rašymas yra lyg psichologo seansas. Pasitaiko, kad dažnai ties tuom rašytojo karjera ir baigiasi. Psichologijoje yra taikoma rašymo terapija. Taip gimė L. B…