Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Cirkas išlieja ašaras

Į mokyklą atvažiavo mažas cirkas. Ten gal buvo vos porą žmonių. Vyras su vienaračiu dviratuku važinėjo lenta ant suolo, trumpais judesiais ant jo apsisuko ir vėl dailiai nenukrisdamas nuriedėjo žemėn. Moteris vaikščiodama aplink vaikus iš jų kišenių ir ausų traukė mažus spalvotus kamuoliukus ir metė atgal į popierinį kūgį.

Vaikai plojo ir stebėjosi, tik aš nesupratau, nes visas tas cirkas kėlę vien liūdesį. Artistai matyt nematė didelio reikalo labai stengtis, nes pastebėjau iš kūgio galo krentančius kamuoliukus į moters delną, kurį vėliau kišdavo prie vaiko ausies, jie labai skubėjo. Bet ne dėl jų atlaidumo norisi verkti, o dėl to, kad ten nevyravo jokia šventinė atmosfera, jie neįtikino.

Vėliau ta švelni antipatija cirkui sustiprėjo, kai į miestą atvažiavo didelis cirkas. Jis koncertavo keletą dienų. Visi provincialai iškart išgraibstė bilietus, tad pakliūti ten buvo beveik įšūkis. Prisimenu, kad vieną šokių grupės draugę vyresnis vaikinas bandė ją vilioti tais cirko bilietais, atseit prabanga.

Apskritoje ir tvankioje palapinėje susispaudę sėdėjo išalkusieji, jie laukė. Į tvirta tvora apjuostą gardą įbėgo vyras su plonyčiu rimbu ir staiga kažkaip šalia jo atsirado keletas liūtų. Prasidėjus šou, aplankė pojūtis, kad čia nieko juokingo nebus. Liūtai įspūdingai riaumojo, vyras pliekdamas rimbu juos gainiojo nuo vienos kėdės iki kitos vėl ir vėl. Labiau girdimas buvo rimbas, o ne liūtų riaumojimas. Kas iš to gali juoktis ar džiaugtis, kaip laukiniai Afrikos gyvūnai rimbu glostomi vien dėl juoko ir pramogos. Tikriausiai į tokius renginius turėtų eiti tik stiprių nervų žiūrovai, o ne vaikučiai pasigrožėti makabrišku žmogaus egoizmu.

Po to mus bandė prajuokinti klounai su šuniukais, tik kažkodėl jų pokštai užstrigę gardo tvoroje manęs jau nebepasiekė. Tokioje vietoje norėjosi verkti, o man tebuvo 13-14.

Vėliau į cirką bilieto niekad nebepirkau. Eidama gatve pro cirko aikštelę, pastebėdavau aptriušusius cirko artistų vagonėlius, nuo jos neretai trenkdavo šlapimu. Tad manyti, kad ten galiu rasti tikrą tikrą tikrą juoką, kai jie akivaizdžiai vargsta, yra naivu. Juk juoktis gali tik tas, kuriam viskas viskas yra gerai, tai cirko kopija, kuri kažkuom panaši, bet toli nuo originalo.

Kažkas nemėgsta originalių daiktų kopijų, mano kad "padėlkas" nešioti neskoninga ir renkasi tik tikrus daiktus, o gyvena ir mąsto tik kopijomis. Kitas apsimovęs "padėlką" , renkuosi tik tikrą gyvenimą su tikru juoku.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė: -Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą. Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis. -Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.
Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.
Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti …