Aut. Renata Karvelis
Pūvančių gėlių kvapas tvyro kambaryje. Rytas, dar migla apsemtos akys bėginėja. Prisimenu savo gimtadienį, kuris buvo lygiai prieš savaitę. Gimimo diena. Gimtadienis. Tas ypatingumo jausmas, kuris lydėjo mane nuo ryto iki vakaro, tiksliau nuo išvakarių iki kitos dienos vėlyvo vakaro. Paskutinėmis dienomis mąsčiau, kad mano dienos visos primena gimtadienį. Jaučiuosi pakiliai, ypatingi potyriai kalbantis su kitais, pagyrų liūnas, iš kurio vis neišlepu. Giriu save pati daug, kad išlaikyčiau tą Laivės alėjos nuotaiką, kai esi svetimame mieste, kai artėja ruduo, kai saulė šviečia, kai skaniai pavalgai, kai nusiperki gerą knygą, o prieš tai nusipirkai gerą rūbą, o dar prieš tai buvai universitete ir jutai jo prieigose ateities viltį, pažadą aušrai.
Man patinka svajoti, man patinka laukti sėkmės, man patinka kaip katei kokiai jausti ateinančio pasisekimo mikro vibracijas. Jų niekas apart manęs nejaučia ir nemato, aš įtikinėju kitus, kad jie pajaustų, kad jie oro erdvėje išvystų mano vaizduotėje ryškius vaizdinius. Manimi nepatiki. Trauko pečiais ir tą akimirką aš suabejoju savo realybe.
Man sako, na, okey, okey, gyveni savo naiviame pasaulyje, nes iš tikro, pasaulis ne toks. Čia daug konkurencijos, čia esi susistemintas, sudėtas į lentynėles: paprastas žmogus, manipuliatorius žmogus, žmogus su dideliu ego, neprognozuojamas žmogus, žmogus, neturintis principų, sekėjas, originalas. Mes tokie visi esame paviršutiniški, nes vienas kitą vertiname tik iš feisbuko fotkės.
Prieina prie manęs žmonės ir atpasakoja mano feisbuko istoriją, priėmę ją už gryną piningą. Bet tai susimuliuota. Kartoja, kad esu drąsi, o šitaip nesijaučiu. Nors ne, nors yra vos viena ar keletas sferų, kur esu drąsi, rizikuoju, kur ribos neegzistuoja, bet visur kitur? Mano antroji pusė sako, kad aš visai nesigaudau ant mechanikos. Oi taip, jis dar švelniai čia pasakė. Aš net nesigaudau mokesčiuose, receptuose, gėlių laistyme, skalbime. Neseniai suskalbiau vilnonį švarką. Ai, pyzdum, išmesiu ir išmečiau į tekstilės konteinerį.
Juokingi tie žmonės, kurie prie konteinerio surikiuoja išmetamų batų poras, kad kas nors dar galėtų pasirinkti, nes šiaip jau, dar visai geri batai. Aš irgi taip kelis kartus padariau, kol neužmačiau draudžiamojo ženklo „Draudžiama palikti tekstilę ir batus greta konteinerio“. Supratau, kad tas ženklas kalba į mane. Tas žmogus, kuris rašė, žinojo, kad ateina tokia Renata, kuriai pusiau širdį skauda, kad dar prisipirko daugiau šmutkių, nes buto erdvė ribota. Jei kažką nusiperki - kažką turi išmesti. Taip Renata ir išmeta, išmeta batus, atlaisvina vietą naujiems batams, dar norėtų padaryti kažką gerą, tipo ladbarą, ir palieka, afdrug kas nors pasiims... kam nors prireiks?
Išmetu keturias poras batų. Kaubojiški, per retai einu ir nemanevringi. Odinukai nuspardyti, telpa koja tik su plona kojine. Aulinukai, ištampyti ir iš viršaus žiūrint jau atrodo kaip kaliošėliai. Tada Zara raudoni juoda pakulne. Viskas su jais buvo gerai, nors ne. Jose buvo potencialo, tačiau reikėjo remontuoti, o šiame mieste batsiuviai batų restauracija neužsiima. Jie lipdo padus klijais, apsiuva, kulniuką pakala, reikalui esant. Jie taupo vokiečių gamybos karinę techniką savo dirbtuvėlėse, juos tikrina policijos, jie juodieji archeologai.
Išmokau laistyti orchidėjas. Pagaliau. Tereikėjo sunaikinti 3-4 gėles orchidėjų, pakol išmokau jas deramai laistyti.
aut. Renata Karvelis
Komentarai
Rašyti komentarą