Švediškas refliuksas

Rytinės refleksijos. Nuotr. aut. Romualdas Vaitkus

Priežastys:
maistas;
skanus maistas;
valgomas skanus maistas;
švediškai valgomas skanus maistas;
dažnai švediškai valgomas skanus maistas;
švediškas dažnai švediškai valgomas skanus maistas.

Etapai:

1. Tik įsėdom į keltą Klaipėda - Karlshamnas, tik į kitą krantą per naktį nulingavome - o ten Punkutų šalis, Švedija. Jei senovės žemaičiai būtų mūsų vietoj, tai kristų ant žemės apimti euforijos. Galvotų patekę į dievų buveinę, kur vien dideli ir dėl to šventi akmenys veisias it kokie gyvi padarai. Didinga Gamta valdovė! Paliktas krantas kitapus Baltijos jūros atrodo kaip devintas vanduo nuo kisieliaus, nes ledynai tik Skandinavijos trupinukus nulaužę ir sugurinę į mažyčius riedulius Lietuvoje tąkart paliko. 

Blekinge regiono žemės ištekliai skurdoki. Panašiai ir Smalande, kur akmuo ant akmens ir dar ant viršaus pora akmenukų. Medžių sėklos randa plyšelius juose vis tiek ir per laiką sulapoja net akmenyje. O kaip su Švedijos žmonėmis? Kaip jie čia sugebėjo išgyventi? Bodil sako, kad tokios gamtos sąlygos vietinius visada vertė mąstyti labai kūrybiškai. 

2. Į akis krenta mediniai namukai ant uolų. Pasakojama, kad švedai išsprogdina akmenyse horizontalų pagrindą tam, kad taip galėtų pastatyti gyvenamąjį namą. O jie tokie mažiukai ir kur tik bepažiūrėsi vienodi: vienodo dydžio; vienodos formos; fasadai vienodų spalvų. Net nuvykus į Korro amatų kaimelį neina suprasti, kad pastatų kompleksas griežtai saugomas kultūros paveldas. Juokauju, gal Švedija mūsų atvykimui viską šviežiai išdažė.
Pastatų viduje pastelinės spalvos, interjere vyrauja minimalizmas. Tiek kiek reikia ir ne daugiau. 

3. Per'as turi daugiau nei pakanka. Ūkininkas, o gal labiau dvarininkas, vardu Per (paprastumo dėlei vėliau mes jį pervadinome Pjieru) pasitinka mus tobula anglų kalba. Jo lūpomis pasakojamos istorijos tiesiog įelektrina ir beveik mane "nutrenkia" patį pirmą vakarą Švedijoje. Mano ausys artinasi, kad geriau išgirsčiau. Mano akys išsiplečia, kad geriau matyčiau, kad permatyčiau šio žmogaus gyvenimą kiaurai. 

Būdamas šešių mėnesių Per buvo įsūnytas, kad užaugęs perimtų didžiules valdas, ūkį ir dvarelį. Po daugelio metų nusprendęs vesti Per netikėtai užgriuvo kunigo mestas iššūkis: likus dviem savaitėm iki ceremonijos jis privalėjo susirasti savo tikrus biologinius tėvus... ir taip atrado savo gyvenimo filosofiją - NET IR TRAGIŠKA PRADŽIA GALI NUVESTI IKI PERGALĖS.

Tokiomis akimirkomis pajaučiu Esmę arti esant ir tada paima juokas iš visų stereotipų, kompleksų, amžiaus etikečių, pilietybės, lyties, religijos dogmų, baimių ir kasdienos prietarų. Esam tai, ką mąstome, ką kalbame viduje ir ką ištariame garsiai.

4. Kiekvienos dienos veiklos aptariamos per rytines-vakarines refleksijas. Visi 13 žmonių turi pasakyti, kaip susitikimai ir patirtys Švedijoje gali pasitarnauti jų regionui ir ką jis pats kaip asmuo tądien gavo vertingo.

- Pastaba, kalbėti reikia AŠ, o ne MES, - sako Rasa.
Į kelionę sukrito žmonės skirtingi (avininkai, a'vietininkai, sūrininkai, dvarininkai, muziejininkai, valdininkai), todėl ir pastebėjimai jų skirtingi. Marga masė - tai išvykos stiprybė, sakau. Toks nuomonių įvairiapusiškumas praplečia momentinį Švedijos pažinimą ir padeda suprasti Lietuvą. Juk sovietmetyje griauti ne tik istoriniai pastatai, tremti Sibiran Lietuvos šviesuoliai. Lietuviška savimonė buvo sistemingai griauta naikinant archyvus, keičiant kraštovaizdį, darkant lietuvio gyvenimą. Jei ne tai, dabar būtume kaip švedai, - karts nuo karto vis pasigirsta refleksijų rytais-vakarais.

5. - Galvoji apie tai, ką rašysi po kelionės? 

- Jums atrodo, kad žiūriu į pastatus? Aš pirmiau matau žmones.

Prisimenu Krzysztof Zanussi ir jo knygą "Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti". Herojų domino ne technologinė schema, bet žmogus virš jos palinkęs. 

6. Pamenu tik, kad kambario tematika "Emigracija". Krentu patalan nukamuota nuovargio, nes kelionės programa labai intensyvi. Ant kambario, kuriame nakvosime, sienos kabo ilgesingas piešinys. Ten vežime sėdi iškeliaujantys Amerikon švedai. Kaip liūdna... Nieko gero bėgti iš šalies, kai lieka tik akmenį graužti...
Kambariokė išjungė šviesą, išjungė savo balso mikrofoną, įjungė knarkimo aparatą. Virškinu dienos įspūdžius, kurių tiek daug, kaip ir maisto, kuriuo mus švedai maitina. Vakarienei šiandien gavome po A4 lapo dydžio kepsnį. Iš 13- kos patiekalų tik  2 buvo iki galo įveikti...

Pamenu tik, kad kambario tema "Emigracija". Mačiau dar čia kabo ir kažkokių žmonių fotografijos prie šio kaimelio pastatų, kažkur miškuose, kartu būryje. Gal jie čia, šiame name gyveno? Gal net miegojo mano vietoje? 

Senuose namuose kartais miršta žmonės ir jų dvasios pasilieka. Taip kaip klasiokės name. Žmonės Traksėdyje pasakoja, kad ten karts nuo karto dar skamba grandinės, bilda ant viškaus nežinia kas.
Įsijaučiu į šio kambario priešistorę. Jau beveik beveik regiu dūšias, pasieniais slankiojančias...Stipriai atsimerkiu, dairausi. Patikrinu dar kelis kartus - nieko vis dėl to čia nėra. Tada trukteliu kaldrą ant savęs, o ją, po biesais, kažkas prispaudęs laiko. Vėlė? Dar timpteliu, bet kaldros vis tiek nepaleidžia. Esu tiek pervargusi, tad nebekovoju su tuo, ko nematau...
Ryte supratu, kad kaldros kraštas buvo po čiužiniu pakištas...kambarinė.

7. Kelionės metu aplankome daug ūkelių, kuriuose švedai augina vietinę ekologišką produkciją, užsiima edukacijomis, teikia maitinimo ir apgyvendinimo paslaugas. Kaskart mes, lietuviai, klausomės švedų sėkmės istorijų. O tie, lyg susitarę, kalba tą patį: jei nekomunikuoji - neegzistuoji; savanorystė; bendradarbiavimas su kaimynais; socialinis aktyvumas; ekologijos populiarinimas; savos istorijos akcentavimas.
Iš švedų veidų matyti, kad ši schema tikrai veikia. Tačiau ten pat aš nepastebiu tos visuotinos bejėgystės, kuri dar būdinga lietuviams.

8. Kaip per valandą pažinti miestą?
Nueiti į kapines. Mes nueinam.
Tik nieko nesakykim Loretai, kad nepagalvojų, kad ant kojų į keltą parsinešėm prilipusių dūšių. 

9. Maisto hakatonas "Sveikesnė planeta". Atsiduriam Krinovos inovacijų centre, kur pakliuvę svečio teisėmis, sukinėjamės kartu su studentai iš 30 pasaulio šalių. Hakatonas - šis žodis yra dviejų angliškų žodžių „hack“ ir „marathon“ hibridas. Maisto hakatonas man primena mokslo konferenciją su šou ir varžybų elementais. Dar sykį pagalvoju, kokie švedai progresyvūs ir kaip manoji doktorantūros patirtis kontrastuoja su tuo, ką dabar matau.
Šmirinėja studentai.
Intelekto transformacija.
Daugkartinio naudojimo vandens buteliuką ant scenos atsineša renginio vedėjas. Su plastmasiniu buteliuku atrodyčiau labai atsilikusi.
Valgyti mėsą - brangu ir prabangu. Po pranešimo tas tampa taip aišku, todėl su pasimėgavimu kertam "sriubą be sriubos" ir kapūstinį tako per hakatono vakarienę.  

10. Mašinoje penkiese ir visi kilmingi. Žemaitis bajoras su mediniu dvaru, mergaičiukei bajoraitei kartais pritrūksta vietos, mat ji sėdi už to žemaičio garbaniaus. Jiedu susiginčija katras yra kilmingesnis ir kam palei teisybę priklauso daugiau vietos mašinoje.
- Parodyk savo dokumentus? - Kerta garbanius mergaičiukei. 
Archyvuose jis per savo gyvenimą jau praleido 2 metus, tad puikiai žino savo giminės istoriją ir istorijas, datas, pakilimus, nuklydimus, tragedijas ir džiaugsmus. Kai pirmąkart žemaitį pamačiau Rietave per dvarų maisto paveldo seminarą, apsidžiaugiau, kad iš arti galiu patyrinėti kilmingą žmogų kaip kokia Kristina Sabaliauskaitė. Juk kilmingieji engta lietuvių tautos kasta, katrą homo sovietikus mentaliteto žmonės dar ir šiai dienai norėtų nematyti, o reikėtų, priešingai, palaikyti. 
-Cha, dokumentai, - įsikiša paveldosaugininkė. -  Dėk, bajore, šeimos herbą! 
Ir pleperza bajoras nutyla.
- Žinai, mano giminėj irgi buvo mėlyno kraujo, - sako paveldosaugininkė.
Mašinos auditorija plyšta juoku.
- O mus Šilalės krašte vadina "auksinukais", - priduriu ir aš.
Ilgaplaukis vairuotojas tyli. Gal susikoncentravęs į kelią? Gal negali atsidžiaugti švedų kelių sistema, katros aš nelabai ir pastebėjau. Klausiu, ar kilmingas? Sako, kad ne, nors dvasinė aristokratija išgraviruota kaktoje. 

11. Prieš miegą užduodu klausimus moterims. Jos atsako, dalijasi savo gyvenimiška patirtimi.  Kambaryje įsivyrauja magiška moterų bendrystė. Aš tyliu, tyliu, tyliu. Tiek daug dar neteko tylėti. O tyliu, nes jos žino daugiau, nes jos kalba pasvertą teisybę. Nudilgsta padai, jų klausant. O jei ne viskas nuo manęs tepriklauso? 
Už sienos pasigirsta knarkimas. Vyrai, matyt, nesikalba. 

Ligos gydymas:

Poilsis, savianalizė arba kitaip dar refleksija, išvadų išgryninimas ir jų taikymas praktiniame gyvenime, kuris atsibunda kartu su kitu rytu lovoje savo kampu į sieną išsiviepus prieš rytinės avižų košės dubenėlį.