Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Vilnius ir trisdešimtmečio krizės krustelėjimai


Šv. Ignoto gatvėj visko pilna: restoranai, kavinės su knygynais, viešbutis, kino teatras, apleisto namo griuvėsiai ir net fekalijų kvapas. Tas paskutinysis vertė jausti, kad šita vieta draugiškai kviečia bendrauti. Miesto vazdiniai svetimi, galvoju. Šis miestas man yra kaip svečias, kurį noriu pažinti, bet truputį varžausi to.

Prisimenu planetariumo stogą, iškilusį viršum visų pastatų Paisley miestelyje. Kaip matydavau jo linkį net tada, kai miesto šviesos jau būdavo užgesintos. Tada galvodavau, kankinama nemigos ar jaudulio sumišusio su pergyvenimu, kad va, čia yra tas pasaulio kraštas, apie kurį vis pasvajodavau, va, čia yra pasaulio kraštas ir aš girdžiu pasaulio jūrą ošiant. Man būdavo ramu. Pasiekiau jį. Sėdžiu ant pasaulio krašto ir tabaluoju kojomis. Kas toliau?

Šitas miestas – Vilnius, pagaliau pasiektas. Ir kuo arčiau esu jo, tuo labiau savimi abejoju. Juk iki tol galvodavau, kad reikia nuvykti, paliesti ir patirti. Tačiau kartą dingtelėjo tokia nugązdinusi mintis, kai vartydama mėgstamiausią sūnaus žurnalą pamačiau žveją žydroje įlankoje, apsuptoje fiordų, kad nesvarbu kur aš bebūčiau, nepatirsiu išorinių kismų, jei neįvyks vidinis poslinkis. Todėl dabar vaištau tomis Vilniaus senamiesčio gatvėmis ir negera nuojauta krebžda, kaip pelė dar nepakliuvusi į spąstus, kad nieko nebus. Iš tikro esu soti nuo visko. Norisi tylos, kai aplink kyla triukšmas, ir – triukšmo, kai aplink mirtina tyla. Iki šiol manyje per daug triušmo, vis pagaunu save taip mąstant.

Su merginomis sugalvojome papokštauti. Ką norėtumetė gyvai pamatyti gatvėje?
-          Jankavičių, - sako pirmoji.
-          Džordžą Klūnį, - antroji prasitaria.

O aš nežinau, ką norėčiau dabar sutikti. Mamontovą esu mačiusi. Mačiau ir tą pačią Jagelavičiūtę kartą knygų mugėj. Ir Sabaliauskaitę. Daug rašytojų jau esu mačiusi. Kai tik čia atvykau, aikščiodama šnabždėdavau joms:
-          Žiūrėkit, čia poetė! Čia seimūnas! Čia dizainerė! Čia kažkoks literatūrologas!

Niekaip nesugebėjau sugalvoti, ką norėčiau dar sutikti. Gal dėl to, kad visi jie tapo kažkokie labiau pasiekiami. Gal per fesibuką. Ir gal dėl to man jie tokie žmogiški. Ir gal dėl to turiu mažiau idealizacijų žmonių atžvilgiu. Tas liūdina, nes man patinka gyventi iliuzijoje. Jos sienos išmuštos ružavom pagalvėm. Tokioj vietoj tikrai gera, mielieji.

Kaukšiu senamiesčio grindiniu ir galėčiau užsigalvoti, kad po juo slepiasi tūkstančio žmonių mirtis, gimimas ir meilė, bet aš tiesiog einu ir negalvoju. Šala rankos ir tas blaivo dar labiau. Iki šiol siekiau gyventi kitų žmonių sukurtame pasaulyje, tapusiame praeities mauzoliejumi. Kurį laiką savanoriškai gyvenau mauzoliejuje tarp senų daiktų, tipo giminės relikvijų. Kartą sudaužėm kinivarpų suvarpytą spintą, nes taip reikėjo. Dar abejojau, ar tai geras sprendimas, juk žadėjau atrestauruoti tą baldą. Tačiau, pakilo pjuvenų debesis, mums darėsi sunku kviepuoti, medžio dalelės, kaip koks paskutinis spintos atodūsis, tvyrojo po visas patalpas tartum gyvas arba dar norintis pagyventi nors akimirką mano šnervėse ir skaudžiai spustelti ten, kur sąžinė: „Kodėl užmušai praeitį?“

Kai spinta sugriuvo ant grindų ir iš jos didybės beliko tik prakura pečiui, aš atsidusau. Man taip palengvėjo, kad ta būsena jautėsi net fiziškai. Abejonė išsiskaidė greičiau nei tas pjuvenų debesis. Sprendimas buvo geras. Užmušau praeitį, kad turėčiau ateitį. Užmušau kitų sukurtą, kad galėčiau pati kurti. Praeities garbinimo mauzoliejus pakeitė paskirtį. Atsivėrė erdvė.

Tie, į ekspozicijas sudėti, ant kryžių prikalti per toli ir per svarbūs. Jie nėturėtų būti tokie reikšmingi man. Kai istorija gali būti visaip interpretuojama. Kai už tą patį tave gali garbinti ir nuteisti. Kai atributais tapę žmonės tėra tik skaičius feisbuke ir gyvenime. Kai autoritetai vis dėl to kasryt kakoja ir kai mylimieji sysioja kažkur už sienos, o tu girdi klozetan krentančią čiurkšlę. Kai atvažiuoji į svetimą miestą ir vis dėl to už visko visko, už pastatų, istorijų, žmonių ir eksponatų, už visko visko – matai pirmiausia tik save.

Jaučiu, kad imu save pažinti.

Laimingo trisdešimtečio!

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Monologai ir dialogai

1. Kodėl aš rašau? Nes per rašymą matau kitaip pasaulį, stipriau jį patiriu. Nes tikiu, kad rašydama išpildau save kaip unikalią asmenybę. Nes turiu vilčių pasiekti reikšmingų pasiekimų literatūroje. Manau, kad turiu tam talentą.
2. Kodėl rašau apie šeimą ir tikrus dalykus? Aš rašau apie tai, kas yra mano (mano istorijos, mano praeitis, mano patirtys, mano idealizacijos, mano baimės, mano svajonės). Aš kalbu apie save ir tai nėra melas (Žr. žemiau "melas" aiškinimą). Blogoje literatūroje greit atskiriamas melas - t.y., kada autorius rašydamas siekia iškelti ir sureikšminti savo asmenį, sudaryti neteisingą vaizdą arba, kai autorius iki galo nesuvokia savo patirčių, tad rašo neadekvačiai, pats sau prieštarauja. Melas - t.y., kada meluoji ne kitiems, o sau. Pirmieji autoriau kūriniai dažnai turi autoterapijos bruožų, nes jam rašymas yra lyg psichologo seansas. Pasitaiko, kad dažnai ties tuom rašytojo karjera ir baigiasi. Psichologijoje yra taikoma rašymo terapija. Taip gimė L. B…