Šv. Ignoto gatvėj visko pilna:
restoranai, kavinės su knygynais, viešbutis, kino teatras, apleisto namo griuvėsiai
ir net fekalijų kvapas. Tas paskutinysis vertė jausti, kad šita vieta
draugiškai kviečia bendrauti. Miesto vazdiniai svetimi, galvoju. Šis miestas
man yra kaip svečias, kurį noriu pažinti, bet truputį varžausi to.
Prisimenu planetariumo stogą,
iškilusį viršum visų pastatų Paisley miestelyje. Kaip matydavau jo linkį net
tada, kai miesto šviesos jau būdavo užgesintos. Tada galvodavau, kankinama
nemigos ar jaudulio sumišusio su pergyvenimu, kad va, čia yra tas pasaulio
kraštas, apie kurį vis pasvajodavau, va, čia yra pasaulio kraštas ir aš girdžiu
pasaulio jūrą ošiant. Man būdavo ramu. Pasiekiau jį. Sėdžiu ant pasaulio krašto
ir tabaluoju kojomis. Kas toliau?
Šitas miestas – Vilnius, pagaliau
pasiektas. Ir kuo arčiau esu jo, tuo labiau savimi abejoju. Juk iki tol
galvodavau, kad reikia nuvykti, paliesti ir patirti. Tačiau kartą dingtelėjo
tokia nugązdinusi mintis, kai vartydama mėgstamiausią sūnaus žurnalą pamačiau
žveją žydroje įlankoje, apsuptoje fiordų, kad nesvarbu kur aš bebūčiau,
nepatirsiu išorinių kismų, jei neįvyks vidinis poslinkis. Todėl dabar vaištau
tomis Vilniaus senamiesčio gatvėmis ir negera nuojauta krebžda, kaip pelė dar
nepakliuvusi į spąstus, kad nieko nebus. Iš tikro esu soti nuo visko. Norisi tylos,
kai aplink kyla triukšmas, ir – triukšmo, kai aplink mirtina tyla. Iki šiol
manyje per daug triušmo, vis pagaunu save taip mąstant.
Su merginomis sugalvojome
papokštauti. Ką norėtumetė gyvai pamatyti gatvėje?
-
Jankavičių, - sako pirmoji.
-
Džordžą Klūnį, - antroji prasitaria.
O aš nežinau, ką norėčiau dabar
sutikti. Mamontovą esu mačiusi. Mačiau ir tą pačią Jagelavičiūtę kartą knygų
mugėj. Ir Sabaliauskaitę. Daug rašytojų jau esu mačiusi. Kai tik čia atvykau,
aikščiodama šnabždėdavau joms:
-
Žiūrėkit, čia poetė! Čia seimūnas! Čia
dizainerė! Čia kažkoks literatūrologas!
Niekaip nesugebėjau sugalvoti, ką
norėčiau dar sutikti. Gal dėl to, kad visi jie tapo kažkokie labiau pasiekiami.
Gal per fesibuką. Ir gal dėl to man jie tokie žmogiški. Ir gal dėl to turiu
mažiau idealizacijų žmonių atžvilgiu. Tas liūdina, nes man patinka gyventi
iliuzijoje. Jos sienos išmuštos ružavom pagalvėm. Tokioj vietoj tikrai gera,
mielieji.
Kaukšiu senamiesčio grindiniu ir
galėčiau užsigalvoti, kad po juo slepiasi tūkstančio žmonių mirtis, gimimas ir
meilė, bet aš tiesiog einu ir negalvoju. Šala rankos ir tas blaivo dar labiau. Iki
šiol siekiau gyventi kitų žmonių sukurtame pasaulyje, tapusiame praeities
mauzoliejumi. Kurį laiką savanoriškai gyvenau mauzoliejuje tarp senų daiktų,
tipo giminės relikvijų. Kartą sudaužėm kinivarpų suvarpytą spintą, nes taip
reikėjo. Dar abejojau, ar tai geras sprendimas, juk žadėjau atrestauruoti tą
baldą. Tačiau, pakilo pjuvenų debesis, mums darėsi sunku kviepuoti, medžio
dalelės, kaip koks paskutinis spintos atodūsis, tvyrojo po visas patalpas
tartum gyvas arba dar norintis pagyventi nors akimirką mano šnervėse ir
skaudžiai spustelti ten, kur sąžinė: „Kodėl užmušai praeitį?“
Kai spinta sugriuvo ant grindų ir
iš jos didybės beliko tik prakura pečiui, aš atsidusau. Man taip palengvėjo,
kad ta būsena jautėsi net fiziškai. Abejonė išsiskaidė greičiau nei tas pjuvenų
debesis. Sprendimas buvo geras. Užmušau praeitį, kad turėčiau ateitį. Užmušau kitų
sukurtą, kad galėčiau pati kurti. Praeities garbinimo mauzoliejus pakeitė
paskirtį. Atsivėrė erdvė.
Tie, į ekspozicijas sudėti, ant
kryžių prikalti per toli ir per svarbūs. Jie nėturėtų būti tokie reikšmingi
man. Kai istorija gali būti visaip interpretuojama. Kai už tą patį tave gali
garbinti ir nuteisti. Kai atributais tapę žmonės tėra tik skaičius feisbuke ir
gyvenime. Kai autoritetai vis dėl to kasryt kakoja ir kai mylimieji sysioja
kažkur už sienos, o tu girdi klozetan krentančią čiurkšlę. Kai atvažiuoji į
svetimą miestą ir vis dėl to už visko visko, už pastatų, istorijų, žmonių ir
eksponatų, už visko visko – matai pirmiausia tik save.
Jaučiu, kad imu save pažinti.
Laimingo trisdešimtečio!
Komentarai
Rašyti komentarą