Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sondros Simanos EINANTIS KALNAS apžvalga / Įlįsti kitam į galvą

            I.                    
Aš noriu įlįsti į tavo galvą, - lygtais taip sakau knygos "Einantis kalnas" autorei Sondrai. Matau, šitai jos neišgąsdina. Sako, lįsk. Vėliau sakau, ar jauti, kaip vakarais kirba tavo smegenų dėžutė, ar jauti kutenimą? Jei taip, žinokis, aš landžioju po galvą, nes skaitau tavo parašytą knygą.

            II.                 
Knygos viršelyje keramikinė moteris. Tokia didžiulė, lygiašonė, išsiplėtusi į visus kraštus, kaip kalnas. Ta moteris iriasi per miesto miglą, tolumoje švyti išsilieję ilgesingi miesto žiburėliai. Pats knygos viršelis kviečia į šviesą ieškoti asmenybės horizontuose pakraščių, o aš pridurčiau - ieškoti žmogaus seklumų.

"Einantis kalnas" - tai knyga apie žmogiškąją seklumą, apie priklausomybę nuo žmonių. Tai istorija apie Joniją, besivaduojančią iš pervertintos draugystės. 

Knygą sudaro trys skyriai: Apie Emą tempo rubato, Atstumtoji ir Einantis kalnas. 


III.              
Pirmajame skyriuje šviesiais tonais tapomas Jonijos draugės Emos charakteris. Emos jaunystė. Emos meilės vitražistui Antanui istorija sublizga ryškiausiomis spalvomis. Autorė Emą išryškina kitų knygos herojų sąskaita. Jei Emos senelė yra valdinga, Emos dėdė pasalūnas, Emos mama alkoholikė, jei Emos mylimasis gana žmogiška persona, tai pati Ema mažne antžmogiška. Ji svajinga slapta laisvės siekianti violančelininkė. Ji tyli, rami - kaip iš lietuviško serialo "Moterys meluoja geriau". Kameros centre stovi Jurgitos Jurkutės-Širvaitės įkūnyta mergina nutampytu megztiniu, tokia trapi it močiutės porcelianinė vazelė. Romano pradžioje tokia yra Ema - gėrio įsikūnijimas, draskomas nepalankių aplinkybių.

Pirmoje dalyje autorė linijiniu būdu vysto istoriją, kai kur įterpia Jonijos įspūdžius iš kažkur po kažko. Kuomet skaitytojas susikoncentruoja į Emos istoriją, Jonijos „įsikišimai“  ima po truputį erzinti. Pričiom ta Jonija, pagalvodavau ne kartą. Ko ji kišasi, mums įdomu Ema. Dabar klausomės Emos. Mes dabar žiūrime į Emą.

IV.              
Atstumtoji Jonija „pasiaiškina“ antroje dalyje. Kamera pasukama į ją, staiga priminusią "Ei, aš čia irgi esu." Jonija pasakoja apie paauglystėje išgyventą atstūmimą, kuomet geriausia draugė tylomis nuo jos atsiribojo. O mergaitei, kuri matyt turėjo ekspresijos sunkumų, tai tik skatino toliau lindėti savyje. Jonija dabar jau suaugusi, ji laimingas žmogus. Tik nutiko taip, kad tas laimingas suaugęs žmogus staiga su kitu žmogumi (šiuo atžvilgiu Ema) atkartoja tą patį scenarijų: susipažinimas, prisirišimas, persiliejimas, nesutapimas, atitrūkimas, paleidimas. 

V.                 
Einantis kalnas dalyje kalbama apie Jonijos atitrūkimą nuo Emos, o labiausiai apie paleidimą. Užsimenama probėgšmais ir apie nesutarimą. Lengva pasakoti, ar ne? Nesutiko charakteriai ir visi į savo puses!  O kas, jeigu žiauriai pyksti? O kas, jei ta pykčio šaknis siekia tavo asmenybės pamatą? O kas, jei tavo pamatas, traukiantis nuo žmogaus, kliba?

Paleidžia Jonija Emą per gimdymą. Vaiko gimimas gana detaliai aprašytas. Palatoje, kurioje sąrėmių apimta Jonija, viskas įgauna perkeltinę prasmę. Pavyzdžiui, akušerės prijuostė su užrašu "Švari". Begimdydama Jonija svyruoja ar ji yra švari, ar jos širdis švari, ar jos vidus yra švarus nuo pykčio ir nuoskaudos draugei.

Kartu su Jonija gimdžiau paskutinę naktį, kuomet šalia snaudė mano vyrai, o aš neatplėšdama akių nuo puslapių sakiau, turiu būtinai pabaigti knygą. Kaip ir gimdyvę, taip ir mane, po visko apėmė palengvėjimas. Jonija pagimdo mergaitę, švari ji tampa ir nuo pykčio/nuoskaudos Emai.

VI.              
Jonija ir Ema – dvi draugės, vienai jų ši draugystė be galo reikšminga. Labiausiai tinka žodis persiliejusi. Jonija yra persiliejusi su Ema. Tai ne šiaip bičiulystė, tai priklausomybė nuo konkretaus bendravimo su žmogumi, kuris nėra tavo antroji pusė. Romano struktūroje įžvelgiau analogiją. Eina dvi draugės gatve, rodos, be paliovos kalba. Kuomet įsižiūri iš arčiau, matai, kad daugiau kalba pirmoji, ji dominuoja. Taip dažnai būna, mat ekspresyvūs žmonės traukia intravertus. Ta greta pasilieka šešėlyje, pasidaro tokia neįdomi (štai kodėl Jonijos „pastabos“, pateiktos pirmoje dalyje kursyvu, ima pakyrėti), (I  romano dalis). Vėliau, antrajai, kaip ir kiekvienai žmogiškajai būtybei, sukirba poreikis irgi BŪTI (II romano dalis). Nustelbtoji aiškiai pajunta savo asmenybę šalia žmogaus, kuriam ji tarsi buvo užpildas, papildomas kamšalas iki šiol (III romano dalis). Draugės išsiskiria, pasukdamos į skirtingas gatves.

Įspūdingiausia finalinė scena (ji nėra pačiame knygos gale, bet ji kalba apie veiksmų sekos pabaigą), kurioje Ema lanko Joniją ir jos naujagimę ligoninėje. Jonija kaip naujai gimusi, ji naujai pamato savo draugę Emą. Kaip tyčia, šioji pasikeitusi šukuoseną, jos veido bruožai kažkaip išsitrynę, plaukų spalva jai visai netinka. Pyktis sumišęs su nuoskauda ir draugės išblankę veido bruožai trinasi iš Jonijos sąmonės. Ema yra paleidžiama, nors ir vis tiek pateisinama (skaitytojau, numanyk, kokiame tragizme gyvena Ema, nes autorė toliau nedetalizuoja kaip, kodėl jos gyvenimas toks sudėtingas). Pabaigos žinutė tokia, kad kiekvienas, net ir blogiausias žmogus, turi svarių priežasčių tokiu būti ir taip elgtis.

VII.           
Įlindau į tavo galvą, Sondra. Ar jauti kutenimą smegenų dėžutėje? Jei taip, žinokis, kaip ir Jonija persilieti ir aš mėgstu. 



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Renatos KARVELIS 2017 metų skraidymo žemėlapis (su NUOTRAUKOMIS)

Vienais metais (o gal tai vyksta kasmet?) artėjant gruodžio 31 d. vidurnakčiui feisbukas prisipildė įvairių žmonių įrašais apie jų pragyventus metus. Rašydavo, kad buvę be galo puikūs metai ir išvardydavo (dažniausiai irpritagindavo) visus, kuriems jaučiasi dėkingi už pastūmėjimą, paskatinimą, palaikymą ar buvimą tiesiog greta.

Tais metais feisbuko draugų sėkmė erzino, nes apie savuosius taip pasakyti tikrai negalėjau - buvo prasti metai. Išoriškai išgyvenau tas mokslų nesėkmes, bet viduje liko vien griuvėsiai, iki pamatų nusiaubta. Reikėjo viską atstatyti šįkart taip, kad perlaikytų audras, kurios gyvenime dar užeis. 
2017 metai buvo "statybų metai". Aš kūriau save - Renatą Karvelis. Nauja įvairiapusiška veikla, "popamokinė" saviraiška, naujos pažintys, kvietimai dalyvauti, kvietimai padirbėti, idėjų lavina ir sėkmė, kai jos realizuojasi tarsi savaime be didelių kliūčių. 2017 metais skraidžiau, kur tik galėjau, kur tik sparnai valiojo mane nešti. 
VASARIS Skaityma…