Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Dovis Pa „Vienatvė dviems“. Piešiant Paulių...

Preambulė
Knygos, pamenu, nuo mažumės mane tuo ir kerėjo, kad versdavo pajusti paralelinį pasaulį esant greta. Kad leisdavo stačia galva pulti į tuos popieriaus lapus be būtinybės atsikvošėti, pakelti akis ir apsižvalgyti, prisiminti, kad mano realybė nėra tokia miela, įtraukianti, begalinė ir neišsemiama. Man patiko knygos, nes galėdavau jose apsigyventi. Nors ir laikinai. Iki paskutinio puslapio. Ir iki kitos knygos.

Vėliau, mano nesuvoktam nusivylimui, kuriam laikui knygos prarado galimybę tapti namais. Ėmiau jomis abejoti. Galvodavau, tai tik trūkumų užkišimui, tik kompleksuotiems, sužalotiems ir nelankstiems tos knygos. Kam prasmegti žodžiuose, apsilaižyti, jei tik skaitai apie saldainį, bet rankose jo neturi. Tuomet daug ko neturėjau ir šitai man pačiai badė akis. Teko pripažinti, kad neskaitantys irgi gana laimingi žmonės. Na ir kas, kad jie nesužino, ką aš perskaitau, kad nepagyvena kažkieno susimuliuotame pasaulyje, kad nesvajoja taip kaip aš. Nebūtinai reikia skaityti, kad būtum laimingas. Nusivyliau, knygos nebuvo tokios galingos, kaip aš buvau įtikėjusi.

Pamenu, kaip kartą apėmė kūną mažne tirtulys, sėdint automobilyje neišvaizdžiausioje mašinų stovėjimų aikštelėje prie prekybos centro kažkur uostamiesčio miegamajame rajone. Visas mintis pasiglemžė siaubas suvokus, kad galbūt mano slaptingi potyriai, kuriuos nuolatos išgyvenau, nėra tokie reikšmingi, kad patirtis ir knyga apskritai nėra viską keičianti. Aš sėdėjau mašinoje, žmonės aplink mane kažkur skubėjo. Jie gyveno savo svarbius gyvenimus, o maniškis greta jų plaukė kaip debesys viršum galvų, pynėsi tarp kojų kaip priklydus benamė katė. Patirties pamokos, kaip ir perskaitytos knygos, pasimiršta. 

Yra tik dabar...

...atvirai tariant, man vis tiek gera apmirti knygose kaip ši. Tikresnių namų nei knygos kaži, ar besurasiu.

Jaučiu, kaip rašydama persiėmiau paskutinės skaitytos knygos herojaus kalbėjimo manierą. Juk tai stipriai paveikusio kūrinio simptomas. Šįkart aš - Paulius iš VIENATVĖ DVIEMS.

Apie knygą
Autorius – menkai žinomas – Dovis Pa. Gal tai trumpinys nuo Dovydas, o gal iš angliško Dove (liet. balandis) žodžio. Neaišku. Autorius slepia ne tik savo tapatybę, bet ir išorę. Jei laikytumėme romaną autobiografiniu, tai apie jį tiek težinoma. Paulius yra pagrindinis romano „Vienatvė dviems“ herojus. Jis jaunas teatrą studijuojantis studentas, atsidūręs sostinėje, apsigyvenęs su savo meile, su Deividu. Iškart skubu paaiškinti, „Vienatvė dviems“ žydrasis grožinės literatūros kūrinys. Sąvoką žydroji literatūra pasigavau kažkur facebook platybėse. Beveik esu tikra, kad ją užtikau Romo Zabarausko (lietuvių kilmės kino režisierius) postuose. Iš tiesų  pirmiau domėjausi „Nemune“ aprašyta kita tuoj išeisiančia knyga apie vyrų meilę „Nesibaigianti vasara“ (autorius - Artūras Tereškinas). „Kitos knygos“ elektroninėje svetainėje po „Nesibaigianti vasara“ aprašymu buvo pakomentuota „Pirmasis erotinis romanas apie Vyrų meilę vadinasi "Dangus strazdui" arba "Vienatvė dviems" by Dovis Pa“. Būtent šitas sakinys ir privedė mane prie knygos „Vienatvė dviems“. Kur kvepia paslaptimis, avantiūromis, kur kviečiama užsukti į užkulisius, ten neša mane kažkas manyje.

Kažkur po keturių dienų „Vienatvė dviems“ atklydo į mano namus. Jergau, pirmieji puslapiai masino. Nukandžiotos lūpos ir vyno dėmės, praleistos paskaitos ir „už Lietuvą vyrai“ žadėjo, kad romanas nuves kažkur, kur aš, menka tikimybė, kad pabuvosiu. Tik tai, greičiausiai, ir buvo pačios stipriausios romano eilutės. Nes staiga skaitytojas numetamas į Pauliaus jausmų uragano epicentrą: jis laimingas, jis nelaimingas, jis myli, jis nekenčia, jis galvoja apie save, save, save... Istorija papasakota stebėtinai labai lokaliam lygmenyje. Kur būtų galima iškelti problemą ir ją tekste nagrinėti (o Lietuvoje seksualinės mažumos jų turi), rašytojas nueina pasieniais. Nei ką analizuoja, nei ką siūlo, nei ko ieško, pagrindinis herojus Paulius tiesiog visąlaik reaguoja. Tas rėksmas apšaldo jo paties sąmonę, kad būtų galima narplioti kažkokius dėsningumus herojaus gyvenime. Skaitant vis piršosi stereotipai apie perdėm aikštingus homoseksualius vyrus, „drama queen“ vadinamus. Tiesa, taip Paulių „dramų karaliumi“ romane pavadina bičiulė, bet anas menkai ją teklauso, pabėga iš kavinės, nes nori pabūti vienas, o būdamas vienas, nori draugijos. Istorija baigiasi, kai Paulius susiranda kitą mylimąjį. Aš taip ir nesupratau, kodėl jų (turiu galvoje Pauliaus ir jo mylimojo, Deivido) meilė nutrūko. Toks įspūdis, kad pasibaigė šokis ir pasikeičiama poromis.

Bet pats romanas, kaip reiškinys, traukiantis visa savo esybe. Tekstą galėtumei palaikyti lengvu rašiniu (manykime, autorius jaunas ir menkai patyręs literatūroje). Pribėgom, prabėgom parašytu. Tai kas jame gero? Aplinkybės. Tik įsivaizduok, kažkas tai išgyveno (labai tikiu, kad romanas vis tik yra autobiografinis) kažkur čia, visai šalia. Jam skaudėjo, jis širdį liejo taip, kaip tuomet išėjo. Džiugu. Pirmoji mano mintis buvo vos ėmus skaityti romaną: „Ačiū, Dievui, žmonės rašo, kai skauda, kai išgyventi reikia. Ačiū, Dievui!“ Aplinkybės. Pasirašoma slapyvardžiu. Tik įsivaizduok, publikuoji savo kūrinį ir tu vienas težinai jo autorystę. Eini pro šalį, pro knygomis nukrautas lentynas, susirandi viršelį, palieti pirštų pagalvėlėmis, iš pažiūros visi pirkėjai taip daro, bet tik tu vienas žinai kiekvieną žodį tarp viršelių, kiekvienas žodis pulsuoja gyvybe ir prabyla į tave. Primena stebuklingą pasaką. Būtent tai mane ir keri. Nes išleisti knygą yra gana sudėtingas procesas. Vargti tiek daug, kad žodžiai taptų kūnu, kad būtų knyga – ne kiekvienas gali, ne kiekvienam ir reikia.


Reiškinys „Vienatvė dviems“, apie jį negalėjau neparašyti. Nes šis tekstas ta pačia uragano  jėga tėškė mane į Dovio Pa sutvertą pasaulį ir trumpiau nei 24 valandoms jame apsigyvenau. Knyga tapo namais. Dar kartą. 

Iki kitos knygos. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė: -Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą. Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis. -Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.
Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.
Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti …