Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Malkinė

Vaikystėje mėgstamiausia mano namų kertė būdavo malkinė. Kažkokia gera energetika, todėl traukė. Ten pirmąkart parūkiau pati viena be kompanijos. Mokykloje nepasiūlė niekas. Gal į tinkamas kompanijas vis nepakliūdavau, nežinau. Buvo kiek juokinga, kai tėvas 18-to gimtadienio proga per bulviakasį, kuris su gimtadieniu sutapo, iškilmingai pasiūlė pirmąją cigaretę. Ans manė, tegu blogumo vaikai pirmiau tėvų akivaizdoje pasibando. Aš traukiau tą dūmą, kosėjau, o tėvas didžiavosi gerą darbą padaręs. Bulviakasis, tikrai, buvo kažkoks neįprastai šventinis.

Mėgau malkinėj šiaip sėdėti, svajoti apie pirmąją meilę. Toji, rodės, pakeis gyvenimą į tokį, kurį bus miela gyventi. Svajodavau, užsidarius malkinės duris. Pro plyšį regėdavau išorinį pasaulį. Jis skverbės į mano erdvę begėdiškais Saulės spinduliais. Girdėdavau kitų žmonių keliamus garsus. Tai šeimynykščių, tai kaimynų. Visi gyveno tuo tarpu, o aš stebėjau.Malkinės pojūtis manęs nepaleido. Ieškodavau jos kitur, o kai jon pakliūdavau, nustelbdavo ryškus ir aiškus pojūtis: "Esu malkinėje".

Važiavau sausakimšu traukiniu Edinburgas - Glazgas. Nebuvo vietos, tai prisėdau vienvietėje sėdynėje už įprastų sėdynių rikiuotės. Tokia baisiai keista vieta. Tarsi sėdi visiems už nugaros ir, nors esi, tavęs niekas nemato. Kitapus kupe irgi buvo tokia pati vietelė. Ten įsitaisiusi moteriškė skaitė knygą. Pirmiausiai užkliuvo jos lakiniai bateliai. Blizgėjimas kojų apačiose, šiaip, ardė gana harmoningą tos dienos jos apsirengimo ansamblį. Negalėjau atitraukti akių, biški net pykau, kodėl ji būtent šiandien apsiavė tuos netinkančius batelius.

Taip graži moteris, jau ne pirmos jaunystės. Galbūt ir vaikus paspėjusi užauginti, dabar traukiniu važiavo viena, avėdama man nepatinkančius batelius. Ji skaitė knygą. Akimirką atitraukė žvilgsnį nuo puslapių, nusiėmė akinius, pakėlė akis, rodos, kažkur į orą. Ji žiūrėjo į kažką, bet matė visai kita. Dar po akimirkos moteris vos vos pravėrė burną ir įkando viena akinių kojelę. Ji užsisvajojo, nors traukinys ūžė, aplinkui klegėjo žmonės. Tą akimirką ji mane galutinai sužavėjo, nes stebėtojas stebėjo stebintį. Aš žinau, ką ji patiria, pagalvojau.

Mėgavausi moters būsena iš šono. Buvo nesvarbu, nė ką ji skaito, nei kur važiuoja, nei kodėl viena. Svarbiausia, minčių teleportacija, išsitapatinus iš kūno skafandro. Kuomet kūnu esi su visais, bet mintyse atitrūkusi nuo nesustojančiai  verdančio gyvenimo. Pažinau savo būseną.

Kai universitete atlikau doktorantūros praktiką, radau "malkinę" senoje nebeveikiančioje valgykloje. Joje tebestovėjo stalai, nors visi jau traukė į naują kavinukę, pasėdėti senojoje tebebuvo galima. Ne viena tokia būdavau. Nuošalumas būtina kai kurių individų egzistavimo sąlyga. Sėdėdavau su puodeliu kavos, valgydavau "Mars" arba "Milky way", klausydavausi Jazzu ir rašydavau, bet be viso to svajodavau. Nuklysdavau kažkur į sąmonės paribius, tikėdavau, kitoje alternatyvioje savo gyvenimo variacijoje pabuvojus. Tada tekdavo sugrįžti, dažniausiai į laboratoriją. Kur pilsčiau chemikalus, maišiau tirpalus. Kur reikėjo būti čia ir dabar. Jazzu tebedainavo, o aš kažkurioje savo gyvenimo variacijoje graudžiai verkiau. Norėjos malkinėn. 

Malkinėj be eilėmis sukrautų malkų buvo senas viščiukų šiltnamis. Nebenaudojamas. Nebenaudojama ir arbamoji mašina, į kampą įstumta, kad nemaišytų praeiti. Regėdavau tų daiktų didybę savo geriausiais laikais. Kuomet viščiukai glaudės po šiltnamiu nuo lietaus. Kuomet arbamoji dar buvo ryškiai žalios spalvos. Galėčiau duot pirštą nukirst, girdėdavau viščiukų cypsėjimą, girdėdavau arbamosios mašinos ritmišką gaudesį. Kildavo dulkės viršum agregato, žliaugė prakaitas, į užantį lindo piktžolės, o žmonės skubinosi, pilstė grūdus į piltuvą, o vėliau į maišus. Variklio pukšėjimas mainėsi su žmonių šauksmais ir raginimais nesiliauti dirbus. Žmonės gyveno, o kažkas tuo tarpu stebėjo iš savo malkinės.

Renata Karvelis

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė: -Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą. Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis. -Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.
Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.
Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti …