Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sekmadienio prabanga

Autorė
Šiandien šokoladinis pyrago sluoksnis skoniu visiškai toks pat kaip ir vanilinis. Du kartus pakaštavojau pyrago, net įdėmiai nužvelgiau tą „Damučių torto“ margą pjūvį, ir tikrai, net  šokoladas šiandie toks pat kaip vanilė.

Rūta. Ji nežino, kad mane įkvepia, nors aš jai daug sykių esu sakiusi. Nė kiek nekeista, aš irgi ją įkvepiu. Kokia nuostaba ištinka jos eilėraščiuose save užčiuopus. Jaučiu, įsimylėjau. Pirmąkart tai nutiko, kai ji savo eilės beveik mintinai deklamavo prie kepyklėlės tamsią pavakarę sningant, apsigobusi stambiomis pynėmis nertu megztiniu.

Mes abidvi stebėjomės: „Taip galima gyventi. Tai galima rinktis. Galima rinktis!“, kuomet Sondra pristatė skulptorių ir jo antrą pusę, dažančią tekstilę. Tie du nukūrė į tamsą, mus palikusias be žado.

Vėliau vietoj dar vienos kavos gėrėm karštą pieną. Puodeliai buvo tokie milžiniški, mažne lyteris.* Įsivaizduoji, ji pyko, niršo ant Donato.

-       Ak, nekenčiu tokių senių.

Ėmė Rūta manieringai atkartoti mano pirmojo romano blogiečio žodžius:

-       Tu pamėgink! Tu išdrįsk! Būk žmogus, o nekartok žmogiškumą! – Ir vėliau priduria. – Kaip jis suka galvą tai mergaitei. Blyn! Nekenčiu... Fui!

Mane paima isteriškas juokas, mat Rūta putojasi ant žmogaus, kurį aš išgalvojau. Na, viskas vyko kiek kitaip, nes Donatą susapnavau, bet fiziškai jo net nėra. Donatas Jaras yra mano galvoje, o dabar ir popieriaus lapuose, tą akimirką ir Rūtos mintyse.

Vieną dieną suvokiu, kad aš nesiruošiu savo didžiajam kūriniui, kad nesipraktikuoju, kad tie juodraščiai, tie aplankai, besiprašantys pirmumo teisės, kad „This is a happy place“ virtęs „Gaila“ jau yra. Kūrinys jau yra. Bet tai dar ne romanas, ne knyga. Kaip sako (nepažodžiui) Sandra Bernotaitė: „Baigtas kūrinys - publikuotas kūrinys.“

Pyrago, kur šokoladas lygiai toks pat kaip vanilė, aš nesuvalgau. Pagalvoju, tai bent prabanga – nesuvalgyti pyrago, palikti lėkštėje atsainiai paknibinėtą. Šiandien man atrodo, kad aš jau galiu išleisti Gailą, kad ji nepražus be manęs, kad pakaks širdyje ją laikyti, pakaks slėpti juodraščiuose, aplankuose pas save namuose. Prabanga nebijoti likti nesuprastai, nes yra, kurie supranta. To pradžiai pakaks man.

Augini sparnus, Rūta, augini man...

*Lyteris - mano žmogaus pravardė, kurią jis gavo nuvykęs į didmiestį ir užsukęs į barą. Dideli alaus bokalai vaikinui sukėlė nepamirštamą įspūdį.                    


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė: -Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą. Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis. -Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.
Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.
Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti …