Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tylėjimas

Autorės darbas

„Aš tavęs pasiilgau“ - sakyčiau lyg gyvam žmogui.

„Man tavęs tikrai reikia“ - kartočiau, norėdama pasiteisinti.

„Norėčiau atsiprašyti“ - suktųsi galvoje lyg zvimbiantis uodas, tas kuris iš šlapio ir šalto rūsio išsiperėjęs per žiemą, dabar pavasarį ieško plyšio išskristi laukan ir, apakintas kompiuterio ekrano šviesos, zvimbia aplink galvą, manydamas, kad čia langas į Saulę.

Nerašau. Laiko neturiu, o gal laikas – manęs? Nežinau.

Aš klausiu:
-          Kaip jaustis reikia?

Klausiamu žvilgsniu tiriu atsišerpetojusį jo veidą ir mano nuostabai jis nesutrinka. 

Atsako:
-          Atsakymas, kurio mes ieškom, yra tarsi kamštis, o klausimas skylė, kurią norim kuo greičiau užkimšti. Rodos, randi atsakymą ir tuo kamščiu užkimšęs skylę, esi ramus. Lygtais viskas nuo tol aišku tampa. Darosi patogu, kai žinai atsakymą, bet vis tik nereikia bijoti nežinoti. Reikia leistis nešamai klausimų...

Imu rimti. Kaip visada, tam kartui ir aišku, ir ramu, ir šiaip, rodos, visur slypi prasmės, kurios trumpam manei atsivėrusios leidžiasi jomis grožėtis. Tos prasmės buvo tarp mokslininkų, tarp iš pažiūros keistuolių, jų tarpe sėdėjau ir aš – savęs nesuprantanti, besiblaškanti viduje, nejudanti išorėje.

Kvėpavau auditorijos oru, kuriame tvyrojo sudėtingos formuluotės, sklandė hipotezės ir buvo šaudoma išvadomis. Sekundės juodos, kai rodės, kad negaliu savęs su kitais sutapatinti ir sulyginti, kai rodės, kad aš tai netapau mokslininke ir dėl to vis kažkur skauda. O čia visi mokslininkai, įsigilinę į vieną siaurą sritį, daugiausiai žinantys, patys pačiausi. Buvo sakančių, kad tai ne mano kelias ir man nebuvo lemta, kad taip ir turėjo nutikti. Tik, kaip kaimyno užgautas šuo, visada prisiminsiu savo skriaudėjus, visada prisiminsiu savo skaudulius ir vos tik pamačius juos imsiu skalyti. Ėmiau kentėti toje auditorijoje, tarp žmonių, kuriems buvo kitaip, kuriems tai buvo jų kelias. Klausiausi pranešimų apie saulę, žvaigždes, apie gamtos elementus, apie medžius ir dievus... Tirpau, tarpau, tižau, tysau ir lydžiaus. Staiga dingtelėjo – esu ten, kur man ir reikia, kur yra mano vieta.

Vėliau buvau pakviesta pietų. Begeriant kavą, prie mūsų prisijungė viena moteris.
-          Susipažinkite, - sako, mane pietumis vaišinanti dama. – Ši moteris gyvena Havajuose. Ji Kazio Bradūno dukra.

Mano akys išsiplėtė kaip žoliaėdžio, pastebėjusio jo tykančio grobuonies. Koks nustebimas. Ar šitai įmanoma? Nuvažiuoji sostinėn ir pakliūni tarp žmonių, kur idėjos nėra tik oro virpinimas, kur idėjomis paremtas visas jų gyvenimas. Klausiausi Elenos, gaudžiau kiekvieną žodelytį.

-          Tavo pranešimas buvo puikus, - ji kreipėsi į mane.

Gal ir pasakiau „Ačiū“, nebepamenu. Tada jau ne tas terūpėjo. Laukiau, kuomet išgirsiu kažką, kas mane paaugins. Juk maža aplink asmenybių, kurios mane augintų. Aš jų laukiu ir būnu per daug įkyri, taikydamasi pabūti greta. Kartais savęs klausiu, kodėl man šitaip. Juk visada maniau, kad geriausia būti tik tarp stipresnių už save. Pabaigus mokyklą, tas jausmas dingo ir pragaištingai nebegrįžo. O dabar esu tikrai tikrai tarp stipresnių už save. Suvokiau, kad esu laiminga.

„Tylėk“ – šūktelėjo kažkas mano viduje ir aš tylėjau. Tylėjau, klausiausi ir mėgavausi.

Sakau, gal būna toks laikas, kuomet reikia tylėti. Kada reikia leisti slinkti viskam pro šalį, nesierzinant dėl to, kad esi, nors nesupranti kodėl. Taip kiekvieną vakarą užmiegu, atsiprašau savo būsimų romanų ir novelių rinkinių, kad nerašau jų, kad jie juodraščiuose, dienoraščiuose, kad galvoje nejudinami kiūti.

Ir kiekvieną rytą atsiprašau.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Minija suteka į Kuršių marias, marios - į jūrą, jūra - į kitas jūras ir vandenynus. Magiškasis RENATOS Mingės sapnas (Literatų stovykla)

1.Remkis penkiais šaltiniais, kad galėtum sakinį pasakyti. 2.Nėra „aš manau“, yra tik „aš žinau“. 3.Nėra „aš jaučiu“?
Keturi komisijos nariai, doktorantūros komiteto pirmininkas ir darbo vadovas. Grupiokė vienintelė stovi prie pulto, kai pirmininkas kalba apie disertacijos praktinį pritaikomumą. Kad ne dvi, o netgi tris publikacijas per doktorantūros metus spėjo ji parašyti. Kutena grupiokę tie pasiekimai, kartkartėmis šypsosi, patikėjusi.  Ji po to nieko daugiau be mokslų daktaro diplomo nebegaus, nors labai tikėjo. Mudvi siejo milžiniški lūkesčiais. Mano - iš idealizacijos, jos – iš praktinių sumetimų.
Sėdžiu perregima universiteto auditorijoje, kur doktorantūros grupiokė tuoj pavirs mokslų daktare. Kaip nemiela man būti, matyti tuos veidus, kalbas jųjų girdėti. Rodos, dviejų metų tarpo nė nebuvo ir aš ta pati sunkiai situacijoje besigaudanti, beviltiškai atsilikusi doktorantė.
mes žaidžiam tik žaidžiam protingais garbingais paslaptingais lieknais jaunais turtingais laimingais mes žaid…