Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Laiškas – knygos aptarimas: Romain Gary AUŠROS PAŽADAS

Romain Gary
Kai vis primindavai AUŠROS PAŽADĄ antrą ar trečią kartą, viduje kilo pasipriešinimas raginimui ir tuo pačiu elementarus poreikis žinoti tai, ką žinai tu ir Aušra. Judvi abidvi buvot skaičiusios Romain Gary autobiografinį romaną. Tu prisiminei autoriaus motinos neapsakomas pastangas rasti sūnuje užslėptus menininko talentus, jo paties nesuskaičiuojamas rašymo valandas, pakol jis ėmė ir parašė kažką genialaus, o Aušra - tą pjaustomą ir valgomą kaliošą.
O, kaip norėčiau pastovėti greta namo, kuriame Romain augo, kurio gyventojus autoriaus motina prajuokino savo pareiškimais apie didingą sūnaus ateitį, kurio kiemo malkų stirtoje slėpėsi ir jau būdamas vaikas ketino pribaigti savo gyvenimą. (Vilnius netoli, J. Basanavičiaus gatvę rasiu. Ir tą namą rasiu, jis juk pažymėtas iškilminga lenta.)
Knygą pribaigiau šiandie paryčiais.
Tu negalėjai patikėti, kai pasakiau, kad R. Gary galop būdamas 66 metų vis dėl to pats save pribaigė. Taip, taip... išgyvenęs visas ligas, visus kraustymusis, kovos lauke, tiksliau kovos padangėje likęs gyvas, neužmuštas džiunglėse, išvengęs tikslesnių kulkų, išsikapanojęs iš mirties patalo, jis vis dėl to pats nusižudė...
Kažkaip pragaištingai nuskamba jojo citata, kurią besibaigiant puslapiams pasižymėjau: „Tikras menininkas nesileidžia nugalimas savo medžiagos, jis stengiasi perduoti savo įkvėpimą žaliavai, mėgina suteikti magmai formą, prasmę, išraišką.“
Apie tai dažnai svarstau: ar žmonių gyvenimai tėra tik patirtis, ta medžiaga, kurią vėliau panaudosi kūriniui? Pakol patiri, įsijauti ir negali matyti ano patyrimo kulminacijos, pabaigos taško. Lyg baigtųsi koks filmas, beregint prasideda kitas, net subtitrai „nenubėga“... Tada vienas filmas po kito, nebelieka laiko atsikvėpti. Štai senatvė ir the end, kaniec, fin... medžiaga nugali menininką.
Po Romain knygos ėmiau stabtelėti ir vis dažniau savęs paklausti: mano gyvenimas – medžiaga? Ar aš pati tampu kažkieno medžiaga? Stebiu ar stebima? Esu įvykių sūkuryje ar nuošaliau, išlaikiusi
pagarbų stebėtojo atstumą?
Būk tikra, Romain mirtis tokia pati iškilminga kaip ir jo visas gyvenimas. Greta lavono rado priešmirtinį laišką, kuriame jis pirmiau paneigė, kad savižudybė yra kažkuo susijusi su jo žmona ir vaiko(-ų) motina Jean Seberg. O antra, jis prisipažino buvęs Emile Ajar. Tuo slapyvardžiu Romain juk laimėjo antrą Goncourt premiją, apie kurią tu susižavėjimu man kartojai prie mūsiško literatų stalelio.
Žinai, galbūt jam viskas tąnakt susirodė logiška, suvokiama ir, be abejo, pateisinama: pasiekus savo „lubas“, nebėra kur daugiau bekilti... Nors radau ir priešingą versiją. Atseit, R. Gary kamavosi depresija ar kažkuo kitu, užkrėtusiu jo dvasią po to, kuomet Jean Seberg nusižudė, prieš tai Romain išdavusi su Clinte Eastwood.
Kaip egzotiška, mat Romain pakvietė Clint į dvikovą dėl garbės. Bet Holivudo garbės ir orumo kodeksas skiriasi nuo to, kurio buvo mokytas Romain, mat Clinte dvikovoje taip ir nepasirodė. O galbūt jis dvejojo dėl savo sugebėjimų šaudyti: juk filmuose ginklai netikri.
Kol perskaičiau visą romaną, teko tris kartus eiti į biblioteką ir tris kartus iš naujo pasiimti knygą. Vienu tarpu buvau bemananti kūrinio nebaigti – vienaip ar kitaip, šįmetinis mano skaitymo dakaras su(si)gadino ir nebepavyks pasiekti 2016 metų pasiekimų, bet... bet netyčiom, atsitiktinai filme su Gerard Depardieu du personažai ėmė kalbėti būtent apie Aušros pažadą, apie Romain Gary literatūroje išaukštintą motiną, apie staugimą vilku prie jos kapo. Kadangi netikiu sutapimais, tikiu dėsningumais, tad tą filmo dialogą apie knygą palaikiau akivaizdžia užuomina tęsti skaitymą bet kokia kaina.
Vėl svarstau, kaži ar visi knygą skaitę jaučiasi vienodai, ar visi pamato tuos pačius dalykus? Tu pirmiau matei mamos pastangas, o aš pastebėjau autoriaus kančią, kuri jį prislėgė iki gyvenimo galo mamos norais, svajonėmis, įsivaizdavimais. Ko reikalavo motina, sunku suvokti, ar šitai labiau dėl meilės sau, nes nepamenu, kad Romain būtų rašęs gyvenęs dėl savęs ir dirbęs pirmiau dėl savęs. Dabar jau per vėlu spėlioti, galbūt net morališkai neetiška, tačiau manęs vis nepaleidžia nuojauta, kad didūs dalykai ateina per dar didesnę kančią...
Ir reziumuojant, paleidžiant knygą, dar paskutinį kart pirštų pagalvėlėmis liečiant švelnius knygos puslapius... manyje yra kažko iš Romain Gary.

Renata Karvelis

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu