Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Laiškas – knygos aptarimas: Romain Gary AUŠROS PAŽADAS

Romain Gary
Kai vis primindavai AUŠROS PAŽADĄ antrą ar trečią kartą, viduje kilo pasipriešinimas raginimui ir tuo pačiu elementarus poreikis žinoti tai, ką žinai tu ir Aušra. Judvi abidvi buvot skaičiusios Romain Gary autobiografinį romaną. Tu prisiminei autoriaus motinos neapsakomas pastangas rasti sūnuje užslėptus menininko talentus, jo paties nesuskaičiuojamas rašymo valandas, pakol jis ėmė ir parašė kažką genialaus, o Aušra - tą pjaustomą ir valgomą kaliošą.
O, kaip norėčiau pastovėti greta namo, kuriame Romain augo, kurio gyventojus autoriaus motina prajuokino savo pareiškimais apie didingą sūnaus ateitį, kurio kiemo malkų stirtoje slėpėsi ir jau būdamas vaikas ketino pribaigti savo gyvenimą. (Vilnius netoli, J. Basanavičiaus gatvę rasiu. Ir tą namą rasiu, jis juk pažymėtas iškilminga lenta.)
Knygą pribaigiau šiandie paryčiais.
Tu negalėjai patikėti, kai pasakiau, kad R. Gary galop būdamas 66 metų vis dėl to pats save pribaigė. Taip, taip... išgyvenęs visas ligas, visus kraustymusis, kovos lauke, tiksliau kovos padangėje likęs gyvas, neužmuštas džiunglėse, išvengęs tikslesnių kulkų, išsikapanojęs iš mirties patalo, jis vis dėl to pats nusižudė...
Kažkaip pragaištingai nuskamba jojo citata, kurią besibaigiant puslapiams pasižymėjau: „Tikras menininkas nesileidžia nugalimas savo medžiagos, jis stengiasi perduoti savo įkvėpimą žaliavai, mėgina suteikti magmai formą, prasmę, išraišką.“
Apie tai dažnai svarstau: ar žmonių gyvenimai tėra tik patirtis, ta medžiaga, kurią vėliau panaudosi kūriniui? Pakol patiri, įsijauti ir negali matyti ano patyrimo kulminacijos, pabaigos taško. Lyg baigtųsi koks filmas, beregint prasideda kitas, net subtitrai „nenubėga“... Tada vienas filmas po kito, nebelieka laiko atsikvėpti. Štai senatvė ir the end, kaniec, fin... medžiaga nugali menininką.
Po Romain knygos ėmiau stabtelėti ir vis dažniau savęs paklausti: mano gyvenimas – medžiaga? Ar aš pati tampu kažkieno medžiaga? Stebiu ar stebima? Esu įvykių sūkuryje ar nuošaliau, išlaikiusi
pagarbų stebėtojo atstumą?
Būk tikra, Romain mirtis tokia pati iškilminga kaip ir jo visas gyvenimas. Greta lavono rado priešmirtinį laišką, kuriame jis pirmiau paneigė, kad savižudybė yra kažkuo susijusi su jo žmona ir vaiko(-ų) motina Jean Seberg. O antra, jis prisipažino buvęs Emile Ajar. Tuo slapyvardžiu Romain juk laimėjo antrą Goncourt premiją, apie kurią tu susižavėjimu man kartojai prie mūsiško literatų stalelio.
Žinai, galbūt jam viskas tąnakt susirodė logiška, suvokiama ir, be abejo, pateisinama: pasiekus savo „lubas“, nebėra kur daugiau bekilti... Nors radau ir priešingą versiją. Atseit, R. Gary kamavosi depresija ar kažkuo kitu, užkrėtusiu jo dvasią po to, kuomet Jean Seberg nusižudė, prieš tai Romain išdavusi su Clinte Eastwood.
Kaip egzotiška, mat Romain pakvietė Clint į dvikovą dėl garbės. Bet Holivudo garbės ir orumo kodeksas skiriasi nuo to, kurio buvo mokytas Romain, mat Clinte dvikovoje taip ir nepasirodė. O galbūt jis dvejojo dėl savo sugebėjimų šaudyti: juk filmuose ginklai netikri.
Kol perskaičiau visą romaną, teko tris kartus eiti į biblioteką ir tris kartus iš naujo pasiimti knygą. Vienu tarpu buvau bemananti kūrinio nebaigti – vienaip ar kitaip, šįmetinis mano skaitymo dakaras su(si)gadino ir nebepavyks pasiekti 2016 metų pasiekimų, bet... bet netyčiom, atsitiktinai filme su Gerard Depardieu du personažai ėmė kalbėti būtent apie Aušros pažadą, apie Romain Gary literatūroje išaukštintą motiną, apie staugimą vilku prie jos kapo. Kadangi netikiu sutapimais, tikiu dėsningumais, tad tą filmo dialogą apie knygą palaikiau akivaizdžia užuomina tęsti skaitymą bet kokia kaina.
Vėl svarstau, kaži ar visi knygą skaitę jaučiasi vienodai, ar visi pamato tuos pačius dalykus? Tu pirmiau matei mamos pastangas, o aš pastebėjau autoriaus kančią, kuri jį prislėgė iki gyvenimo galo mamos norais, svajonėmis, įsivaizdavimais. Ko reikalavo motina, sunku suvokti, ar šitai labiau dėl meilės sau, nes nepamenu, kad Romain būtų rašęs gyvenęs dėl savęs ir dirbęs pirmiau dėl savęs. Dabar jau per vėlu spėlioti, galbūt net morališkai neetiška, tačiau manęs vis nepaleidžia nuojauta, kad didūs dalykai ateina per dar didesnę kančią...
Ir reziumuojant, paleidžiant knygą, dar paskutinį kart pirštų pagalvėlėmis liečiant švelnius knygos puslapius... manyje yra kažko iš Romain Gary.

Renata Karvelis

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

BLOGo rašymas: trumpas prisistatymas

Popieriuje nugulusios mintys (autorės nuotrauka)

Pirmiausia, reikia pasidžiaugti, kad nepatekau į tą didumą BLOGo rašytojų, kuriems nepakanka parako tęsti darbo daugiau nei tris mėnesius, nes štai jau yra daugiau nei pusę metų, kaip reguliariai rašau ir pildau elektroninį dienoraštį, kurio mistifikuotas pavadinimas gali kažkiek klaidinti: SAPNALAIKIS. 
http://sapnalaikis.blogspot.com
Kodėl SAPNALAIKIS?

Sapnalaikio (ang. dreamtime) terminu yra grįstas Australijos aborigenų pasaulio kūrimosi/atsiradimo suvokimas. Jie tiki, kad kūrimo procesas nėra baigtinis, kad jis vyksta nuolatos (daugiau čia; http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/08/sapnalaikis-mitinis-laikas-kai-zmoniu.html ) Prijaučiu įvairiems pasaulio tvarkos aiškinimams ir interpretavimams, o senesnių civilizacijos atstovų pasaulėžiūra garantuoja autentiškumą, todėl esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus negali savęs bausti statydamas į kažkieno sukaltus rėmus. Jo pareiga - domėtis viskuo, taip susidarant aiškesnį vaizdą apie sav…

R. Karvelis poetinis performansas ROŽINI_S

Rugpjūčio 9 d. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pirmą kartą Tauragės pilyje (Dariaus ir Girėno g. 5) subūrė miestiečius didelei meno ir medijų šventei. Wide Wings,MO muziejus, T. Vosylius, J. Tulaitė, Bon Bon, V. Plungė, Meno Avilys, R. Požerskis, Apeirono teatras, Solo Ansamblis ir t.t. Šalia ryškių dalyvių mano, t.y. Renatos Karvelis, debiutinis meninis bandymas „Rožini_s“. „Rožini_s“ – dviprasmiška. Pirma, spalva, kuri asocijuojasi su mergaitiškomis naiviomis svajonėmis, lengvumu. Antra, sunkus maldos įrankis. Šis poetinis performansas specialiai sukurtas audiovizualinių menų festivaliui KVADRATU. Idėja kilo pamačius festivalio erdvėse parfuratoriumi išdaužytą giloką duobę. Surezonavo mintis apie moterų svajones, kurios nugrūdamos ateičiai arba kažkur į tokią vietą, kad nemaišytų praeiti dabarčiai. Jas mokina „būk žemiau už žolę“. O jei žemiau grindų lygio? Tekstinį poetinio performanso turinį sudarė trys kūriniai. Autentiškas 1983 balandžio 7 d. laiškas, išpažintinis eilėraštis…

savo laisve pasidalinau su tavim kaip ir

pasaukiau tau visus savo PIN kodus jei norėtum žinoti daugiau vikipedijoj įsivesk nelaisvė už 500 eurų plius PVM po parašais ant kairiojo popieriaus lapo sutartis laikina, nors galėčiau šį tą pakeist lytį, ilgį, standumą. baltos žuvys plauko kimčio rėmuose, kur kadais pats popiežius pirko ir vežės į romą. netikėjau, nors tu ką užsilipęs ant tvoros šaukės kaip kunigaikštis man amerika dar žiauriai toli, nebent titaniku [į kalbančiųjų įrankių kvartalą plauti baltųjų fasadų]
aut. r. karvelis