Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Laiškas – knygos aptarimas: Romain Gary AUŠROS PAŽADAS

Romain Gary
Kai vis primindavai AUŠROS PAŽADĄ antrą ar trečią kartą, viduje kilo pasipriešinimas raginimui ir tuo pačiu elementarus poreikis žinoti tai, ką žinai tu ir Aušra. Judvi abidvi buvot skaičiusios Romain Gary autobiografinį romaną. Tu prisiminei autoriaus motinos neapsakomas pastangas rasti sūnuje užslėptus menininko talentus, jo paties nesuskaičiuojamas rašymo valandas, pakol jis ėmė ir parašė kažką genialaus, o Aušra - tą pjaustomą ir valgomą kaliošą.
O, kaip norėčiau pastovėti greta namo, kuriame Romain augo, kurio gyventojus autoriaus motina prajuokino savo pareiškimais apie didingą sūnaus ateitį, kurio kiemo malkų stirtoje slėpėsi ir jau būdamas vaikas ketino pribaigti savo gyvenimą. (Vilnius netoli, J. Basanavičiaus gatvę rasiu. Ir tą namą rasiu, jis juk pažymėtas iškilminga lenta.)
Knygą pribaigiau šiandie paryčiais.
Tu negalėjai patikėti, kai pasakiau, kad R. Gary galop būdamas 66 metų vis dėl to pats save pribaigė. Taip, taip... išgyvenęs visas ligas, visus kraustymusis, kovos lauke, tiksliau kovos padangėje likęs gyvas, neužmuštas džiunglėse, išvengęs tikslesnių kulkų, išsikapanojęs iš mirties patalo, jis vis dėl to pats nusižudė...
Kažkaip pragaištingai nuskamba jojo citata, kurią besibaigiant puslapiams pasižymėjau: „Tikras menininkas nesileidžia nugalimas savo medžiagos, jis stengiasi perduoti savo įkvėpimą žaliavai, mėgina suteikti magmai formą, prasmę, išraišką.“
Apie tai dažnai svarstau: ar žmonių gyvenimai tėra tik patirtis, ta medžiaga, kurią vėliau panaudosi kūriniui? Pakol patiri, įsijauti ir negali matyti ano patyrimo kulminacijos, pabaigos taško. Lyg baigtųsi koks filmas, beregint prasideda kitas, net subtitrai „nenubėga“... Tada vienas filmas po kito, nebelieka laiko atsikvėpti. Štai senatvė ir the end, kaniec, fin... medžiaga nugali menininką.
Po Romain knygos ėmiau stabtelėti ir vis dažniau savęs paklausti: mano gyvenimas – medžiaga? Ar aš pati tampu kažkieno medžiaga? Stebiu ar stebima? Esu įvykių sūkuryje ar nuošaliau, išlaikiusi
pagarbų stebėtojo atstumą?
Būk tikra, Romain mirtis tokia pati iškilminga kaip ir jo visas gyvenimas. Greta lavono rado priešmirtinį laišką, kuriame jis pirmiau paneigė, kad savižudybė yra kažkuo susijusi su jo žmona ir vaiko(-ų) motina Jean Seberg. O antra, jis prisipažino buvęs Emile Ajar. Tuo slapyvardžiu Romain juk laimėjo antrą Goncourt premiją, apie kurią tu susižavėjimu man kartojai prie mūsiško literatų stalelio.
Žinai, galbūt jam viskas tąnakt susirodė logiška, suvokiama ir, be abejo, pateisinama: pasiekus savo „lubas“, nebėra kur daugiau bekilti... Nors radau ir priešingą versiją. Atseit, R. Gary kamavosi depresija ar kažkuo kitu, užkrėtusiu jo dvasią po to, kuomet Jean Seberg nusižudė, prieš tai Romain išdavusi su Clinte Eastwood.
Kaip egzotiška, mat Romain pakvietė Clint į dvikovą dėl garbės. Bet Holivudo garbės ir orumo kodeksas skiriasi nuo to, kurio buvo mokytas Romain, mat Clinte dvikovoje taip ir nepasirodė. O galbūt jis dvejojo dėl savo sugebėjimų šaudyti: juk filmuose ginklai netikri.
Kol perskaičiau visą romaną, teko tris kartus eiti į biblioteką ir tris kartus iš naujo pasiimti knygą. Vienu tarpu buvau bemananti kūrinio nebaigti – vienaip ar kitaip, šįmetinis mano skaitymo dakaras su(si)gadino ir nebepavyks pasiekti 2016 metų pasiekimų, bet... bet netyčiom, atsitiktinai filme su Gerard Depardieu du personažai ėmė kalbėti būtent apie Aušros pažadą, apie Romain Gary literatūroje išaukštintą motiną, apie staugimą vilku prie jos kapo. Kadangi netikiu sutapimais, tikiu dėsningumais, tad tą filmo dialogą apie knygą palaikiau akivaizdžia užuomina tęsti skaitymą bet kokia kaina.
Vėl svarstau, kaži ar visi knygą skaitę jaučiasi vienodai, ar visi pamato tuos pačius dalykus? Tu pirmiau matei mamos pastangas, o aš pastebėjau autoriaus kančią, kuri jį prislėgė iki gyvenimo galo mamos norais, svajonėmis, įsivaizdavimais. Ko reikalavo motina, sunku suvokti, ar šitai labiau dėl meilės sau, nes nepamenu, kad Romain būtų rašęs gyvenęs dėl savęs ir dirbęs pirmiau dėl savęs. Dabar jau per vėlu spėlioti, galbūt net morališkai neetiška, tačiau manęs vis nepaleidžia nuojauta, kad didūs dalykai ateina per dar didesnę kančią...
Ir reziumuojant, paleidžiant knygą, dar paskutinį kart pirštų pagalvėlėmis liečiant švelnius knygos puslapius... manyje yra kažko iš Romain Gary.

Renata Karvelis

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Monologai ir dialogai

1. Kodėl aš rašau? Nes per rašymą matau kitaip pasaulį, stipriau jį patiriu. Nes tikiu, kad rašydama išpildau save kaip unikalią asmenybę. Nes turiu vilčių pasiekti reikšmingų pasiekimų literatūroje. Manau, kad turiu tam talentą.
2. Kodėl rašau apie šeimą ir tikrus dalykus? Aš rašau apie tai, kas yra mano (mano istorijos, mano praeitis, mano patirtys, mano idealizacijos, mano baimės, mano svajonės). Aš kalbu apie save ir tai nėra melas (Žr. žemiau "melas" aiškinimą). Blogoje literatūroje greit atskiriamas melas - t.y., kada autorius rašydamas siekia iškelti ir sureikšminti savo asmenį, sudaryti neteisingą vaizdą arba, kai autorius iki galo nesuvokia savo patirčių, tad rašo neadekvačiai, pats sau prieštarauja. Melas - t.y., kada meluoji ne kitiems, o sau. Pirmieji autoriau kūriniai dažnai turi autoterapijos bruožų, nes jam rašymas yra lyg psichologo seansas. Pasitaiko, kad dažnai ties tuom rašytojo karjera ir baigiasi. Psichologijoje yra taikoma rašymo terapija. Taip gimė L. B…