Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Slaptieji skaitytojai...ir gyvenimo trupiniukai

-Žinok skaičiau tavo blog'ą. Jau ruošiausi parašyti kokį komentarą, mat mintis buvo neišbaigta. Lyg rašei gražiai ir protingai, bet galų gale nebuvo įmanoma suprasti, nes rašiniui kažko trūko...jau žadėjau komentuoti, - pasakė mano ilgametė draugė, su kuria susipažinome dirbdamos vienoje įmonėje.
-Tu skaitai mano kūrinius, - akivaizdžiai nustebau srėbdama kažkokią salstelėjusią arbatą jos naujuose namuose. 

O anksčiau, moteris iš akademinės aplinkos leptelėjo:
-Ai, skaičiau tavo blog'ą...
Nors baisiausiai buvau kamuojama smalsumo, nebuvo progos išsiklausinėti, kaip tai įvyko, mat šiaip jau skaitymas išeina iš mados, tai beveik būtų galima įrašyti į Raudonąją knygą, tačiau smalsumas yra pamatinė humanoidų savybė, leidusi išgyventi Žemėje žmogui jau tiek amžių.

Esu tikra, kad dalis domisi tekstukais, dėl to, kad galbūt mane asmeniškai pažįsta, tačiau mano lūkesčiai yra kitokie. Šiuose žodžių kratiniuose nereiktų ieškoti manęs, ten reiktų ieškoti pirmiausia savęs, bet čia kalba eina apie subtilius dalykus žmogaus esatyje, apie tai kas neįmatoma jokiu mikroskopu ar lupa... Mane visąlaik ypatingai traukė tai, kad per tekstus kūrėjas gali bendrauti su skaitytojais daugybę šimtmečių. Juk yra begalės įsimintinų kūrėjų, kurių darbai žodžių, garsų ar vaizdų pavidalu komunikuoja su liaudimi. Sunku netgi suvokti, kaip koks mažytis buvęs žmogeliūkštis geba tapti neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu tūkstančiams net po jo mirties. Atvirai kalbant, paskutiniu metu galvojau, kad tai galėtų būti prasmė. Gyvenimo prasmė, mat jis kažkuomet pasibaigs, o kuo tada didžiuotis, mielieji? Vaikais? Namais? Gražia maaaaaašina? O gal titulais dr., prof.?

Tačiau, keičiuosi.
Persigalvojau.

Viskame rastina prasmė, jei veikla kuria visokeriopą gėrį tiek objektui, tiek subjektui. Blogai, kad possovietiniam tvaikui dar garuojant yra populiaru manyti, kad tik jau sociume pripažinti žmonės yra reikšmingesni, laimingesni. Aišku, čia koreliacija pastebima, tik esmė lieka ta pati - ar aš pats leidžiu sau būti savimi, būti laimingu nepaisant to, ką kiti norėtų matyti. Deja, spaudimas iš išorės visada bus, mat aplinkiniai pageidautų to, kas leistų jiems lengviau suprasti staiga atsiradusį fenomeną.

Taip jau yra.

Slaptieji skaitytojai, tyleniai, pasislėpę po statistikos skaičiukais mano blog'o skydelyje, tenorėjau pasidalinti keliais mažyčiais pastebėjimai, gyvenimo trupinukais, nes mano laikas tirpsta kolkas ne kuriant, o bandant kažką ale išsikovot...

Emigracija - kai kuriais atvejais, tai šiuolaikinė tremtis. Nors ne į Sibirą, nors ir savo noru, joje iškyla tokie keblumai, kurių gimtinėje nė su žiburiu nerasi. Emigrantai verti pagarbos, nes jų širdyse gimtinė užima svarbią vietą, nors neretai tam išreikšti jau nebesurandami tikslūs ir taiklūs žodžiai. Būti kitur - tai nereiškia jos išsižadėti. Priešingai, manau, kad būtent emigracijoje užauga didžiausia meilę jai. Tada net ima kilti esminiai tapatybės klausimai, norisi daugiau domėtis istorija. Tarp kitko, mes jokie east europeans, aišku, priklauso vėlgi su kuo tapatinamąsi.

Aš. Kiti žmonės iš tiesų nėra tokie reikšmingi, kaip visada paprastai yra apibrėžiama. Ypač Lietuvoje, pasilikęs toks visuotinas bejėgiškumo jausmas, persismelkęs kiaurai mūsų pasaulėžiūros. Štai iš kur kyla visi nabagai, štai iš kur atsiranda tas paikas noras ieškoti kaltų ir nusigręžti nuo asmeninės atsakomybės dešimtmečiais.

Menas. Tai didžiausias mano asmeninis atradimas. Suteikdamas tokius gilius išgyvenimus, šis apvertė mano požiūrį į save. Baisiai stebiuosi, kaip šito nesugebėjau pastebėti anksčiau, lyg kasdien kartojau slaptus burtažodžius iš TV: "Būti klonas kitų, stiprių ir įspūdingų.", lyg vakarais melsdavausi : "Saugok mane nuo manęs pačios." Vis plakiausi, kodėl palaimos nerandu ten, kur kiti seniai jau rado.

Kartą, neseniai savo užrašinėje brūkštelėjau:
Menas, kaip šiltas meilužio (plačiąją prasme) guolis, vilioja taip, kad net tirpsta kojos, o kažkur paširdžiuose suplazda mintis - viskas įmanoma.

Regis jame glūdi tokie pasauliai, galbūt net įdomesni nei realusis.

Girdžiu. Dėstytoja per paskaitą prieš keletą metų retoriškai kreipėsi:
-Žinokit, jei šis dalykas ne jums, sakykit, vesim minimumą, atsiskaityt nereiks. Vėliau žmonės dirba, dirba ir ima paveikslus kolekcionuoti.
Tąkart į priekinius dantis pastuksenau liežuvio auskaru ir jos dėstomą dalyką vėliau išlaikiau geriausiai iš grupės.

Savitaiga. Ji gali nuversti kalnus.

Tiesa, aplinkoje imu pastebėti menininkus incognito. Jie rengiasi skoningiau, moka derinti rūbų spalvas, perkasi stilingas užrašų knygutes ir greičiausiai laiko nuodėme apsirengti belekaip arba taip, kaip kiti.  






Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu