Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kalėjimas. Pagal Upton Sinclair "Džiunglės"

Upton Sinclais

"Būna kalėjimų, kuriuose žmogus sėdi už grotų, o visa kita yra išorėje; bet būna ir tokių kalėjimų, kai viskas atitverta grotomis, o žmogus stovi už jų, lauke."

Štai puiki citata iš 1905 metų autoriaus romano "Džiunglės", (kurį 2012 naujai išleido leidykla "Aukso žuvys").

Ar tai nepanašu į tiesą, kad vienaip ar antraip dėl begalinių ir nesibaigiančių troškimų kažką vis naujo įgyti mes dažnai pakliūname į savotišką kalėjimą, nes liekam atitverti nuo įvairiausių materialių išteklių, kurių taip gausu planetoje.

Darbo yra, tačiau mes jo negaunam, pinigų yra, bet mes jų neturim, šiluma ir saulė yra, bet ne Lietuvoje.

Knygą skaitydama mąstau, ar žmogaus gyvenimas iš esmės pasikeitė per paskutinį šimtmetį. Taip: yra darbuotojų teisės, yra nustatytas minimalus atlyginimas, bei kitokie privalumai kaip socialinis draudimas ir kt. Nekvalifikuota darbo jėga dabar yra saugesnė, tačiau kaip prieš šimtmetį darbuotojas drebėjo dėl savo darbo vietos taip ir dabar toks požiūris tebėra gajus (ypač provincijoje), nes visi tvirtai laikosi įsitvėrę į saugumą ir stabilias pajamas žadančią poziciją, nevengia padirbėti daugiau.

Kuris iš tų darbuotojų turi drąsos matydami neteisybę sureaguoti, dažnas jų tiesiog susitaiko su esama padėtimi ir užmerktomis akimis toliau kimba į darbą. Būtent dabar kai nedarbo lygis virš 11%, už durų stovi eilutė, kurioje galima tuoj pat rasti naują pamainą esamam darbuotojui, tad skeryčiotis nėra reikalo.

Anų ir šių laikų palyginimas yra skaudžiausias  kai kalba sukasi apie nekilnojamą turtą. Po 2007 metų ekonominės krizės dalis pasiėmusių būsto paskolą pakilimo laikotarpiu praktiškai imti laikyti kredito įmonių kalinčiaisiais, nes tapo akivaizdu, kad nelaimėliams prireiks ne vieno gyvenimo atiduoti skolas. Iš čia kilo sarkastiškas juokelis apie iš paskutiniųjų kreditus atiduodančius, kad tokiems žmonėms išeiti į balkoną ir parūkyti lieka vienintelė dienos pramoga. Apsukresniems net pasisekė, spėję parduoti nekilnojamą turtą ne vienas praturtėjo.

Faktas tas, kad įsigyti nuosavą būstą yra sunku, tenka imti paskolą, kuri taip pririša, kad išsiskirti tampa lengviau nei išsiskirti su konkrečiais įsipareigojimas 25-30 metų. Tada žmogaus gyvenimas tampa monotoniškas, susikoncentruojama į kasmėnesinius mokėjimus bankui, dingsta spontaniškumas, visas išlaidas reikia planuoti. Didėja banko vergų gretos, kurie su pavydu žiūri į tuos, kuriuos lydėjo sėkmė ar parėmė giminaičiai įsigyjant būstą be kredito. Štai kodėl vertinu kiaurai vėjo perpučiama, pelių mėgstama seną medinį namą, kuriame gyvenu, nes jis dovanoja laisvę.

Aišku, gal šįkart hiperbolizuoju, gal sutirštinu spalvas, tačiau neįtikinsite, kad nė vienam pasiėmusiam paskolą nepražilo ne vienas plaukas dėl jos.

Ir dar vienas pastebėjimas. Kažkada draugė su kartėliu dalinosi įspūdžiais kaip įspūdingai atrodo vieno Lietuvos turtuolio naujas pastatas, skirtas laisvalaikiui, pastatytas saugomoje pajūrio teritorijoje:
-Aš nesuprantu, kodėl vieni turi gyventi tokiam pertekliuje ir gausinti savo turtus, o kitas vos randa, kur galvą priglaust,- aiškino tąkart ji man.

Iš šio jos pasisakymo kyla išvada, kad deja jei esi plikas ir basas, be išsilavinimo ir vidutinio sumanumo, be kapitalo ir paramos, pasaulio praktiškai nenugalėsi. Kad ir koks darbštuolis bebūtum kažkas nubrėžia nematomas lubas, kurias belieka pasiekus sušukti: "Valio".

O gal vartotojiškos kultūros pasėti nepaliaujamo noro viską turėti daigai verčia likti troškimų kalėjime, verčia nuolatos skubėti ir dairytis į kitus, turinčius daugiau, slapta pavydėti. O gal ne kiekvienam reikia ir skirta turėti tai, ką turi kitas. Gal ne kiekvienam skirta sukurti šeimą, skirta turėti nuosavą būstą. Jei reikia aukoti visas jėgas tam, kas sunkiai klostosi, kam aplinkybės net nepadeda, gal tai gamtos jėgų slaptas pranešimas: "Nustok, tavo kelias kitas."


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė: -Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą. Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis. -Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.
Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.
Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti …