Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kalėjimas. Pagal Upton Sinclair "Džiunglės"

Upton Sinclais

"Būna kalėjimų, kuriuose žmogus sėdi už grotų, o visa kita yra išorėje; bet būna ir tokių kalėjimų, kai viskas atitverta grotomis, o žmogus stovi už jų, lauke."

Štai puiki citata iš 1905 metų autoriaus romano "Džiunglės", (kurį 2012 naujai išleido leidykla "Aukso žuvys").

Ar tai nepanašu į tiesą, kad vienaip ar antraip dėl begalinių ir nesibaigiančių troškimų kažką vis naujo įgyti mes dažnai pakliūname į savotišką kalėjimą, nes liekam atitverti nuo įvairiausių materialių išteklių, kurių taip gausu planetoje.

Darbo yra, tačiau mes jo negaunam, pinigų yra, bet mes jų neturim, šiluma ir saulė yra, bet ne Lietuvoje.

Knygą skaitydama mąstau, ar žmogaus gyvenimas iš esmės pasikeitė per paskutinį šimtmetį. Taip: yra darbuotojų teisės, yra nustatytas minimalus atlyginimas, bei kitokie privalumai kaip socialinis draudimas ir kt. Nekvalifikuota darbo jėga dabar yra saugesnė, tačiau kaip prieš šimtmetį darbuotojas drebėjo dėl savo darbo vietos taip ir dabar toks požiūris tebėra gajus (ypač provincijoje), nes visi tvirtai laikosi įsitvėrę į saugumą ir stabilias pajamas žadančią poziciją, nevengia padirbėti daugiau.

Kuris iš tų darbuotojų turi drąsos matydami neteisybę sureaguoti, dažnas jų tiesiog susitaiko su esama padėtimi ir užmerktomis akimis toliau kimba į darbą. Būtent dabar kai nedarbo lygis virš 11%, už durų stovi eilutė, kurioje galima tuoj pat rasti naują pamainą esamam darbuotojui, tad skeryčiotis nėra reikalo.

Anų ir šių laikų palyginimas yra skaudžiausias  kai kalba sukasi apie nekilnojamą turtą. Po 2007 metų ekonominės krizės dalis pasiėmusių būsto paskolą pakilimo laikotarpiu praktiškai imti laikyti kredito įmonių kalinčiaisiais, nes tapo akivaizdu, kad nelaimėliams prireiks ne vieno gyvenimo atiduoti skolas. Iš čia kilo sarkastiškas juokelis apie iš paskutiniųjų kreditus atiduodančius, kad tokiems žmonėms išeiti į balkoną ir parūkyti lieka vienintelė dienos pramoga. Apsukresniems net pasisekė, spėję parduoti nekilnojamą turtą ne vienas praturtėjo.

Faktas tas, kad įsigyti nuosavą būstą yra sunku, tenka imti paskolą, kuri taip pririša, kad išsiskirti tampa lengviau nei išsiskirti su konkrečiais įsipareigojimas 25-30 metų. Tada žmogaus gyvenimas tampa monotoniškas, susikoncentruojama į kasmėnesinius mokėjimus bankui, dingsta spontaniškumas, visas išlaidas reikia planuoti. Didėja banko vergų gretos, kurie su pavydu žiūri į tuos, kuriuos lydėjo sėkmė ar parėmė giminaičiai įsigyjant būstą be kredito. Štai kodėl vertinu kiaurai vėjo perpučiama, pelių mėgstama seną medinį namą, kuriame gyvenu, nes jis dovanoja laisvę.

Aišku, gal šįkart hiperbolizuoju, gal sutirštinu spalvas, tačiau neįtikinsite, kad nė vienam pasiėmusiam paskolą nepražilo ne vienas plaukas dėl jos.

Ir dar vienas pastebėjimas. Kažkada draugė su kartėliu dalinosi įspūdžiais kaip įspūdingai atrodo vieno Lietuvos turtuolio naujas pastatas, skirtas laisvalaikiui, pastatytas saugomoje pajūrio teritorijoje:
-Aš nesuprantu, kodėl vieni turi gyventi tokiam pertekliuje ir gausinti savo turtus, o kitas vos randa, kur galvą priglaust,- aiškino tąkart ji man.

Iš šio jos pasisakymo kyla išvada, kad deja jei esi plikas ir basas, be išsilavinimo ir vidutinio sumanumo, be kapitalo ir paramos, pasaulio praktiškai nenugalėsi. Kad ir koks darbštuolis bebūtum kažkas nubrėžia nematomas lubas, kurias belieka pasiekus sušukti: "Valio".

O gal vartotojiškos kultūros pasėti nepaliaujamo noro viską turėti daigai verčia likti troškimų kalėjime, verčia nuolatos skubėti ir dairytis į kitus, turinčius daugiau, slapta pavydėti. O gal ne kiekvienam reikia ir skirta turėti tai, ką turi kitas. Gal ne kiekvienam skirta sukurti šeimą, skirta turėti nuosavą būstą. Jei reikia aukoti visas jėgas tam, kas sunkiai klostosi, kam aplinkybės net nepadeda, gal tai gamtos jėgų slaptas pranešimas: "Nustok, tavo kelias kitas."


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu