Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Patyčios mokykloje: ar tyčiojasi tik mokiniai?

Amerikietiškų filmų siužetai neretai sukasi apie vidurinės mokyklos mokinius. Vieni jų populiarūs, visi nori su jais bičiuliautis, jie turi atskirus stalus valgyklose, kiti neaktyvūs ir tylūs, užsisklendę ir nesuprati, su tais niekas nenori draugauti ir net tai laiko blogu tonu. O ar esate matę ką patiria tie, iš kurių tyčiojamasi? Jie uždaromi į savo spinteles, išpaišomi, nurengiami, sumušami, juos terorizuoja, atiminėja kišenpinigius ar mamos paruoštus priešpiečius ir t.t. Žiūrėdama holivudinius filmus mąstydavau, kad toje Amerikoje mokiniams yra labai sunku, jie kasdien susiduria su neteisinga mokinių hierarchija mokykloje, juos niekas neužstoja ir mažai kas gina. O Lietuvoje yra kur kas geriau, pas mus vyrauja senamadiška pagarbi atmosfera, ir niekam netenka susidurti su tokiomis pastoviomis patyčiomis. Ar gi?

Lietuvoje kalbama apie patyčias mokykloje, nes nusižudžius keliems jaunuoliams patyčios laikomos opia problema. Tariant žodį patyčios asociacijos kyla tik su bendraamžiais ar vyresniais agresyviais mokiniais, konkurentėmis mergaitėmis, tačiau niekas per daug neužsimina apie patyčias, kurių mokiniai sulaukia iš suaugusių, iš mokytojų. Juk visai neseniai, sovietmečiu fizinis ar psichologinis mokytojų smurtas buvo laikomas efektyvia auklėjamąja priemone, kuri visais atvejais pasiteisina. Baimė - puikus stimulas gražiai elgtis mokykloje, netrikdyti tvarkos.

Gal pamenate tėvų mokyklines istorijas, kaip mokytojai daužė liniuote per pirštus, kaip pliekė ja per nuogas moksleivės šlaunis už tai, kad jos sijonas buvo 5 centimetrais trumpesnis ir neatitinka mokyklinės uniformos standartus. Teko girdėti, kad mokytojas sulaužė mokiniui šonkaulius pamokų metu. Apie šaipymąsi pamokų metu net nekalbu. Bet tai buvo seniai seniai, mano tėvų laikais.

Iš tikro, laikas gydo. Ir šonkauliai, ir nuoskaudos per laiką išgyja. Kai aš mokiausi mokykloje, mokytojai liniuotėmis mūsų neglostė - tai buvo nepriimtina, bet jei negali užmesti, gali ir kitaip užgauti, t.y. - žodžiais. Žodžiai nepalieka mėlynių, nelieka matomų randų. Jei mokinys yra kaip baltas popieriaus lapas, tai mokytojos žodžiai jame pasilieka kaip antspaudas. Galbūt kai kuriems žmonėms ištartas sakinys yra dalelė jų paties savęs suvokimo, todėl mokytojo vaidmuo visada išliks svarus. Jei mano gyvenimas yra lyg mūrinis pastatas, tai kiekviena plyta jame yra tarsi kiekvienas žmogus sutiktas kelyje.

Skaudžios mokytojos pašaipos, kurios tąkart rėžė kaip peilis, kažkur ištirpo po pirmųjų metų universitete. Dabar būdama suaugusi moku identifikuoti savo jausmus ir aiškiai nustatyti iš kur jie kyla, neretai neigiami pojūčiai atsiranda tik dėl kitų žmonių elgesio. Aš susipainioju ir pamanau, kad ta būsena yra mano, o pasiknaisiojus giliau išaiškėja, kad visai ne mano. Gaila, kad šio gebėjimo neturėjau mokykloje.

Vaikas nemoka atskirti ar suaugusio žodžiai yra objektyvi tiesa ar subjektyvus iškraipymas.  Kai kasdien keitiesi, keičiasi kūnas ir mintys, ką tik išsiritusiam drugeliui jau suaugęs sako, kaip blogai atrodai ir koks netikęs esi. Ar įmanoma paaugliui tada adekvačiai save suvokti? Mums ir man dažnai kartojo mokykloje, kad esame "darbininkų karta", kai nieko nepasieksime, kokie negabūs ir nevykę esame. Kai kurie iš mūsų tuo galbūt ir patikėjo.

Dalis visuomenės paklūsta nusistovėjusioms taisyklėms tarkim pvz.: apie mirusį kalbėti tik gerai arba šiuo atveju užmiršti praeitį. O aš laikausi nuomonės, kad reikia kalbėti apie tai ką matome, o ne tai ką turėtumėme matyti. Tad ir kokie pateisinami mokytojos argumentai bebūtų: sunkus darbas, mažas atlyginimas, bloga klasė, viršininko spaudimas, asmeninės problemos, - ji niekad neturi teisės užsipulti mokinio, koneveikti visų akivaizdoje, vadinti visokiausiais necenzūriniais žodžiais. Tai vadinasi profesionalumas, darbo aplinkoje turi būti darbinė atmosfera ir jokių :"Jūs nežinote, aš net mokesčių neišgaliu susimokėti." Tokiose tipinėse situacijose vaikui atrodo, kad dabar jis yra atsakingas už mokytojos nesumokėtus mokesčius, bet aš ne apie tai.

Viską ką patyriau mokykloje užgožė nauji žmonės ir įspūdžiai, tad praėjus kuriam laikui pradėjau net dėkoti mokytojai už tai, kad mus labai labai spaudė, todėl dabar galiu pasigirti perskaičiusi beveik visas knygas, kurias reikalauja programa, o šiandien toks mokinys jau retenybė. Tačiau dėl nelaimingos meilės paauglystėje rašytas dienoraštis mane apstulbino. Turėjau gyvą progą išgirsti kaip jaučiasi vaikas, iš kurio mokytoja klasės akivaizdoje tyčiojasi, grasina ir šaiposi. Kadangi pati esu mama, žinau, kad toks elgesys iš suaugusiojo yra nepriimtinas, nes vaikas apsiginti nemoka. Iš tikro net sunku patikėti kiek tąkart drąsos kartais man reikėdavo įeiti į kabinetą, prabilti, bijodavau net pasiimti sportinę aprangą, kad negaučiau bjaurių pastabų. Man nuoširdžiai gaila to vaiko.

Norėčiau grįžti į tas situacijas ir apginti save, tačiau negaliu, viskas jau praėjo. Klysta visi, mokytoja klydo ir aš padarau klaidų, tad vartydama seno lietuviškomis garsenybėmis apklijuoto sąsiuvinio lapus, mokausi iš mokytojos, kuri mane net dabar savo gyvenimo pavyzdžiu moko būti geresniu žmogumi kitiems.



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

BLOGo rašymas: trumpas prisistatymas

Popieriuje nugulusios mintys (autorės nuotrauka)

Pirmiausia, reikia pasidžiaugti, kad nepatekau į tą didumą BLOGo rašytojų, kuriems nepakanka parako tęsti darbo daugiau nei tris mėnesius, nes štai jau yra daugiau nei pusę metų, kaip reguliariai rašau ir pildau elektroninį dienoraštį, kurio mistifikuotas pavadinimas gali kažkiek klaidinti: SAPNALAIKIS. 
http://sapnalaikis.blogspot.com
Kodėl SAPNALAIKIS?

Sapnalaikio (ang. dreamtime) terminu yra grįstas Australijos aborigenų pasaulio kūrimosi/atsiradimo suvokimas. Jie tiki, kad kūrimo procesas nėra baigtinis, kad jis vyksta nuolatos (daugiau čia; http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/08/sapnalaikis-mitinis-laikas-kai-zmoniu.html ) Prijaučiu įvairiems pasaulio tvarkos aiškinimams ir interpretavimams, o senesnių civilizacijos atstovų pasaulėžiūra garantuoja autentiškumą, todėl esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus negali savęs bausti statydamas į kažkieno sukaltus rėmus. Jo pareiga - domėtis viskuo, taip susidarant aiškesnį vaizdą apie sav…

R. Karvelis poetinis performansas ROŽINI_S

Rugpjūčio 9 d. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pirmą kartą Tauragės pilyje (Dariaus ir Girėno g. 5) subūrė miestiečius didelei meno ir medijų šventei. Wide Wings,MO muziejus, T. Vosylius, J. Tulaitė, Bon Bon, V. Plungė, Meno Avilys, R. Požerskis, Apeirono teatras, Solo Ansamblis ir t.t. Šalia ryškių dalyvių mano, t.y. Renatos Karvelis, debiutinis meninis bandymas „Rožini_s“. „Rožini_s“ – dviprasmiška. Pirma, spalva, kuri asocijuojasi su mergaitiškomis naiviomis svajonėmis, lengvumu. Antra, sunkus maldos įrankis. Šis poetinis performansas specialiai sukurtas audiovizualinių menų festivaliui KVADRATU. Idėja kilo pamačius festivalio erdvėse parfuratoriumi išdaužytą giloką duobę. Surezonavo mintis apie moterų svajones, kurios nugrūdamos ateičiai arba kažkur į tokią vietą, kad nemaišytų praeiti dabarčiai. Jas mokina „būk žemiau už žolę“. O jei žemiau grindų lygio? Tekstinį poetinio performanso turinį sudarė trys kūriniai. Autentiškas 1983 balandžio 7 d. laiškas, išpažintinis eilėraštis…

savo laisve pasidalinau su tavim kaip ir

pasaukiau tau visus savo PIN kodus jei norėtum žinoti daugiau vikipedijoj įsivesk nelaisvė už 500 eurų plius PVM po parašais ant kairiojo popieriaus lapo sutartis laikina, nors galėčiau šį tą pakeist lytį, ilgį, standumą. baltos žuvys plauko kimčio rėmuose, kur kadais pats popiežius pirko ir vežės į romą. netikėjau, nors tu ką užsilipęs ant tvoros šaukės kaip kunigaikštis man amerika dar žiauriai toli, nebent titaniku [į kalbančiųjų įrankių kvartalą plauti baltųjų fasadų]
aut. r. karvelis