Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

VYRAI LAKSTANTYS PASKUI KAMUOLĮ



Pasaulio čempionatas – labai svarbus įvykis lietuviams, tuomet būdami tokie nepastebimi turim progą visiems priminti Lietuvos vardą. Staiga susivieniję tautiečiai draugiškai sėda prie TV ekranų ir „sirguliuoja“ už komandą. Palaikymas audringesnis laimint, tačiau kartais sirgalio genas gali ir pradingti, kai rungtynių rezultatas ne mūsiškių naudai. Prisipažinsiu, retais atvejais ir aš užsikrečiu ta bendrą psichoze, nors sportu nesidomiu. Smagu pasijusti kažko svarbaus dalimi, juk mes – Lietuva, mūsų tiek nedaug, o čia visų akivaizdoje esam lygiaverčiai.

Aukšti, stiprūs ir ištvermingi krepšininkai ištisas valandas bėgioja paskui krepšinio kamuolį. Kurdami ir aikštelėje vadovaudamiesi strategijomis stengiasi įmesti kamuolį į krepšį. Tikriausiai čia turėtų būti ir gilesnė prasmė. 

Seniai seniai tautos kariaudavo tarpusavyje, šiandien „karas“ civilizuotai perkeliamas į sporto aikšteles ir tai puiku. Nacionalinę stiprybę, ryžtą ir nuožmumą demonstruojame niekam nekenkiant, nors kartais po laimėjimų atsiranda „civilių aukų“. Įsisiautėję sirgaliai pridaro žalos.

Krepšininkų atvaizdų pilna visur: ant ledų, mineralinio, plakatų, TV ir laikraščių reklamų, portaluose ir kitur. Kur tik pakelsi akis užkliūsi už gražių Jasaičio garbanų. Taip, krepšininkai ir krepšinis  yra šaunu, tačiau argi kamuolys ir paskui jį lakstantys vyrai yra dievai. Dėmesys ir sureikšminimas, mano manymu, yra per didelis.

Šiemet po pirmųjų dvyliktokų egzaminų teko pripažinti, kad auga vis didesnė vidutiniokų kartą. O egzaminų centras „nuleido“ kartelę, nes kitų atveju daug moksleivių būtų neišlaikę egzamino. Ką gi, ką matom, tuo domimės, kuo domimės, tuo gyvename. Paradoksalu, kad išties žmogaus egzistenciją gerinančios sritys slypi po žiniasklaidos šešėliu ir atsiranda tik įdomybių skyrelyje, o apie krepšinio komandos rezultatus net ir nesidomėdami sužinosime. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Drag karalienė ir slemas (Dpoezijos sapnas)

1. Preliudija Nukryžiuotasis tokio dydžio kaip dešimtmetis vaikas, o patsai kryžius kokių keturių metrų aukščio stovi posūkyje į dvaro sodybą Daugodų kaime. Dievaži, pernai tas kryžius tikrai buvo mažesnis. Pagalvoju ir mane nukrečia lengvas šiurpuliukas - juk šį vakarą čia atvežu Drag karalienę!
2. Kryžkalnis - Raseiniai Smulkus vaikinukas išlipa iš autobuso. Ir tie įsivaizduojami "du metrai be kaklo" kaipmat dingsta. Jetus, kamera ne tik storina, bet ir aukština žmones. Pasakoju apie persirengimo kambarį, apie garso tikrinimo repeticiją, apie savanorius, kurie padės Drag šou metu. Nuvykus į vietą aprodau patalpas. - Žiūrėk, čia grindyse yra įduba. Turėsi saugotis, kad nenugriūtum. Kalbu ir įsivaizduoju tuos batus-žudikus, kurie po kelių valandų stragsės ant šių medinių grindų. 
3. Prieš veiksmą Vilniečiai slemeriai truputį vėlinasi. Ten beveik pusę pasirodymų dalyvių - tas ekipažas šiandien baisiai brangus. Temsta. Dovilė jau atvykusi, Mindaugas dar pakeliui, Samanta neatraš…

Doktorantūros diplomą prisimenant arba MOKSLINĖ TURISTĖ

Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję…

Keista planeta

I.
Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė: -Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą. Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis. -Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas.
Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.
Žavėjo ir erzino ta jos laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti …