Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

VYRAI LAKSTANTYS PASKUI KAMUOLĮ



Pasaulio čempionatas – labai svarbus įvykis lietuviams, tuomet būdami tokie nepastebimi turim progą visiems priminti Lietuvos vardą. Staiga susivieniję tautiečiai draugiškai sėda prie TV ekranų ir „sirguliuoja“ už komandą. Palaikymas audringesnis laimint, tačiau kartais sirgalio genas gali ir pradingti, kai rungtynių rezultatas ne mūsiškių naudai. Prisipažinsiu, retais atvejais ir aš užsikrečiu ta bendrą psichoze, nors sportu nesidomiu. Smagu pasijusti kažko svarbaus dalimi, juk mes – Lietuva, mūsų tiek nedaug, o čia visų akivaizdoje esam lygiaverčiai.

Aukšti, stiprūs ir ištvermingi krepšininkai ištisas valandas bėgioja paskui krepšinio kamuolį. Kurdami ir aikštelėje vadovaudamiesi strategijomis stengiasi įmesti kamuolį į krepšį. Tikriausiai čia turėtų būti ir gilesnė prasmė. 

Seniai seniai tautos kariaudavo tarpusavyje, šiandien „karas“ civilizuotai perkeliamas į sporto aikšteles ir tai puiku. Nacionalinę stiprybę, ryžtą ir nuožmumą demonstruojame niekam nekenkiant, nors kartais po laimėjimų atsiranda „civilių aukų“. Įsisiautėję sirgaliai pridaro žalos.

Krepšininkų atvaizdų pilna visur: ant ledų, mineralinio, plakatų, TV ir laikraščių reklamų, portaluose ir kitur. Kur tik pakelsi akis užkliūsi už gražių Jasaičio garbanų. Taip, krepšininkai ir krepšinis  yra šaunu, tačiau argi kamuolys ir paskui jį lakstantys vyrai yra dievai. Dėmesys ir sureikšminimas, mano manymu, yra per didelis.

Šiemet po pirmųjų dvyliktokų egzaminų teko pripažinti, kad auga vis didesnė vidutiniokų kartą. O egzaminų centras „nuleido“ kartelę, nes kitų atveju daug moksleivių būtų neišlaikę egzamino. Ką gi, ką matom, tuo domimės, kuo domimės, tuo gyvename. Paradoksalu, kad išties žmogaus egzistenciją gerinančios sritys slypi po žiniasklaidos šešėliu ir atsiranda tik įdomybių skyrelyje, o apie krepšinio komandos rezultatus net ir nesidomėdami sužinosime. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu