Apie Vaivą Rykštaitę išgirdau atsitiktinai. Peržiūrinėjant Delfi portalą akys užkliuvo už vieno straipsnio pavadinimo, kuris suintrigavo : http://www.delfi.lt/gyvenimas/
Mat ilgai kankino klausimas, kodėl vienu konkrečiu klausimu gavau skirtingus patarimus iš žmonių, besidominčių ta pačia Rytų filosofija. Jei informacijos šaltinis tas pats, dėl ko jis yra skirtingai interpretuojamas? Kaip mėgsta juokauti patyrę vairuotojai "kalta tarpinė tarp vairo ir sėdynės". Patarimai skyrėsi dėl individualių patariančių savybių (brandos, asmeninės patirties, įsigilinimo į filosofiją, intuicijos ir t.t.), tad visada derėtų priimti galutinius sprendimus ramiai pasiklausius savo sąžinės/vidinio balso.
Delfi straipsnio pabaigoje buvo nuoroda į Vaivos Rykštaitės BLOGą : http://sofijantsofos.blogspot.com/
Jame nagrinėjamos temos vertė pasidomėti labiau šiuo žmogumi. Ir paaiškėjo, kad Vaiva jau yra parašiusi tris knygas : "Plaštakių sindromas", "Kostiumų drama" ir visai neseniai "Viena Indijoje".
Iliustracija iš: http://knygoholike.blogspot.com/2014/05/vaiva-rykstaite-viena-indijoje-arba.html
Kaip stereotipinė lietuvė gana skeptiškai žvelgiau į tautiečių veikalus. Po vidurinės mokyklos priverstinio lietuvių autorių knygų skaitymo, buvau garantuota, kad jose viskas sutirštinta. Prisiminus visas tas patriotiškumu ir kovine dvasia permirkusias istorijas nesinorėdavo rizikuoti, tad lengviau būdavo rinktis užsienio autorius. Jie net arčiau padėti knygynuose.
Tačiau giliau pasidomėjus V. Rykštaite, supratau, kad lietuvį labiausiai gali suprasti lietuvis. Tad iš tiesų neverta ieškoti užsienio pranašų, nes ir aplink mus yra daug intelektualių žmonių, kurie gali įkvėpti. Greičiausiai dėl to, kad milžinišku greičiu prarandame tapatybę, esam linkę pasikliauti svetimais.
Priešpaskutinį vasaros sekmadienį Palangoje vyko "Viena Indijoje" knygos autorės susitikimas su skaitytojais, kurio pasistengiau nepraleisti. Daugiausia buvo kalbama apie autorės įspūdžius ir pastebėjimus iš kelionių į Indiją. Uždaviau keletą klausimų apie patį rašymo procesą, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad norint rašyti iš kažkur reikia gauti specialų leidimą. Tik grįždama namo ir klausydama INXS, kilo mintis, kad tam pirmiausia be gabumų reikia tik drąsos.
Aš kartu su knygos "Viena Indijoje"
autore Vaiva Rykštaite
Štai ką tą popietę gavau iš knygos autorės - padėka
Mat ilgai kankino klausimas, kodėl vienu konkrečiu klausimu gavau skirtingus patarimus iš žmonių, besidominčių ta pačia Rytų filosofija. Jei informacijos šaltinis tas pats, dėl ko jis yra skirtingai interpretuojamas? Kaip mėgsta juokauti patyrę vairuotojai "kalta tarpinė tarp vairo ir sėdynės". Patarimai skyrėsi dėl individualių patariančių savybių (brandos, asmeninės patirties, įsigilinimo į filosofiją, intuicijos ir t.t.), tad visada derėtų priimti galutinius sprendimus ramiai pasiklausius savo sąžinės/vidinio balso.
Delfi straipsnio pabaigoje buvo nuoroda į Vaivos Rykštaitės BLOGą : http://sofijantsofos.blogspot.com/
Jame nagrinėjamos temos vertė pasidomėti labiau šiuo žmogumi. Ir paaiškėjo, kad Vaiva jau yra parašiusi tris knygas : "Plaštakių sindromas", "Kostiumų drama" ir visai neseniai "Viena Indijoje".
Kaip stereotipinė lietuvė gana skeptiškai žvelgiau į tautiečių veikalus. Po vidurinės mokyklos priverstinio lietuvių autorių knygų skaitymo, buvau garantuota, kad jose viskas sutirštinta. Prisiminus visas tas patriotiškumu ir kovine dvasia permirkusias istorijas nesinorėdavo rizikuoti, tad lengviau būdavo rinktis užsienio autorius. Jie net arčiau padėti knygynuose.
Tačiau giliau pasidomėjus V. Rykštaite, supratau, kad lietuvį labiausiai gali suprasti lietuvis. Tad iš tiesų neverta ieškoti užsienio pranašų, nes ir aplink mus yra daug intelektualių žmonių, kurie gali įkvėpti. Greičiausiai dėl to, kad milžinišku greičiu prarandame tapatybę, esam linkę pasikliauti svetimais.
Priešpaskutinį vasaros sekmadienį Palangoje vyko "Viena Indijoje" knygos autorės susitikimas su skaitytojais, kurio pasistengiau nepraleisti. Daugiausia buvo kalbama apie autorės įspūdžius ir pastebėjimus iš kelionių į Indiją. Uždaviau keletą klausimų apie patį rašymo procesą, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad norint rašyti iš kažkur reikia gauti specialų leidimą. Tik grįždama namo ir klausydama INXS, kilo mintis, kad tam pirmiausia be gabumų reikia tik drąsos.
Aš kartu su knygos "Viena Indijoje"
autore Vaiva Rykštaite
Štai ką tą popietę gavau iš knygos autorės - padėka
Vaiva minėjo, kad nėra tik vienos konkrečios tradicijos ar mokytojo pasėkėja. Pritariu, nes sunku įsivaizduoti, kaip galima susidaryti visapusį vaizdą rūpimu klausimu remiantis tik vienu požiūriu, viena tradicija, vienu šaltiniu. Galbūt yra "sveikiausia" vieną ir tą patį objektą apžiūrėti iš visų pusių ir tik tada pasakyti : ŽINAU
Komentarai
Rašyti komentarą