Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Susitikimas su rašytoja Vaiva Rykštaite, knygos "Viena Indijoje" autore Palangoje

Apie Vaivą Rykštaitę išgirdau atsitiktinai. Peržiūrinėjant Delfi portalą akys užkliuvo už vieno straipsnio pavadinimo, kuris suintrigavo : http://www.delfi.lt/gyvenimas/meile/vedu-specialistu-diagnozes-melyne-po-akimi-kilnaus-nuolankumo-zenklas.d?id=65595606

Mat ilgai kankino klausimas, kodėl  vienu konkrečiu klausimu gavau skirtingus patarimus iš žmonių, besidominčių ta pačia Rytų filosofija. Jei informacijos šaltinis tas pats, dėl ko jis yra skirtingai interpretuojamas? Kaip mėgsta juokauti patyrę vairuotojai "kalta tarpinė tarp vairo ir sėdynės". Patarimai skyrėsi dėl individualių patariančių savybių (brandos, asmeninės patirties, įsigilinimo į filosofiją, intuicijos ir t.t.), tad visada derėtų priimti galutinius sprendimus ramiai pasiklausius savo sąžinės/vidinio balso.

Delfi straipsnio pabaigoje buvo nuoroda į Vaivos Rykštaitės BLOGą : http://sofijantsofos.blogspot.com/
Jame nagrinėjamos temos vertė pasidomėti labiau šiuo žmogumi. Ir paaiškėjo, kad Vaiva jau yra parašiusi tris knygas : "Plaštakių sindromas", "Kostiumų drama" ir visai neseniai "Viena Indijoje".
Iliustracija iš: http://knygoholike.blogspot.com/2014/05/vaiva-rykstaite-viena-indijoje-arba.html


Kaip stereotipinė lietuvė gana skeptiškai žvelgiau į tautiečių veikalus. Po vidurinės mokyklos priverstinio lietuvių autorių knygų skaitymo, buvau garantuota, kad jose viskas sutirštinta. Prisiminus visas tas patriotiškumu ir kovine dvasia permirkusias istorijas nesinorėdavo  rizikuoti, tad lengviau būdavo rinktis užsienio autorius. Jie net arčiau padėti knygynuose.

Tačiau giliau pasidomėjus V. Rykštaite, supratau, kad lietuvį labiausiai gali suprasti lietuvis. Tad iš tiesų neverta ieškoti užsienio pranašų, nes ir aplink mus yra daug intelektualių žmonių, kurie gali įkvėpti. Greičiausiai dėl to, kad milžinišku greičiu prarandame tapatybę, esam linkę pasikliauti svetimais.

Priešpaskutinį vasaros sekmadienį Palangoje vyko "Viena Indijoje" knygos autorės susitikimas su skaitytojais, kurio pasistengiau nepraleisti. Daugiausia buvo kalbama apie autorės įspūdžius ir pastebėjimus iš kelionių į Indiją. Uždaviau keletą klausimų apie patį rašymo procesą, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad norint rašyti iš kažkur reikia gauti specialų leidimą. Tik grįždama namo ir klausydama INXS, kilo mintis, kad tam pirmiausia be gabumų reikia tik drąsos.




Aš  kartu su knygos "Viena Indijoje"
autore Vaiva Rykštaite





Štai ką tą popietę gavau iš knygos autorės - padėka 
Vaiva minėjo, kad nėra tik vienos konkrečios tradicijos ar mokytojo pasėkėja. Pritariu, nes sunku įsivaizduoti, kaip galima susidaryti visapusį vaizdą rūpimu klausimu remiantis tik vienu požiūriu, viena tradicija, vienu šaltiniu. Galbūt yra "sveikiausia" vieną ir tą patį objektą apžiūrėti iš visų pusių ir tik tada pasakyti : ŽINAU



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...